Veidai

2019.12.07 07:00

Langą į valdžią atverianti Rita Miliūtė atvėrė ir kitokią savo pusę – pristato savo gerąją aš

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.12.07 07:00

„Su manimi pabendravę žmonės dažnai nustemba, bet man patinka, kad eteryje ir gyvenime esu labai skirtinga“, – portalui LRT.lt sako žurnalistė ir LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja Rita Miliūtė. Ji šypsosi, kad turi savo gerąją aš, kuri ir naujojoje R. Miliūtės laidoje sušvelnins jos rūstoką įvaizdį.

– Nuo gruodžio 7-osios LRT TELEVIZIJOS eteryje – nauja laida „Langas į valdžią“. Kokia ji bus?

– Mes, žurnalistai, turime prabangą skirti nemažai laiko žiūrėti įvairių Seimo posėdžių transliacijas ar įrašus, ko kiti negali, nes yra užimti savo darbais. Taigi laidoje bandau suderinti savo nesveiką pomėgį stebėti įvairių valdžios rūšių posėdžius ir norą informuoti žmones apie tai, ką jie išsirinkę į valdžią.

Ne viskas, kas pasakoma posėdžiuose, patenka į televizijos laidas, tačiau juose išsprūsta neapgalvotų frazių, tyčinių ar netyčinių nusišnekėjimų arba priešingai – ypač tiksliai parengtų, satyra ar net sarkazmu persmelktų pasisakymų. Visa tai galime parodyti žmonėms, kad pamatytų, ką turi ant savo galvos pasidėję ir galbūt kitą kartą nebepasidėtų.

Tikrai neketinu šaipytis ar smerkti žmonių, kuriems kažkas išsprūdo, – nėra tokių, kuriems pasisekė nė karto nenusišnekėti. Vis dėlto, viena – kai sugebi iš savęs pasijuokti ir pripažinti pasakęs kažką ne taip, kita – kai apsimeti, kad viskas yra gerai, ir toliau gini savo nusišnekėjimą, kad ir koks kvailas jis bebūtų. Tikiuosi, kad ši laida bus naudinga žmonėms ir padės atsirinkti savo politikus.

Pavargstu, jei nerandu valandos savo vienatvei, o dar geriau kelių.

– Sakėte, kad geras bruožas mokėti iš savęs pasijuokti, ar pati mokate tai padaryti?

– Labai tikiuosi. Mano manymu, nemokėjimas pasijuokti iš savęs – susireikšminusio ir nesveiko žmogaus požymis. Labai bijau, kad ir man kada nors taip gali nutikti (niekada nežinai, ar neišeisi iš proto), bet labai tikiuosi, kad jei taip nutiktų, mano draugai man pasakytų.

– Galbūt kartais pasižiūrite „Dviračio žinių“ reportažus, kuriuose yra jūsų įkvėpta herojė Rita?

– Žiūriu, nes man labai patinka, kaip aktorė Neringa Varnelytė mane vaidina. Ji gerai įkūnija visus savo personažus, tačiau man ypač malonu žiūrėti, kai matau savo pačios parodiją. Įdomu tai, kad su Neringa pirmą kartą susitikome jau po to, kai ji buvo pradėjusi mane parodijuoti. Man žavu, kad, vien tik matydama mane ekrane, tačiau nepažinodama gyvenime, ji sugeba taip taikliai mane kopijuoti. Tai labai gero aktoriaus požymis.

Kažkada netgi skaičiavau, kiek operų galėčiau išklausyti vietoj vieno Seimo posėdžio.

– Eteryje atrodote labai rimta, griežta ar net kiek rūstoka. Suprantama, kad politinės laidos vedėja turi išlaikyti šaltus nervus ir elgtis profesionaliai, tačiau ar tas profesinis įvaizdis nepersekioja? Būna, kad žmonės nustemba, jog gyvenime esate visai kitokia?

– Žmonės dažnai nustemba, tačiau man patinka, kad darbe esu laikoma vienokia ir eteryje man nereikia būti tokia, kokia esu gyvenime. Beje, naujojoje laidoje mano niūrų įvaizdį švelnins augintinė Jorkšyro terjerė Meška. Nežinau, kiek jos, tokios mažos, matysis toje didelėje studijoje, bet ji – mano geroji aš.

– Ir dabar, kai kalbamės, Meška jaukiai įsitaisiusi jums ant kelių snaudžia. Akivaizdu, kad mėgstate šunis, ne kartą pasakojote, kad jums patinka skaityti. Ką dar veikiate laisvalaikiu, kaip atsipalaiduojate po darbų? Galbūt mėgstate suktis virtuvėje?

– Tiesa, mėgstu ir skaityti, ir maistą gaminti, ir su Meška eiti pasivaikščioti, tik jai ilgi pasivaikščiojimai nelabai patinka. Atsipalaiduoti man padeda sportas, ypač plaukiojimas baseine. Tai puikus būdas pailsėti, kai jau smegenys, kaip aš sakau, būna sutinusios nuo informacijos krūvio.

Tiesa, ne visuomet pavyksta visiškai atitrūkti – kartais pagaunu save galvojant, ką galima padaryti kitaip ar pan., bet fizinis krūvis vis tiek padeda pailsėti psichologiškai.

Nemėgstu apie tai kalbėti, tačiau tikrai yra buvę gyvenime ir labai sunku, bet žinojau, kad į nieką negaliu atsiremti, nepaisant to, kad buvo daug žmonių, norinčių ir galinčių padėti.

– Tikriausiai kartais reikia pailsėti ir nuo žmonių bei bendravimo, kurio labai daug jūsų darbe...

– Pavargstu, jei nerandu valandos savo vienatvei, o dar geriau kelių. Taip buvo visada, tikrai nesu iš tų, kurie kenčia būdami vieni. Pamenu, netgi šiek tiek pavydėdavau mokyklos draugams, kurie grįžę iš pamokų namuose būdavo vieni.

Mano mama dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki pietų, taigi grįžusi iš mokyklos visuomet rasdavau ją namuose. Man būdavo savotiška šventė, kai tėvai kur nors išvažiuodavo ir aš galėdavau tiesiog pasidaryti košės su uogiene, pasiimdavau knygą ir mėgaudavausi tuo, kad visi namai tik mano.

– Minėjote, kad mėgstate pasivaikščiojimus, galbūt mėgstate ištrūkti į gamtą?

– Man patinka būti gamtoje, bet gyventi mieste. Turiu sodybą ir mėgstu ten leisti vasaros dienas, tačiau kai ateina ruduo ir ten pasidaro tamsu, to žavesio nebelieka.

– Galbūt sodyboje turite daržą, auginate daržoves?

– Nesu daržo žmogus, bet man patinka gėlės. Dvi vasaras taip jomis rūpinausi, kad supratau, jog tiesiog vergauju savo kiemui. Žinoma, gražu, kai viskas svyra ir bujoja, bet kartais reikia sustoti ir pailsėti. Kad ir kaip man patinka sukišti pirštus į žemę, jei jau pradeda graužti mintys, kad užžėlė žolė ir reikia skubėti tvarkytis, tai jau nėra gerai. Tokie dalykai turi būti malonumas, o ne darbas.

– Jei kalbėtume apie darbus, žurnalistikoje jau esate daugiau nei tris dešimtmečius. Kas anuomet kiek tingią moksleivę, pankę patraukė į žurnalistiką?

– Sakyčiau, kad mokykloje buvau tinginė ir mane gelbėjo gera atmintis, ypač kalbant apie dalykus, pvz., fiziką ar chemiją, kurie man nebuvo prie širdies. Vyresnis brolis mane anksti išmokė skaityti, tad labai anksti susižavėjau knygomis, sakiau, kad noriu būti kaip Hemingvėjus ir taip rašyti. Todėl ir nuėjau į žurnalistiką. Juolab kad niekada nemaniau, jog galėčiau rinktis kitą profesiją.

Žinoma, po keliolikos darbo metų susimąstydavau, ar tikrai čia mano vieta ir ar nebūčiau naudingesnė dirbdama kitą darbą, bet tai, kad ir po trisdešimties darbo metų žurnalistika man vis dar labai patinka, rodo, kad kažkada profesiją pasirinkau tinkamai.

Kiekvieno žurnalisto priedermė – mąstyti kritiškai ir nebandyti įtikti pašnekovui.

– Dažnas sako, kad ne universitetas buvo ta vieta, kur išmokta daugiausia. Galbūt ir jūs susimąstote, kad tikrų tikriausiu universitetu tapo tam tikros redakcijos ar iššūkiai, kurie kažkada atrodė per sunkūs?

– Studijavau ilgai ir skausmingai, o studijas buvau metusi du kartus. Kai gavau diplomą, aš jau turėjau didelę praktiką, net didesnę nei kai kurie mano dėstytojai. Tiesa, kai prieš 33-ejus metus pradėjau studijuoti, dar buvo gūdus sovietmetis. Ir nors jau buvo šiek tiek gaivesnių vėjų, studijų programa dar buvo gerokai nutolusi nuo to, ko turėtų būti mokoma žurnalistikos programoje.

Taip jau sutapo, kad bestudijuojant prasidėjo atgimimas, Sąjūdis ir aš įsitraukiau į Sąjūdžio informacijos agentūros veiklą, ten pradėjau bendrauti su užsienio žurnalistais. Kadangi tais laikais nebuvo nei mobiliųjų, nei socialinių tinklų, viskas buvo kur kas sudėtingiau, tad mes, jaunimas, padėdavome žurnalistams gauti reikiamus kontaktus ir suvesdavome juos su reikiamais žmonėmis, o jie mums atsiųsdavo rašinius, kurie gimdavo su mūsų pagalba.

Mačiau, kaip dirbdavo žurnalistai iš užsienio, kaip jie rinkdavo medžiagą ir ją pateikdavo – kiekviena diena Sąjūdžio informacijos agentūroje buvo naudingesnė už semestrą paskaitų, tad paskaitos neviliojo. Gyvenime mokytis žurnalistikos man patiko labiau.

Žinoma, savotiška mokykla buvo ir laikas, kai iš radijo atėjau dirbti į televiziją. Man viskas buvo nauja, sunku, bet įdomu. Man iki šiol patinka mokytis naujų dalykų ir turbūt tai – viena iš priežasčių, kodėl man patinka dirbti šioje srityje.

– Karjeros pradžioje jums gimė sūnus. Ar laikais, kai nebuvo tiek technologinių galimybių, teko atsitraukti nuo darbų, ar stengėtės viską suderinti?

– Stengiausi suderinti. Gimus sūnui, netrukus pradėjau dirbti radijo stotyje „Amerikos balsas“. Gaudavau neblogą honorarą, tad galėjau samdyti auklę. Be to, jau tada turėjau techniką, geresnę nei daugelio mano kolegų, dirbančių Lietuvos redakcijose. Nors tekdavo eiti į spaudos konferencijas ir kai kuriuos interviu, daugelį darbų galėjau nuveikti telefonu.

Taip pat mane gelbėjo laiko skirtumas tarp Lietuvos ir JAV – man niekada nereikėdavo iš pat ryto pasakyti redakcijai, ką tą dieną ketinu daryti. Kol Amerikoje visi nubusdavo, pas mus jau būdavo popietė ir aš žinodavau, kokių medžiagų esu paruošusi. Dėl to galėjau lengvai planuoti savo darbus ir nereikėjo plėšytis.

Juolab kad ir krūviai anuomet nebuvo tokie, kokie yra šiandien. Tada gaudavai iš ryto kelis laikraščius, juos perskaitydavai ir iki „Panoramos“ beveik nieko naujo nebūdavo pranešama. Nereikėdavo tiek visko sukrimsti ir suvirškinti, kiek dabar. Dabar tiesiog nespėji visko perskaityti.

Kiekviena diena Sąjūdžio informacijos agentūroje buvo naudingesnė už semestrą paskaitų.

– Šiandien jūsų vardą žino daugelis, nemažai jaunų politikos žurnalistų jus laiko savo autoritetu. Ar dėl sėkmingos karjeros jaučiatės ką nors paaukojusi?

– Nesijaučiu. Suprantu, kad posėdžiams peržiūrėti reikia daug laiko, per kurį galėčiau pamatyti daugiau filmų, perskaityti daugiau knygų... Kažkada netgi skaičiavau, kiek operų galėčiau išklausyti vietoj vieno Seimo posėdžio.

Kalbėdama apie tai, suprantu, ko netenku, bet auka savęs nelaikau – man patinka tai daryti. Galų gale aš išmokau išnaudoti laiką automobilyje. Kol vieni važiuodami klausosi muzikos ar audioknygų, aš važiuodama klausausi posėdžių ir taip neprarandu bei tuščiai neiššvaistau laiko kamščiuose. Ir operų klausytis, ir knygas skaityti tenka naktimis, bet nesiskundžiu – man tikrai nėra blogai. Kai bus blogai, aš to nebedarysiu.

– Neretai galbūt kiek stereotipiškai manoma, kad televizijoje žmonės dažniausiai būna dėl dviejų priežasčių – pinigų ir žinomumo. Manote, kad yra daug žurnalistų, kurie dirba visai ne dėl minėtų dalykų ir pašnekovus prie sienos remia todėl, kad tai svarbu visuomenei?

– Yra, tik galbūt ne tiek daug, kiek aš norėčiau. Manau, kad kiekvieno žurnalisto priedermė – mąstyti kritiškai ir nebandyti įtikti pašnekovui. Man labai nepatinka, kai pašnekovui pataikaujama ar nusileidžiama.

Vis dėlto, ir aš negalėčiau sakyti, kad man visiškai nesvarbūs pinigai – tikrai nenorėčiau skaičiuoti kiekvieno cento, juolab kad už darbą turi būti atlyginama.

Žinoma, yra dalykų, kuriuos darau veltui ir net nesusimąstydama, kad man turėtų būti už tai mokama. Pavyzdžiui, niekada nešautų į galvą prašyti pinigų už susitikimus su moksleiviais ar jaunimu. Jei bent šitaip galiu prisidėti prie jaunų žmonių paskatinimo ar su jais pasikalbėti apie demokratiją Lietuvoje. Juk kažkada ir su manimi kažkas taip kalbėjosi. Manau, kad jei turiu ką grąžinti, turiu tai padaryti.

– Ar yra dar kokių nors profesinių dalykų, kuriuos norėtumėte nuveikti, galbūt turite kokių nors ambicingų tikslų?

– Kolegos kartais sako, kad turėčiau surašyti viską, ką esu patyrusi per savo profesinę karjerą. Tikriausiai galėčiau parašyti knygą ir netgi matyčiau tam tikrą prasmę. Žinoma, tai veikiausiai nebūtų bestseleris, bet studijuojantiems žurnalistiką žmonėms joje būtų naudingų dalykų. Tačiau kiek tingiu, o rašyti bet kaip negaliu.

Vis tik norint parašyti gerą knygą reikia labai daug laiko ir pastangų, daugybės apsilankymų archyve, nes nors ir turiu gerą atmintį, nepasitikiu ja taip, kad galėčiau nepatikrinti faktų. Taigi kol kas sakau, kad geriau niekaip negu bet kaip, tačiau galbūt kada nors pribręsiu ir parašysiu.

– Atrodo, kad tiek laiko skiriate savo darbui, jog kyla įtarimas, kad esate, kaip šiais laikais populiaru sakyti, darboholikė. Pati taip save pavadintumėte?

– Tikrai ne. Kad ir kaip man patinka mano darbas, tikrai galiu gyventi ir be jo. Tiesiog, jei jau ko nors imuosi, noriu tai atlikti kiek įmanoma geriau. Nesakau, kad viską darau geriausiai, tačiau labai stengiuosi dirbti gerai.

Tačiau jei atostogauju, galiu ramiai drybsoti paplūdimyje ar mirkti jūroje ir apie darbus negalvoju. Telefoną visuomet turiu šalia, nes turiu garbaus amžiaus tėvus ir noriu visada būti jiems pasiekiama, tačiau elektroninio pašto galiu ir savaitę netikrinti.

Manau, kad jei turiu ką grąžinti, turiu tai padaryti.

– Daugiau nei trys karjeros dešimtmečiai – ganėtinai ilgas laikotarpis, per kurį nutiko daug dalykų, pavyzdžiui, žiniasklaidoje garsiai nuaidėjo atvejis, kai prieš penkiolika metų Kazimiera Danutė Prunskienė jus buvo apskundusi Žurnalistų etikos inspektoriui. Ar į panašias situacijas darbe reaguojate itin jautriai? Buvo atvejų, kuomet sugrįžusi namo iš apmaudo galbūt net ašarą braukėte?

– Manau, kad sugebu atskirti profesinę veiklą nuo asmeninio gyvenimo. Pavyzdžiui, dėl minėtosios situacijos man veikiau buvo pikta – su K. D. Prunskiene teko ilgai bylinėtis, ir nors galiausiai teismas mane išteisino ir buvo pripažinta, kad etikai nenusižengiau, man buvo gaila laiko, kurį galėjau praleisti prasmingiau.

Vis dėlto, turiu pripažinti, kad esu ir verkusi. Verkiau, kai beveik prieš trejus metus savo namuose buvo mirtinai sumuštas ketverių metų berniukas. Nemėgstu dalytis savo išgyvenimais, bet tada apie tai netgi parašiau savo feisbuke.

Aš gyvenu šeštame aukšte ir dažniausiai nesinaudoju liftu, lipu laiptais. Kažkaip vieną dieną lipau ir galvojau, kaip turėjo jaustis vaikas, grįžtantis į savo namus, žinodamas, kas juose laukia. Tada man buvo labai skaudu. Man ir dabar apie tai sunku kalbėti, nes galvoju, kad mes, žurnalistai, kažko nepadarėme, kad taip nenutiktų.

– Iš šono atrodote itin tvirta ir stipri, kartais net sunku patikėti, kad ir jūs esate buvusi silpna ar sugniuždyta.

– Žinoma, visi esame žmonės, visi turime silpnų ir stiprių vietų. Nemėgstu apie tai kalbėti, tačiau tikrai yra buvę gyvenime ir labai sunku, bet žinojau, kad į nieką negaliu atsiremti, nepaisant to, kad buvo daug žmonių, norinčių ir galinčių padėti. Tiesiog žinojau, kad yra dalykų, su kuriais pati turi susitvarkyti, pati juos išgyventi, iškentėti ir gyventi toliau. Niekam to nelinkėčiau, tačiau tokie dalykai sustiprina.

Nemokėjimas pasijuokti iš savęs – susireikšminusio ir nesveiko žmogaus požymis.

– Beje, esate įstojusi į Šaulių sąjungą, kas paskatino tai padaryti?

– Įstojau ten po to, kai Rusija užėmė Krymą. Tikrai nesu iš tų, kuri galėtų nubėgti dvylika kilometrų su visa apranga ar dujokauke, tačiau man atrodė, kad taip mes, civilinė visuomenė, galime parodyti, jog nesame nusiteikę būti užimti.

Tikrai nesakau, kad jau rytoj pas mus pradės marširuoti žali žmogeliukai, tačiau kai turi tokį kaimyną, niekada negali žinoti. Man tada atrodė svarbu parodyti, kad ir moteriškės nebe pirmoje jaunystėje yra nusiteikusios ką nors daryti.

Išklausiau bazinį šaulio kursą ir man tikrai buvo įdomu. Kai kurie dalykai neišdilo iš atminties ir galėčiau juos pritaikyti.

– Ar šiandien jaučiatės laiminga?

– Taip. Nors jei kas nors, žinodamas visas mano patirtas netektis ar nesėkmes, nagrinėtų ir mėsinėtų mano gyvenimą pamečiui ar pamėnesiui, tikriausiai sakytų, kad anokia čia ta mano laimė. Bet aš jaučiuosi laiminga. Netgi tai, kas gyvenime buvo labai blogai, man padėjo įvertinti kitus dalykus, kurių galbūt nebūčiau vertinusi, jei viskas būtų klostęsi sėkmingai. O laimės aš tikrai patyriau.

Taip pat žiūrėkite vaizdo įrašą:

Sukluskite: studijoje – Meška! Originalaus vardo šuo kartu su Rita Miliūte pristato laidą „Langas į valdžią“

Taip pat skaitykite