Politologui Linui Kojalai dar nėra nė 30-ies, tačiau jo veidą jau puikiai pažįsta visa Lietuva. Jaunas vyras LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja ne kartą sulaukęs skepsio dėl savo amžiaus, tačiau yra įsitikinęs, kad amžius nėra savaime pozityvus faktorius. Išlikti kūrybiškam jam labiausiai padeda ne politikos knygų skaitymas – pasisemti idėjų L. Kojalai pavyksta ir keliaujant, ir teatre ar koncerte.
„Negalima nustoti tobulėti ir užmigti ant laurų, arba manyti, jog viską pasiekei. Tai nuolatinis procesas, reikalaujantis pirmiausia disciplinos ir noro nepamiršti, kad dabar viskas keičiasi pernelyg sparčiai. Universiteto baigimas nereiškia, kad tai pabaiga“, – apie neįkainojamą patirtį studijuojant prestižiniame Harvardo universitete kalba Rytų Europos studijų centro direktorius L. Kojala.
Prieš dvejus metus jis laimėjo prestižinę Fulbrighto stipendiją dalinėms doktorantūros bei antrosioms istorijos krypties magistro studijoms ir išvyko metams studijuoti į seniausią Jungtinių Amerikos Valstijų universitetą. L. Kojala sako, kad baigęs tarptautinių santykių magistro studijas Lietuvoje jis visada galvojo apie galimybę studijuoti užsienyje, o įdėjus nemažai pastangų galiausiai nusišypsojo sėkmė gauti garsiąją stipendiją.
„Fulbrighto stipendija prestižinė, sunkiai gaunama, reikalaujanti daug laiko – [prireikia] poros metų nuo pirminės aplikacijos. Labai džiaugiuosi, jog pavyko patekti į Harvardo universitetą. Manau, kad tai vienas iš tų universitetų, kurie iki šiol džiugina ten susirinkusius savo lygiu, noru tobulinti kiekvieną studentą, suburti profesionalų kolektyvą. Tai buvo fantastinė patirtis ir ji dar nesibaigė – vis dar esu magistrantas, liko pabaigti keletą darbų, kad gaučiau diplomą“, – kalba pašnekovas.
Metus gyvenęs ir studijavęs JAV L. Kojala teigia, kad mokslas, žinios ir nuolatinis tobulėjimas –pagrindiniai jo gyvenimo prioritetai. Šiandien studijuoti galima ne tik aukštojoje mokykloje – seminarai, paskaitos pasiekiamos internetu, tačiau, pasak politologo, niekas nepakeis mokymosi laiko prestižiniame ir geriausiame universitete.
„Labiausiai man įstrigo tai, kad ten esi nuolat stimuliuojamas mąstyti. Žmonės skaito tas pačias knygas, nagrinėja tas pačias teorijas bet kuriame pasaulio krašte, bet kai esi tarp žmonių, kurie be galo motyvuoti, kur sunku įsiterpti, nes yra rankų miškas, kai matai ne tik vadovėlį, bet ir jo autorių, susitinki su generolais, kariuomenės vadais, prezidentais, premjerais – visa tai sukuria tokią terpę, kurioje nori kiekvieną akimirką išnaudoti kaip įmanoma efektyviau.
Naivu tikėtis pabaigti doktorantūros studijas be 7–8 metų, o tai per ilgas laiko tarpas. Tai reikštų integravimąsi į vietos gyvenimą, su šia šalimi reikėtų sieti ir tolimesnes karjeros perspektyvas, šeimos kūrimą. Aš vis tiek norėčiau save realizuoti čia.
Kažkada ten iš savęs juokdavausi: kai grįždavau iš paskaitų ar po dienos darbų, nors visuomet gerai miegu, sunkiai užmigdavau, nes mintys, idėjos virdavo galvoje, nesinorėjo, jog būtų pamiršta ir nerealizuota. Man atrodo, tai yra pagrindinis pliusas. Dėl to Harvadas ar kiti panašūs universitetai niekados nesunyks“, – įsitikinęs laidos herojus.
Įdomu tai, kad universitete, kuriame mokosi gabiausi ir talentingiausi studentai iš viso pasaulio, konkurencija tarp kolegų nejuntama. L. Kojalos teigimu, ilgas ir nelengvas stojamųjų kelias – tai etapas, kuriame turi kitiems įrodyti, jog esi vertas šio universiteto studento vardo, tad būtent tada jaučiama konkurencija.
„Ne veltui matome nemažai skandalų JAV, kaip turtingi, įtakingi tėvai kaltinami tuo, jog davė kyšių, kad prastumtų savo vaikus. Bet kai jie ten patenka, viskas priklauso nuo jų paties. Jeigu norima kažkokių prestižinių apdovanojimų, be abejo, konkurencija yra ryškesnė, bet visi studijuojantys supranta, jog save realizuos, iš Harvardo retai kas iškrenta“, – pasakoja politologas.
Galimybe likti gyventi Amerikoje nepasinaudojo
Studijų metai, praleisti Harvarde, L. Kojalai buvo intensyvūs ir neįkainojami. Po paskaitų ir atsiskaitymų lietuvis įsitraukė į studentišką organizacijos gyvenimą, tad ne tik studijos, bet ir per jas užmegzti ryšiai su bendrakursiais ir dėstytojais atvėrė ne vienas duris tęsiant profesinį kelią.
„Džiaugiuosi, jog pavyko įsilieti į vieną iš tų grupių. Tai yra derybinio meno srities ekspertai, kurie įgyvendina įvairius projektus Europoje, JAV. Tai jie mane įtraukė į grupę, kelis projektus, ir dabar jiems padedu. Tai galimybė išlaikyti ryšį su Harvardu ir jo bendruomene, kiek įmanoma jos atvežti į Lietuvą. Tikime, jog per kelis metus vieną kitą projektą pavyks įgyvendinti ir čia“, – planus atskleidžia pašnekovas.
L. Kojala neslepia, jog turėjo galimybę likti gyventi Amerikoje, studijuoti Bostone, tačiau dar prieš ten išvykdamas žinojo, jog grįš į Lietuvą. Kad ir koks geras būsi, visada liksi svetimas atvykėlis, atvirai kalba politologas.
„Naivu tikėtis pabaigti doktorantūros studijas be 7–8 metų, o tai per ilgas laiko tarpas. Tai reikštų integravimąsi į vietos gyvenimą, su šia šalimi reikėtų sieti ir tolimesnes karjeros perspektyvas, šeimos kūrimą. Ryšys su Lietuva šiek tiek trūkinėtų. Aš vis tiek norėčiau save realizuoti čia“, – pažymi jis.
Sulaukiau siūlymo užsiauginti barzdą: gal tai šiek tiek pasendintų, leistų būti įtikinamesniam. Bet, manau, amžius nėra savaiminis pozityvumas, nei turėtų būti savaiminis negatyvumas. Amžius savaime nereiškia kokybės.
Šiandien L. Kojala – ne tik doktorantas: vyras dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, užima Rytų Europos studijų centro direktoriaus postą, rašo straipsnius, televizijos laidose dalijasi įžvalgomis apie užsienio politiką. Šiemet Lietuvos įtakingiausių visuomenininkų rinkimuose jis užėmė trečiąją vietą. Visgi kalbėdamas apie įtaką visuomenėje jis grįžta prie studijų Harvardo universitete, kur apie sudėtingas užsienio politikos aktualijas išmoko kalbėti visiems suprantama kalba.
„Lietuvoje susiduriame su problema, kad akademinis tyrimas nebus įdomus kitiems žmonėms dėl žargono, struktūros, išraiškos formos ir pan. Amerikiečiai atranda, kaip padaryti, jog kiekvienas žmogus tai perskaitytų ir suvoktų tendencijas giliau“, – pabrėžia L. Kojala.
Praėjusią žiemą politologas parašė knygą apie Europos Sąjungą, į veikalą sugulė pokalbiai su ryškiausiais Europos vadovais, prezidentais ir politikais. Pašnekovas sako nusprendęs parašyti šią amerikietiško tipo knygą apie Europą būtent dėl tos pačios priežasties – kad apie svarbius dabar vykstančius procesus galėtų pasiskaityti ir visiškai su politika nesusiję, istorija nesidomintys, apie Europos Sąjungą mažai žinantys asmenys.
Rinktis politiką įkvėpė pokalbis su prezidentu Valdu Adamkumi
L. Kojala tikina: kasdienis tobulėjimas, studijos, darbas tiek Rytų Europos studijų centre, tiek universitete – svarbiausi jo gyvenimo varikliai. Dvidešimt devynerių politologas atvirai džiaugiasi galintis save realizuoti Lietuvoje.
„Mes bandome kurti analitinį centrą, idėjų kalvę. Nesame akademinė institucija, neturime studentų, nerašome daug akademinio pobūdžio darbų, bet analizuojame procesus Lietuvoje, susijusius su saugumu, energetika, pilietinės visuomenės plėtra regione, valstybiniais santykiais“, – pasakoja pašnekovas.
Reikia mokėti „atsijungti“ – tai skatina kūrybiškumą. Ėjimas į teatrą ar koncertą, išvyka į kitą šalį dažnai yra kūrybiškumo šaltinis, netgi geresnis nei savos srities knygų skaitymas.
Beje, jaunasis mokslininkas teigia tikslingai siekęs savo profesinio kelio. Vienuoliktoje klasėje lemtingas susitikimas su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi jį paskatino rinktis politologijos studijas, o jas baigęs vyras įsitikino, kad politikos mokslai atveria daugybę kelių. Įrodymas – praėjusią vasarą iš dabartinio prezidento Gitano Nausėdos sulauktas pasiūlymas prisijungti prie jo komandos. Tačiau gerai apsvarstęs šią galimybę L. Kojala atsisakė dirbti prezidentūroje.
„Didelė garbė ir malonumas turėti gyvenime tokių dilemų, bet galiausiai nutariau, jog noriu išlaikyti galimybę kalbėti atvirai ir viešai kaip asmuo, ne kaip atstovas. Noriu pabaigti kai kuriuos akademinio gyvenimo etapus: magistrą JAV, doktorantūros studijas Vilniaus universitete, o ne tapti valstybinių institucijų dalimi“, – sprendimo motyvus vardija jis.
Kita vertus, L. Kojala neslepia ne kartą sulaukęs ir skepsio dėl jauno amžiaus, tačiau tikina į tai nekreipiantis dėmesio: savo darbu, tobulėjimu, mokymusi jis įrodo galintis viešai kalbėti sudėtingais užsienio politikos klausimais.
„Sulaukiau siūlymo užsiauginti barzdą: gal tai šiek tiek pasendintų, leistų būti įtikinamesniam. Bet, manau, amžius nėra savaiminis pozityvumas, nei turėtų būti savaiminis negatyvumas. Per tam tikrą gyvenimo tarpsnį galima įgyti tokį kiekį žinių, kurios leidžia kvalifikuotai kalbėti viena ar kita tema. Manau, kad savo srityje tai galiu daryti galbūt geriau nei kai kurie vyresni žmonės. Amžius savaime nereiškia kokybės, bet replikų būdavo“, – kalba pašnekovas.
Šiandien niekuo nenustebinsi sakydamas, kad mėgstamas darbas susitapatina su žmogaus gyvenimo būdu. Taip ir politologo kasdienybėje nėra aiškios takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Vis dėlto L. Kojala tikina, kad mokosi atitrūkti nuo mokslų ir darbų.
„Reikia mokėti atsijungti – tai skatina kūrybiškumą. Jeigu nuolat esi savo vėžėse, ateityje gali būti sunkiau tapti kūrybiškam, atrasti naujų kampų, temų. Ėjimas į teatrą ar koncertą, išvyka į kitą šalį dažnai yra kūrybiškumo šaltinis, netgi geresnis nei savos srities knygų skaitymas. To reikėtų truputį daugiau“, – įsitikinęs politologas.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Taip pat skaitykite
Parengė Indrė Česnauskaitė.
