„Labai sudėtinga peraugti save. Ilgai užtruko, kol supratau, kad to daryti nereikia“, – taip apie laiką po vieno žiūrimiausių lietuviškų filmų „Tado Blindos“ sako pagrindinį vaidmenį jame atlikęs dainininkas Mantas Jankavičius. Nuo pophito „Čiuožki“ iki šlovės kino filme: LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ aktorius neslepia padaręs daug klaidų, tačiau jų nesigėdija – juk jos atvedė ten, kur jis dabar.
M. Jankavičių kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.
– Tai dovana, kai kūrėjas gali rinktis – dažnas turbūt naudojasi visomis gyvenimo suteikiamomis galimybėmis. Tu gali rinktis.
– Be abejo, man labai pasisekė, kad malonumas, kuris netyčia tapo darbu, teikia laisvę: galiu susiplanuoti ir atostogas, ir nesikelti ryte. Grafikas daug laisvesnis. Man tai patinka.
– Tu esi iš tų Lietuvos atlikėjų, kurie atlieka ne vien savo programą, bet turi talentą įsikūnyti į kitus personažus: Franką Sinatrą, Freddį Mercurį...
– Visiems, kas kuria, įtaką daro kiti atlikėjai. Norime būti į juos panašūs arba pavaryti taip kietai, kaip jie. Aš užaugau su Robbie Williamso, Lenny Kravitzo muzika. Tai, kaip aš ją suprasdavau, perkeldavau ir į koncertus, judesius. Man tai artima ir išeina natūraliai.
– Kuris iš tų atlikėjų tau artimiausias?
– Frankas Sinatra buvo mažiausiai artimas, bet man patiko jo asmenybė, vyriško, inteligentiško žmogaus stovėsena. Veido raumuo nejuda, o moterys klykia – daugiau nieko nereikia daryti. Tą personažą reikėjo kontrastuoti netgi su savimi, nes aš scenoje labiau degtukas, tai Freddis gal iš tikrųjų buvo artimesnis.
Didžiausia klaida, kurią dariau – stengiausi kažkaip save kelti. Negalėjau eiti žingsniu žemyn, man tai dėjo per galvą. Psichologiškai labai sudėtinga peraugti, perlipti save.
– Tam, ką tu darai, reikia ne vien vokalinių sugebėjimų, bet ir aktorinių. Kai 2010 m. susitikęs režisierių Donatą Ulvydą sužinojau, kad bus statomas „Tadas Blinda“, nenustebau, bet paklausęs, kas vaidins Tadą, buvau šokiruotas [T. Blindos vaidmenį atliko M. Jankavičius – red. past.]. Tačiau, kaip parodė istorija, „Tadas Blinda“ tapo vienu žiūrimiausių Lietuvos kino filmų.
– Manau, kad tai buvo pats rizikingiausias sprendimas, kokį jie galėjo priimti tą akimirką. Tas pasiūlymas – didžiulė Dievo dovana, bet mes patikėjome vieni kitais. Ir jiems nebuvo lengva. Aktorystė – rimtas reikalas. Paimti žmogų iš scenos, popdainininką, kuris dainuoja „Čiuožki“, nebuvo lengvas sprendimas.
– Ar tu pajutai ne itin dideles simpatijas iš aktorių luomo? Tu įžengei į jų teritoriją.
– Be abejo. Save guodžiau: jeigu lendu į jų daržą, tegul jie nedainuoja dainuojamosios poezijos.
– Kinas turi stebuklingą magiją. Įtariu, kad jis tave irgi užkrėtė: pabuvus didžiajame ekrane turbūt labai sunku atsisėsti ir sau atsakyti, o kas toliau? Atrodytų, kaip menininkas pasiekiau nemažai. Vėl grįžti prie „Čiuožki“?..
– Tai buvo turbūt sunkiausias momentas mano gyvenime. Didžiausia klaida, kurią dariau – stengiausi kažkaip save kelti. Negalėjau eiti žingsniu žemyn, man tai dėjo per galvą. Psichologiškai labai sudėtinga peraugti, perlipti save, kažką įrodyti, kiečiau pavaryti. Labai ilgai užtruko, kol supratau, kad to daryti nereikia – priimti akimirką kaip dovaną, kurią gavai, išnaudojai. Aišku, jeigu reikėtų pervaidinti, viską padaryčiau kitaip.
Aš net nesu matęs nė vieno miuziklo Brodvėjuje – tiesiog kuriu iš intuicijos.
– Ir kūrybinių asmenybių bėda, ir natūralus procesas – kūrėjas negali būti patenkintas tuo, ką jis sukūrė, šimtu procentų.
– Jis visąlaik tikisi, kad gyvenimo vyšnaitė dar nėra sukurta. Visada tikiesi, kad ji bus – dabar tai tikrai. Bet kiekvienas nevertingas dalykas vedė prie to, kas esu – tai filosofinis momentas, bet kai tą supranti, ne taip gėda už klaidas, kurias padarei, o jų buvo daug – turbūt padariau visas įmanomas.
– Šalia kino, muzikos, vaidini ir miuzikluose. Man atrodo, miuziklai nėra mums labai artimi, kaip ir komiksai, gospelas. Kaip tu manai, tai jau mūsų?
– Man atrodo, mes, kurie neturime tokių tradicijų, bandydami kurti miuziklus sukūrėme lietuviškąjį miuziklą. Miuziklas – ir šokis, ir balsas, ir aktorystė. Jie labai skirtingi: jeigu mes kopijuotume Brodvėjaus miuziklus, atneštume amerikietišką kultūrą, ir nežinau, ar ji mums, lietuviams, tiktų. Aš net nesu matęs nė vieno miuziklo Brodvėjuje – tiesiog kuriu iš intuicijos.
– Visai neseniai sužinojau, kad pamėgai staliaus darbą.
– Man buvo užplaukę. Turėjau labai daug laiko pamąstyti. Restauravau stalus, kėdes, man labai patiko. Iš draugų gimtadienio proga gavau čekį su didžiule suma nusipirkti įrankiams: visiems obliams, grąžtams... Vienu metu man tai taip patiko. Užsidarydavau garažiuke ir ten praleisdavau valandų valandas. Bet ėmė ir praėjo. Galbūt ten rasdavau ramybę...
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
