Veidai

2019.12.08 09:52

Monika Pundziūtė-Monique – apie prietarus, išsipildžiusią pačios pranašystę ir planą B

žiūrėkite vaizdo įrašą
LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2019.12.08 09:52

„Būtų nuodėmė prieš save negalvoti apie užsienio rinkas, todėl leidžiu sau svajoti“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ sako atlikėja Monika Pundziūtė-Monique. Gruodis jai įtemptas mėnuo, tad sako, kad šventinė nuotaika į jos namus dar neatėjo, tačiau ji jau žino, ką sau pasižadės per Naujuosius.

– Ar dažnai tenka išeiti iš komforto zonos ir ką apsikritai tau reiškia šis posakis?

– Manau, kad būnant atlikėju nuolat tenka būti pasiruošusiam improvizuoti, nes nuolat įvyksta koks nors netikėtumas, kuris tave priverčia iš tos patogios zonos išeiti. Vis dėlto kiekvienas esame gyvas žmogus, neužprogramuotas elgtis vienaip ar kitaip ir neretai pasielgiame taip, kaip šauna į galvą.

Niekada nežinai, kada koks nors žiūrovas užlips ant scenos, nors jiems tai ir neleidžiama. Tačiau, kai kažkas nutinka, tenka suktis iš padėties.

Man ir pačiai yra buvę įvairių situacijų. Po pirmųjų išbandymų scenoje taip jaudinausi, kad mintyse jau galvojau, kad čia mano kelias ir baigsis. Pavyzdžiui, pamenu, kai daina „Nenoriu grįžt namo“ buvo nauja, dar minios jos nemokėjo mintinai ir nedainavo taip, kaip šiandien, aš ir pati buvau pamiršusi dainos žodžius. Teko improvizuoti.

Manau, kad ir apie savo baimes reikia kalbėti garsiai, nes tada su jomis susitaikai ir galiausiai joms nebelieka pagrindo.

– Tavo kelias prasidėjo prieš ketverius metus viename televizijos projekte, nuo tada tavo populiarumas tik auga.

– Kai pati sukiesi tame sūkuryje viską iš šono pastebėti ganėtinai sunku. Pagyrimai ar gražūs žodžiai man parodo, kad einu geru keliu. Negalvoju, kaip tai darau, tiesiog stengiuosi matyti artimiausią savo tikslą ir žinoti, kur einu. Jei daryčiau tik tai, kas man smagiausia šiandien, bet neturėčiau ilgalaikės vizijos, viskas kaip kortų namelis galėtų subyrėti.

– Ką per šiuos metus pavadintumėte įsimintiniausiais momentais?

– Žinoma, man viskas, kas įsimintiniausia susiję su mano tiesioginiu darbu – muzika ir vaizdo klipais, įspūdingas ir įsiminęs buvo koncertas su simfoniniu orkestru. Aišku, visa tai atneša malonių šalutinių priedų – galimybę filmuotis filme, tapti fotosesijos modeliu ir pan. Mano darbas atidaro daug durų į naujas pažintis, susitikimus su žmonėmis, kurių akyse – užsidegimas. Net ir nuosmukiai, kurių pasitaiko, padeda būti stipresne.

– Esate prietaringa?

– Deja. Vienas iš mano Naujųjų metų pažadų bus – atsikratyti prietaringumo. Jei kažką palieku namuose, būtinai turiu grįžti, pasižiūrėti į veidrodį ir nusišypsoti.

– Dažnas sako, kad ir apie savo tikslus kalbėti nereikėtų, nes jie gali neišsipildyti.

– Tokio prietaro nesilaikau. Manau, kad ir apie savo baimes reikia kalbėti garsiai, nes tada su jomis susitaikai ir galiausiai joms nebelieka pagrindo.

Beje, nuo vaikystės mėgstu rašyti. Kažkada, būdama trylikos, parašiau apie tai, kaip laimiu muzikinį projektą, kokios mintys ir emocijos mane lydi. Ir tai vėliau išsipildė. Mama tą mano rašinį dar saugo iki šiol. Pamenu, kad ten rašiau ir apie pirmąsias savo simpatijas... Žinoma, kadangi tai tebuvo paauglystė, nieko rimto...

– O kaip ruošiatės šventėms? Tikriausiai gruodis yra ganėtinai įtemptas.

– Tiesa, todėl pasiruošimą Kalėdoms visuomet atidėlioju. Kiekvieną sausį sau sakau, kad dovanas kitąsyk pirksiu lapkritį, o eglę puošiu liepą, tačiau galiausiai užsisuku darbuose ir pasigrožiu eglėmis, kurias papuošė kiti.

– Ar kada nors turėjote planą B? Kas, jei ne muzika?

– Tai ir mano stiprybė, ir silpnybė, tačiau niekada tokio neturėjau. Visuomet stačia galva neriu į savo tikslus. Kadangi jokio saugaus varianto nebuvo, atidaviau visas jėgas ir dar daugiau, kad tapčiau tuo, kuo šiandien esu.

Kažkada, būdama trylikos, parašiau apie tai, kaip laimiu muzikinį projektą, kokios mintys ir emocijos mane lydi. Ir tai vėliau išsipildė.

– Sceninis vardas Monique sufleruoja, kad norėtumėte būti žinoma ir užsienyje?

– Manau, kad ten, kur prasideda tavo karjera, tavo gimtoji šalis yra tam tikras atspirties taškas ir vieta, kur tau bus geriausia. Tačiau ribos nyksta, pasaulis darosi atviresnis, tad negalvoti apie kažką daugiau būtų nuodėmė prieš save. Renkuosi toliau svajoti.

– Yra kito atlikėjo daina, kuri jus įkvepia?

– Mėgstu alternatyvią muziką, taigi po visų koncertų ir miuziklų klausausi „Fink“. „Yesterday Was Hard on All of Us“ – man tikras prieglobstis, kuriame dainuojama apie tai, kad nesi vienas, visiems buvo sunku.

Visas pokalbis su M. Pundziūte-Monique – vaizdo įraše (nuo 05.40 min).