Veidai

2019.12.09 07:00

Netikėti Martyno Levickio hobiai – šviestuvų, stalų gamyba ir penkių patiekalų vakarienė draugams

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.12.09 07:00

Išlikti nuoširdžiai emocingam lipant 20-ą kartą į sceną su ta pačia programa – atskiras menas, įsitikinęs pripažintas akordeono virtuozas Martynas Levickis. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ jis neslepia pasididžiavimo, kad jo dėka Lietuvoje gausėja akordeoną mylinčių jaunuolių gretos, ir teigia nežadantis nė vienam muzikos žanrui pasakyti „ne“.

„Įvaldyti instrumentą galima, bet tada turi ir išlaikyti tą lygį. Tai kasdienis darbas. Negaliu sakyti, kad atgrojęs tam tikrą kiekį valandų, laimėjęs konkursų jau viską pasiekiau, ne – jau kitą dieną slystu žemyn. Reikia palaikyti tą lygį kasdien“, – sako M. Levickis.

Noras išlaikyti pasiektą lygį atima visą garsaus akordeonisto laiką – jis teigia laisvalaikio beveik neturintis, tačiau laisvesnių valandų nelabai ir pasigenda. „Esu susikoncentravęs tobulėti kasdien bent po žingsnelį ir džiaugiuosi, kai pavyksta“, – pažymi jis.

Žiūrintis į priekį, priimantis iššūkius, turintis ambicijų, neužstringantis džiaugsmo momentuose – taip save apibūdina M. Levickis. Tačiau kiekvienam žmogui reikia pozityvios energijos, pabrėžia jis, o jos pasisemti gali padėti būtent tieji džiaugsmo momentai: „Reikia sugebėti pasidžiaugti, tad stengiuosi kartais sustoti ir pasidžiaugti akimirka.“

Daugybėje tarptautinių konkursų pelnyti laurai, pasaulio akordeonininkų čempiono titulas, koncertai su geriausiais orkestrais, gastrolės po Aziją ir Europą – 29 metų M. Levickis jau tikrai turi kuo pasidžiaugti. Visgi talentingas atlikėjas praveria ir kitos solisto karjeros pusės užuolaidas.

„Tai tampa šiokiu tokiu darbu, rutina. Ypač, jeigu turas, vyksta koncertas po koncerto su ta pačia programa 10–20 kartų. Tenka stebėti kitus muzikantus, bandau analizuoti, kaip jie išlaiko įkvėpimą 20-ą kartą lipdami ant scenos ir perteikdami ne tik tekstą, techniką, bet ir nesuvaidintą, tikrą emociją. Tai atskiras menas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Išlikti įkvėptam, anot jo, kartais padeda publika ir žmonių energija, kartais tiesiog padedi pats sau, tačiau kažkokiu būdu išlaikyti įkvėpimą – būtina.

Avantiūras mėgstantis akordeonistas prieš kelerius metus į rankas paėmė ir dirigento lazdelę – stojo vadovauti orkestrui. Naujasis amplua anaiptol nereiškia, kad akordeono virtuozas atsisveikino su mylimu instrumentu. Greičiau priešingai: diriguoti – tai dar vienas laiptelis į muzikos aukštumas ir galimybė prisiliesti prie kūrinių, kuriems akordeonas neskirtas.

„Akordeonu, aišku, negaliu groti Mocarto simfonijų. Galiu pabandyti, bet kam, jeigu jos kurtos simfoniniam orkestrui. O prisiliesti prie jų norisi. Ir ne tik prie Mocarto. Tai didžiulį malonumą keliantis kūrybos procesas, su kuriuo augu“, – tikina pašnekovas.

Tapdamas orkestro vadovu M. Levickis įgyvendino savo vaikystės svajonę. Dar būdamas mažas jis įsivaizdavo save vadovaujantį akordeonistų orkestrui, nes pats tokiame grojo mokykloje.

Akordeonas – šiek tiek kraujuojantis instrumentas. Dažnai atrodo, kad jis nepelnytai nuvertinamas. Lietuvoje ir mano, ir kolegų dėka šio instrumento įvaizdis pakitęs. Savotiškai didžiuojuosi, nes, manau, pirmieji impulsai ir žingsniai buvo iš manęs.

„Dabar tokio noro neturiu, juolab, kad daug domiuosi klasikine muzika. Man atrodo, orkestras yra didžiausias gradus ad Parnassum [žingsnis Parnaso link – red. past.] klasikinės muzikos arenoje. Mano svajonė iš akordeonistų orkestro evoliucionavo į kamerinį orkestrą. Kartais išsiplečiame į nedidelį simfoninį orkestrą.

Tai neįkainojama patirtis. Kai kuri projektus ir žinai jų dedamąsias – nuo pat mažos mintelės, kuri atsiranda galvoje, iki momento, kai lipi į sceną su orkestru ir pristatai projektą, – tai yra išskirtinis jausmas“, – neslepia pašnekovas.

Didžiuojasi užkrėtęs lietuvius groti akordeonu

Šiauliuose augęs, Londone akordeono studijas baigęs M. Levickis šiuo metu įsikūrė Vilniuje su savo keturkoju augintiniu – prancūzų buldogu. „Nors gyvenu Lietuvoje, esu daug keliaujantis muzikantas“, – sako jis ir prasitaria nekantriai laukiantis pavasario. Tada akordeonistui teks ilgesniam laikui palikti namus.

„Esu pakviestas būti reziduojančiu menininku Vokietijos festivalyje, kuriame jau 4 metus iš eilės koncertuoju. Tai didžiulė garbė man, kaip akordeonistui, ko gero, pirmam Europoje ar pasaulyje sulaukusiam pasiūlymo reziduoti tokio lygio klasikinės muzikos festivalyje“, – pažymi laidos herojus.

Su didžiule garbe – ir nemenka atsakomybė. M. Levickis pabrėžia, kad nuvykęs į Vokietiją tikrai neturės laiko sėdėti pilies kambarėlyje. Jis turės sukoordinuoti bemaž 50 koncertų, surasti žmones, su kuriais atliks programas.

„Programas reikia sukurti įdomias, priimtinas vietos bendruomenei. Darbas vyksta jau daugiau kaip metus. Ten koncertuosiu visą vasarą. Tai didžiulis iššūkis, bet kartu ir didžiulė garbė“, – mintimis dalijasi žinomas muzikantas.

Kvietimą kurti festivalio programą M. Levickis laiko ne tik atlikėjo meistrystės pripažinimu. Tai ir akordeono, kuris nėra populiarus instrumentas klasikinės muzikos pasaulyje, įvertinimas.

„Akordeonas – šiek tiek kraujuojantis instrumentas. Nenoriu būti per daug pesimistiškas, nemanau, kad instrumentas liūdi, bet dažnai atrodo, kad jis nepelnytai nuvertinamas. Lietuvoje ir mano, ir kolegų dėka [šio] instrumento įvaizdis pakitęs: vis dažniau jį girdime koncertų salėse, su simfoniniais ar kameriniais orkestrais. Auga ir jaunoji karta, kuri puikiai groja šituo instrumentu.

Esu be galo laimingas ir savotiškai didžiuojuosi, nes, manau, pirmieji impulsai ir žingsniai buvo iš manęs. Džiaugiuosi, kad linija eina toliau“, – kalba jis.

Akordeonistas džiaugiasi būdamas tikru šio instrumento ambasadoriumi ir galėdamas pristatyti visokią muziką. Lietuvoje itin mėgstamas atlikėjas neslepia pastebėjęs, kad užsienio publika reiklesnė ir labiau išlavinta pažinti muziką.

„Būtu smagu, kad žmonės žinotų, ko ateina į koncertą“, – teigia M. Levickis ir iškart prisimena Vokietijoje nutikusią labai gėdingą, tačiau įdomią vokiečių pusę atskleidusią situaciją.

Vokietijos publika, pasak atlikėjo, žino, kur atėjo, kas skambės. Sykį su ansambliu grodamas Vokietijoje jis teigia pamiršęs, kad turi sugroti vieną specialų kūrinį, apie kurį buvo skelbiama ir koncertą viešinusioje reklamoje.

„Neturėjome net natų. Įsivaizduokite, prieš antrą dalį, kurios pradžioje turi skambėti tas kūrinys, vienas iš ansamblio narių atsiverčia programėlę: „O! Mozart. Piano concerto!“ Visų dūšios skradžiai į žemę. Nežinojome, ką daryti: reikia eiti į sceną ir groti, natų nėra, repetuoti nerepetavome... Teko prieš visus pasiaiškinti.

Po koncerto priėjo fortepijono profesorius, į Berlyno rajoną, kuriame vyko koncertas, iš Hamburgo atvažiavęs specialiai, ir sako: aš dėl to atvažiavau. Geras įrodymas, kad vokiečių, austrų publika gerai žino, kur eina, ko klausys, domisi kūriniais, ne tik atlikėjais. O kartais atlikėjas to nepateisina“, – teigia M. Levickis.

Aš nesijaučiu pasimetęs – galbūt skamba arogantiškai, bet jaučiu, kad mano sieloje yra plotmių, į kurias telpa ir tokia, ir kitokia muzika.

Didelei vakarienei draugus sukviečia prie paties padaryto stalo

Ne tik klasikinę, bet ir aranžuotas lietuvių liaudies dainas, roko muziką atliekantis muzikantas pripažįsta, kad nė pats nežino, prie kurio žanro save labiausiai norėtų priskirti.

„Artėja koncertinis turas pavadinimu „Cinema“. Tai kino filmų muzika. Natūralu, kad šventinį vakarą skamba filmų muzika. Bet gal po mėnesio jau atliksiu solinį rečitalį, kuriame skambės ir Bachas, ir Sofija Gubaidulina, ir Peteris Maxwellas Daviesas – tokie opusai reikalauja daugiau.

Galbūt tai savotiškas žaidimas su publika. Gilumo lygmuo kiekvieną kartą skiriasi, bet aš negalėčiau be to gyventi. 2013 metais išleidęs albumą kalbėjau su įrašų kompanijos „Deutsche Grammophon“ žmonėmis, jie sako: nežinome, į kokią lentyną tave dėti, tau reikia apsispręsti. Ir aš supratau: ne, man nereikia apsispręsti. Aš nesijaučiu pasimetęs – galbūt skamba arogantiškai, bet jaučiu, kad mano sieloje yra plotmių, į kurias telpa ir tokia, ir kitokia muzika. Galų gale, koks skirtumas, kokia ta muzika, nes muzika yra tiesiog muzika“, – svarsto akordeonistas.

Ar M. Levickio gyvenime, be muzikos, dar kam nors lieka vietos? Visi žmonės turi pomėgių, sako atlikėjas. Tiesa, jis neturi jų daug, tačiau vienas – ypatingas.

„Kartkartėmis konstruoju šviestuvus, iš medžio darau dirbinius, stalus. Nuo vaikystės mėgau konstruoti, ardyti žaislus ir iš jų kurti kažką naujo. Tai atspindi dabartinis hobis: šviestuvų, stalų gamyba“, – pasakoja jis.

Tad muzikanto butą sostinėje puošia ne tik jo rankomis kurti šviestuvai, bet ir stalas, prie kurio M. Levickis mėgsta sukviesti ir savo draugus.

„Mėgstu gaminti maistą, pasikviesti būrį draugų ir sukurti jiems vakarą. Dažniausiai tai būna 5 patiekalų vakarienė, kuriai ruošiuosi. Turiu netgi tvarkaraštį: kaip kas turi būti, kada iškepama. Žodžiu, mėgstu tvarką. Kadangi tai užima daug laiko, dažnai to nedarau.

Keletą tokių vakarienių šitas stalas yra matęs, ir ne visą laiką prie jo telpame susėsti, todėl gal reikėtų sukurti ką didesnio... Nors jis nėra mažas, bet kai darai vakarienę draugams, o jų ne 2–3... Tuo ir džiaugiuosi savo gyvenime“, – teigia pašnekovas.

Noras padėti sunkiau gyvenantiems ateina su branda

Laidoje „Gyvenimo spalvos“ atlikėjo laukė nauja pažintis. M. Levickis, paprašytas vieną dieną skirti savanoriškai veiklai senjorų dienos centre, nė minutės nedvejojo. Savo senelių nepažinęs muzikantas sako, kad bendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis jam įdomu ir malonu.

„Man atrodo, daugiausia, ką žmogus gali duoti, tikrai ne eurai ir kažkokie dalykai, o save, savo laiką“, – pabrėžia jis.

Kodėl senjorai ateina ir ko tikisi? Jie ateina iš vienišumo, tikisi bendravimo ir veiklos. Taip prisidedame prie gyvenimo kokybės ir net trukmės, nes žmonės pasijaučia reikalingi, turi dėl ko stengtis, dėl ko atsikelti ir kur eiti.

Kaune veikiantis privatus senjorų dienos centras „Keturlapis dobilas“ gyvuoja rėmėjų ir savanorių dėka. Jo idėją centro įkūrėja Diana Žukauskienė parsivežė iš Vokietijos.

„Dirbau senelių namuose, paskui senjorų dienos centre Vokietijoje. Mačiau, kaip žmonėms to reikia, kaip jie džiaugiasi. Grįžusi pradėjau domėtis, kaip yra pas mus. Supratau, kad poreikis yra, kad senų ir vienišų žmonių daug. Taip pradėjom dirbti.

Rugsėjo mėnesį atšventėme dienos centro metukus. Esame jauni, bet labai aktyvūs, daug nuveikėme. Džiaugiuosi, kad tapome žinomi, mūsų dėka kai kurios institucijos pasitempė ir suprato, kad reikia dirbti, organizuoti. Labai džiaugiuosi, kad visa tai nėra beprasmiška“, – pasakoja moteris.

D. Žukauskienė teigia, kad senjorams pranešus, kas žada atvykti, jie labai apsidžiaugė – juk jiems akordeonas sukelia daug prisiminimų apie jaunystę.

„Vyresniems žmonėms trūksta užimtumo ir dėmesio. Darėme anonimines apklausas, kodėl senjorai ateina ir ko tikisi. Tai jie ateina iš vienišumo, tikisi bendravimo ir veiklos. Galvoju, kad taip prisidedame prie gyvenimo kokybės ir net trukmės, nes žmonės pasijaučia reikalingi, užimti, turi dėl ko stengtis, dėl ko atsikelti ir kur eiti. Tokių įstaigų turi tik daugėti“, – įsitikinusi centro vadovė.

Pasak jos, Lietuvoje per mažai kalbama apie savanorystę: smagu, kad žmonės eina pas šuniukus ir kačiukus, bet, jos nuomone, pagalbos labiau reikia žmonėms.

„Savanorystė yra vidinė branda, kai supranti, kad gali prisidėti prie kito, kuris sunkiau gyvena“, – pabrėžia pašnekovė.

Kad pasisemtų įkvėpimo ne vien iš bendravimo, bet ir iš meno, M. Levickis kvietė senjorus į bendrą išvyką. Pats niekada nebuvęs Kaune esančiame Čiurlionio dailės muziejuje, atlikėjas siūlė visiems drauge jį aplankyti. Maža to, akordeono virtuozas ten senjorams buvo paruošęs muzikinę staigmeną.

Mini rečitaliu Čiurlionio muziejuje akordeonisto viešnagė ir pažintis su Kauno senjorais nesibaigė. „Keturlapio dobilo“ vadovė prašė jo aplankyti centro globojamą vienišą aklą senolį, buvusį Kauno muzikinio teatro artistą. 87-erių senjoras nuo tada, kai prarado regėjimą, neišeina iš namų.

„Prieš praveriant duris buvo nemažai jaudulio. Kaip reikės bendrauti su žmogumi, kuris nebemato? Pradarius duris viskas ištirpo, nes yra žmogus, jo siela, būvis, namai. Ir pasijauti labai laukiamu svečiu. Tokie jausmai ir apėmė: šiluma, nuoširdumas“, – teigė M. Levickis.

Sulaukęs svečių aklas senolis prašė jo neapleisti: „Jūs neįsivaizduojate, kaip baisu būti vienišam žmogui, nematančiam, sėdinčiam ir negalinčiam nieko daryti. Aš norėjau viską daryti, o dabar niekur negaliu savęs realizuoti. Tai likimo dalia.“

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Aklą senolį lankęs Martynas Levickis: vieną dieną gyvenimas – grandiozinis, kitą – plaukas, skriejantis pavėjui