Veidai

2019.12.11 06:34

Broliai Gataveckai palygino Kalėdas globos namuose ir dabar: trūkdavo tik vieno – šeimos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.12.11 06:34

„Globos namuose šventės būdavo tikrai šventiškos ir linksmos, žinoma, suaugę supratome, kad vieno ingrediento trūko – šeimos“, – portalui LRT.lt sako menininkai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Jie papasakojo apie savo šventes globos namuose ir dabar.

– Nors daugeliui esate seniai žinomi, po to, kai MO muziejuje eksponuoti jūsų meninio projekto „Poveikis“ kūriniai ar pristatytas jūsų tapytas kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas, dažnas vis dėlto stebėjosi jūsų talentu ir darbais...

Algirdas: Tiesa. Būdavo ir tokių, kurie nustemba, kad mes dar ir kažkokie breikeriai, nors aukščiausio lygio varžybose rungėmės su pasaulio čempionais.

Remigijus: Tas pats ir su kūryba – menotyrininkai, kritikai ir visi, kurie domisi mūsų kūryba, seniai žinojo, ką mes kuriame, tačiau visuomenė daugiau girdėjo apie kitą mūsų gyvenimo pusę – tai, kad augome vaikų globos namuose.

Galbūt kažkam atrodė, jog esame įdomūs tik todėl, galbūt galvojo, kad taip siekiame dėmesio, tačiau, pamatę mūsų darbus, pradėjo labiau juos vertinti, įsitikino, kad esame ne tik forma, bet ir turinys.

– Iš tiesų, jūsų darbai stebina – žiūrint į juos kartais atrodo, kad žiūri į nuotrauką. Kai kurie, norėdami įsitikinti, kad tai tikrai tapyba, prieina prie pat jūsų darbo ir ilgai analizuoja kiekvieną potėpį... Ką tapote dabar?

Remigijus: Šiuo metu užsiimame tapyba, laisva ir ekspresyvia. Po itin kruopštaus ir didelio susikaupimo reikalaujančio darbo, kartais trunkančio ne vieną mėnesį ar net metus, norisi kiek atsipalaiduoti. Mums ir tokius patinka daryti. Ateinu iš ryto, ką nors nutapau, o brolis atėjęs po pietų ką nors prideda. Tai savotiški mūsų dialogai, pokalbiai.

Matau, kokią žinutę jis man paliko, o aš jam atsakau. Žinoma, kartais tam tikrą strategiją aptariame iš anksto, o kartais pastebime tam tikras paveikslo vietas ir tariamės, kaip jų nepaslėpti ar nepakeisti. Kiekvienas veiksmas diktuoja tolimesnę kryptį, taip ir tapome nežinodami galutinio rezultato.

Liūdniausia, kad į globos namus žmonės ateina su požiūriu, kokie tie vaikai vargšai.

– Visus savo darbus kuriate drauge, ar nesinori ko nors sukurti vienam, be brolio? Galbūt ir vienas nuo kito kartais norite pailsėti?

Algirdas: Vienam nuo kito mums pailsėti nereikia. Brolis turi žmoną, tad, kai būna su ja, mes ir taip pabūname atskirai. Todėl kiekvienas susitikimas yra džiaugsmas, o geri susitikimai – laikas, praleistas prasmingai ir linksmai. Tapydami, veikdami kažką, kas susiję su menu ar dizainu, stengiamės įprasminti savo laiką.

– Galbūt kartu einate ir į meno parodas ar muziejus? Nors tenka girdėti, kad, pvz., aktoriams kartais sunku žiūrėti spektaklį, nes jie žino, kaip viskas kuriama. Kai kurie menininkai taip pat sako, kad nebemoka kaip paprasti žiūrovai vertinti kolegų darbų. Kaip yra jums?

Remigijus: Mums labai patinka eiti į parodas ir muziejus. Manau, kad negali ignoruoti meno kūrinių idėjinės galios. Pavyzdžiui, visai neseniai viešėdami Vokietijoje gyvai pamatėme Anselmo Kieferio darbus ir likome apstulbinti jų energijos. Tokių menininkų darbai labai padeda lavinti estetikos suvokimą, įkvepia. Be to, nemanau, kad labai gerai užsidaryti vien savo lauke.

Algirdas: Labai daug šiuolaikinių menininkų semiasi vieni iš kitų ir sukuria kažką naujo. Pavyzdžiui, Vincentas van Goghas sukūrė „Žvaigždėtą naktį“. Jau po autoriaus mirties surengtoje parodoje šį paveikslą pamatė Edvardas Munchas ir jo sužavėtas nutapė „Klyksmą“. Taip iš vieno šedevro gimė kitas.

Vaikai jaučia, kad buvo atstumti ar palikti, ir tai juos lydės visą gyvenimą, tačiau globos namuose ne visi galvoja, kad jiems blogai.

– Kūryba daugeliui menininkų yra net ne darbas, o gyvenimo būdas. Ar būna laisvadienių nuo kūrybos? Galbūt savaitgaliais stengiatės atitrūkti?

Algirdas: Savaitgaliais stengiamės pailsėti, brolis daugiau laiko skiria žmonai. Žinoma, priklauso nuo darbų gausos. Kartais tenka padirbėti, o kartais turėdami laisvą savaitgalį važiuojame į vaikų globos namus. Visai neseniai lankėmės viename dienos centre, ten kartu su vaikais piešėme specialiais markeriais. Iš pradžių piešėme ant drobės, o po to drobėmis tapo vaikų drabužiai. Buvo labai smagu.

– Dažnai esate kviečiami apsilankyti vaikų globos namuose ar dienos centruose?

Algirdas: Labai dažnai. Tik ne visada pavyksta. Kartais laiko stinga – neretai laukia ilga kelionė autobusu į kitą Lietuvos kraštą, tada trumpas susitikimas su vaikais ir vėl ilga kelionė. Taigi, kartais tenka atsisakyti, tačiau jei pavyksta viską suderinti, būtinai važiuojame, stengiamės juos motyvuoti.

– Prieš tai minėjote, kad žmonės pirmiausia apie jus sužinojo kaip apie menininkus iš vaikų globos namų, tik vėliau įvertino jūsų kūrybą. Vis dėlto kaip manote, ar viešos jūsų išpažintys ir pasakojimai padėjo atkreipti dėmesį į vaikus globos namuose?

Remigijus: Apie tai kalbėti pradėjome dar studijuodami magistrantūroje, tada šis klausimas dar nebuvo toks aktualus. Iš tiesų, pirmiausia apie tai prakalbome per savo kūrinius, vėliau atsirado žiniasklaidos dėmesys.

Mūsų projektas „Poveikis“ ir buvo tam, kad žmonės atkreiptų į vaikus dėmesį, todėl ir pasakodavome jų istorijas. Pastebime, kad jie pasižiūri, paskaito vaiko istoriją ir vėl sugrįžta prie kūrinio. Pastebime, kad visuomenė pastebi ir mūsų kūrybą, atkreipia dėmesį ir į vaikų klausimus, tad pokyčiai visuomenėje vyksta, einame geru keliu.

Nebūtina vaikams nešti dovanų, geriausia, ką jiems galite duoti, – jūsų laikas ir dėmesys.

– Vis dėlto, atrodo, daugelis į šiuos vaikus daugiau dėmesio atkreipia per adventą, artėjant šventėms.

Remigijus: Tiesa, ir tai nėra blogai. Nors mes raginame vaikus lankyti kaip tik ne prieš šventes, bet visus metus, sugalvokite veiklos, kurią visi galėtumėte nuveikti.

– Kai kurie bijo, kad apsilankydami vaikams suteiks kokių nors tuščių vilčių ar jaudinasi, kad pamatę vaikus susigraudins ar panašiai...

Algirdas: Liūdniausia, kad žmonės ateina su požiūriu, kokie tie vaikai yra vargšai. Taip galbūt ir patys vaikai pradeda perimti tokią mintį ar požiūrį. Globos namuose gyvena įvairūs vaikai. Kadangi pas juos prieš Kalėdas apsilanko daugybė žmonių, jie jau supranta, kad tie žmonės po švenčių galbūt nebeateis.

Ir, žinoma, vaikai jaučia, kad buvo atstumti ar palikti, ir tai juos lydės visą gyvenimą, tačiau globos namuose ne visi galvoja, kad jiems blogai. Jie pamaitinti, jais pasirūpinta, o dar ateina žmonės, šypsosi, atneša saldainių. Nebūtina vaikams nešti dovanų, geriausia, ką jiems galite duoti, – jūsų laikas ir dėmesys.

Remigijus: Be to, kodėl nepagalvojate apie save? Galbūt vaikų globos namuose surasite draugą, kažkam tapsite geru draugu. Nereikėtų galvoti labai stereotipiškai. Žinoma, kartais užsimezga tas ryšys, žmonės iš pradžių lanko tuos vaikučius, tada pasiima globoti, galiausiai įsivaikina.

Tačiau einant ten tikrai nereikia galvoti, jog vaikams suteiksite kokių nors vilčių. Jie tikrai negalvoja, kad dabar ateis kokia nors teta ir juos įsivaikins. Jie supranta, kad čia vienas iš lankytojų, smagus susitikimas, pramoga ar veikla. Beje, vyresnių vaikų beveik neįsivaikina. Tokie apsilankymai yra svarbūs tam, kad ir jie jaustųsi svarbūs ir reikalingi visuomenei.

Algirdas: Jie ir taip dažnai būna praradę savivertę. Taigi tas apsilankymas, net jei žmonės tai daro norėdami užsidėti tam tikrą pliusiuką, vis tiek yra naudingas. Geriau ateiti bent kartą, negu visai neateiti.

Galbūt, kaip brolis sako, tikrai surasite ten draugą, kurį kažkada pasikviesite į kiną ar savo gimtadienio šventę. Iš tiesų sunkiausias vaikui laikotarpis – kai jis išeina iš globos namų. Tada jie kreipiasi į draugus, patikimus žmones. Juk žmogui žmogaus visada reikia – taip buvo prieš šimtmetį, bus ir po šimto metų.

Alytaus globos namuose šventės būdavo tikrai šventiškos ir linksmos, žinoma, vieno ingrediento trūko – šeimos.

– Kas buvo jūsų ramstis, kai jūs išėjote iš globos namų?

Algirdas: Mums tuo išsigelbėjimu tapo mūsų draugai. Nuo paauglystės priklausėme breiko komandai „Banzai“. Taigi su kai kuriais draugais esame pažįstami porą dešimtmečių. Buvome vienuolika narių, tarp kurių nemažai kūrybininkų. Dabar keturiese įkūrėme savo dizaino agentūrą.

Taigi, kai breikas eina į pensiją, mes jau porą metų kuriame savo agentūrą. Būtent su jais sukūrėme Alytaus ženklą. Šie žmonės užima labai svarbią mūsų gyvenimo dalį, būna kartu ir kai mums gera, ir kai sunku. Vienas jų – Paulius – netgi yra gimęs tą pačią dieną kaip ir mes su broliu. Visi trys turime netgi vienodą tatuiruotę ant krūtinės. Ten aukštyn kojomis parašyta „Banzai“. Taip įprasminome savo ryšį.

Remigijus: Taip pat labai svarbus žmogus – Artūras. Iš pradžių breiko mokėmės savarankiškai, o po to nuėjome į studiją, kur Artūras mus mokė. Auklėtojos juo labai pasitikėjo ir leisdavo mus ne tik į jo pamokas, bet išleisdavo su juo į turnyrus. Direktoriaus pavaduotoja net padėjo gauti transportą į Lietuvos čempionatą, ten užėmėme pirmą vietą.

Komanda mums iš tiesų daug davė, ypač jei kalbame apie bendravimą ir integravimąsi į visuomenę. Mums tai labai padėjo. Todėl sakau, kad žmonės, ateidami į vaikų globos namus, atsivestų ir savo vaikus. Galbūt jie susidraugaus.

Be to, jei jau norite surengti vaikams kokį renginį ar šventę, pakvieskite į jį ne tik vaikų globos namų auklėtinius – neišskirkite jų, kad nesijaustų tarsi atskira grupė ar kažkokie kitokie. Juk visi vaikai vienodi, jiems taip pat svarbu tai pajausti. Tačiau žmonės neretai mėgsta juos skirstyti ir atskirti.

Kodėl nepagalvojate apie save? Galbūt vaikų globos namuose surasite draugą, kažkam tapsite geru draugu.

– Kaip šventės vyksta vaikų globos namuose?

Remigijus: Su visomis tradicijomis, nukrautais stalais!

Algirdas: Net kunigas ateidavo, traukdavome šiaudą iš po staltiesės, žaidėme žaidimus. Bent jau Alytaus globos namuose šventės būdavo tikrai šventiškos ir linksmos.

Remigijus: Žinoma, vieno ingrediento trūko – šeimos. Nors draugai ir auklėtojos ir buvo savotiška šeima, ką reiškia švęsti su šeima, supratome tik išėję, kai tuometinis Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas mus daugiau nei dešimtmetį kviesdavo šventinės vakarienės su šeima. Tada pajautėme, kas yra šeima.

Dabar šventes minime su mano žmonos šeima, atvažiuoja visa didelė giminė. Taigi globos namuose šventės yra, nuotaika yra, tradicijų netrūksta, bet šeimos... Velykas taip pat atradau kitokias, kai pradėjau jas švęsti su žmonos šeima.

– O ar ateidavo į vaikų globos namus Kalėdų Senelis?

Remigijus: Ateidavo, tačiau dažniausiai prieš šventes. Būdavo vaikų, kuriuos šventėms pasiimdavo, tad Kalėdų Senelio laukdavome su spektakliais ir švente. Be to, neretai prieš šventes vykdavo įvairūs piešinių ar atvirukų konkursai, kuriuose su broliu noriai dalyvaudavome.

Algirdas: Pamenu, kai mokėmės devintoje ar dešimtoje klasėje, direktoriaus pavaduotoja sumanė, kad viso trijų aukštų globos namų pastato langus reikia papuošti milžinišku Kalėdų Senelio portretu, atrodė, kad jis iš vidaus žvelgia į kiemą.

Juo galėjo pasigrožėti visi, einantys ar važiuojantys pro šalį. Kaip tik kai anksti ryte keldavomės, įjungdavome kambariuose šviesas ir jis puikiausiai matydavosi ir keldavo nuotaiką aplinkiniams.

Tapydami, veikdami kažką, kas susiję su menu ar dizainu, stengiamės įprasminti savo laiką.

– Dabar keičiatės dovanomis?

Remigijus: Ne visai. Kai švenčiame su žmonos šeima, kiekvienas turi atsinešti dovanėlę, tačiau ji nėra skirta konkrečiam žmogui. Būna sugalvotas žaidimas ir dovanėlę reikia laimėti. Vakaro pabaigoje visi gauna po kažkokią dovaną ir labai smagiai praleidžia laiką.

Simbolinėmis dovanomis pasikeičiame ir per Naujuosius. Vis tik svarbiausia parodyti dėmesį ir nuoširdumą. Net ir kai žmonai dovanoju dovaną gimtadienio ar Valentino dienos proga, negalvoju apie dovanos kainą ar pan., tiesiog norisi parodyti, kad nepamiršau ir apie ją nuoširdžiai pagalvojau.

Algirdas: Todėl kartais nieko neišleidęs gali padovanoti brangiausią dovaną.

Taip pat skaitykite