Į geriausios pasaulyje dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos pergales tėvai reaguoja taip, kaip ir ji pati – santūriai. Romualdas ir Sigita Gražiniai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ teigia nežinantys, kaip užauginti genijų, tačiau pasakoja, ką tyčia ar negalvodami darė patys: niekada neįstatė dukros į griežtus rėmus ir buvo stipria atrama – taip talentui niekas netrukdė atsiskleisti.
„Visi turi genialumo, tik gal kažkas genijus yra gaminti maistą arba kurti drabužius. Tai gali pasireikšti vėliau arba nepasireikšti – tada žmogus yra nelaimingas, nes nerealizavo to, ką atsinešė į šį pasaulį“, – svarsto pianistė S. Gražinienė.
Tiek ji, dirigentės M. Gražinytės-Tylos mama, tiek jos vyras, dirigentas R. Gražinis apie tris savo vaikus gali kalbėti daug: Mirgą, pianistę Onutę ir jauniausią sūnų Adomą. Pasak tėvų, nėra vieno recepto, kaip užauginti vaiką, kad jį lydėtų sėkmė: svarbiausia jo neįstatyti į griežtus rėmus, padėti atrasti pašaukimą ir būti stipria atrama.
„Pirma nežmoniška euforija apėmė Zalcburge, konkurse, kurio važiavome stebėti. Buvo smagu, jog iš įvairių kampelių atvažiavo ir daugiau lietuvių. Laukdami rezultatų šurmuliavome ir kai sužinojome, jog ji išrinkta, pirma reakcija – mes pradėjome dainuoti lietuviškai. Pasirodo, tai buvo to vakarėlio sensacija“, – prisimena S. Gražinienė.
Jaunųjų dirigentų konkurse Zalcburge M. Gražinytė-Tyla, anot jos tėčio, išplėšė pirmąjį svarbų tarptautinį laimėjimą. Šiandien pasaulyje pripažintos dirigentės tėvai – tikri dukros ambasadoriai Lietuvoje. Trisdešimt ketverius metus santuokoje gyvenantys menininkai prisimena, kaip gimus pirmagimei Mirgai teko derinti karjerą su tėvystės rūpesčiais – taip nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų mergaitė augo muzikinio pasaulio užkulisiuose.
„Mano mama sakė: jokių akademinių atostogų, studijuojame toliau. Taip ir buvo: vežimuką ar lopšelį stumi viena ranka, kitoje rankoje – vadovėlis. Studentas prieš egzaminą ruošiasi naktimis, o kūdikiai irgi naktimis nori šalia savęs matyti mamą, pavalgyti ar pažaisti. Bet viskas buvo gerai: dabar žmonės planuoja, žiūri, galvoja, kad reikėtų kūdikio, bet dar porą metų laukia... Anksčiau buvo kitaip“, – pasakoja S. Gražinienė.
Pora tikina niekada negalvoję daryti pertraukos karjeroje dėl užgriuvusių šeimos ir buities rūpesčių. Apskritai, kaip teigia R. Gražinis, nuo pirmosios santuokos minutės buvo sutarta, jog karjera niekada nebus jų gyvenimo prioritetas, tačiau galiausiai muzikinis, profesinis kelias susipynė su asmeniniu gyvenimu.
Man pačiam sudėtingas klausimas, ar tikrai mes užauginome genijus? Ką tai iš viso reiškia? Aš, pavyzdžiui, nežinau, kas yra genijus. Gal visi yra genijai ir nereikia trukdyti atsiskleisti.
Šiandien tris vaikus užauginę Gražiniai juokaudami sako, kad jų namuose po vienu stogu gyveno ne du menininkai, o net penki, tad retas gali įsivaizduoti, koks buvo jų šeimos gyvenimas.
„Gal dviem menininkams lengva gyventi po vienu stogu, kitaip nežinau, kokios mintys kiltų. Daugybė dalykų nepaaiškinami žodžiais ar logika. Tiesiog matai: po repeticijos žmogus grįžta pavargęs, papilkėjusiu veidu – geriau išeiti pasivaikščioti su šunimi ar išvažiuoti į sodybą, o pasikalbėti, kas įvyko, po to. Arba įrašinėjama, po to montuojama – žmogus išeina ir dingsta kelioms dienoms. Ir aš neklausiu, man aišku“, – apie gyvenimą su menininku pasakoja S. Gražinienė.
Dukros pergalių nesureikšmina
Pedagogais Čiurlionio menų mokykloje dirbantys Gražiniai niekada savo vaikų nevertė sekti jų pėdomis – nuo pat mažens vaikams jie teikė daug laisvės. Pradinėse klasėse pirmagimė Mirga lankė dailės būrelį ir tik atsitiktinai pasirinko muziką. Tėvas R. Gražinis prisimena, kaip dukra atsidūrė pirmoje gyvenimo kryžkelėje.
„Čia reikėtų kalbėti apie tam tikras Mirgutės charakterio savybes. Ji ne iš karto pasako: tikrinasi, apmąsto, kitą kartą gal skaudžiai, bet supranta – jos kelias yra kitoks.
Po vienos darbo dienos mes sėdėjome kartu, klausėmės „Žinių“, aš nepastebėjau, kad vaikui kažkas blogai. Ji nuleido galvą ant mano peties, matau – ašaros kapt, kapt, kapsi. Ji pasakė vieną sakinį: nebenoriu mokytis dailės. Viskas, aš nesigilinau, apkabinau ją, sakau: tai stosime į muziką? Ji linktelėjo galvą“, – prisiminimu dalijasi M. Gražinytės-Tylos tėtis.
Per dešimt dienų tėvai padėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Čiurlionio menų mokyklą. Puikiai juos išlaikiusi dukra pasirinko chorvedybos mokslus. Taip prasidėjo nelengvas kelias į profesionalios muzikos pasaulį. Pirmoji moksleivės dirigavimo patirtis buvo sulaukus vos trylikos. Vėliau jaunoji muzikantė išvyko studijuoti į Graco muzikos ir vaizduojamojo meno universitetą Austrijoje. R. Gražinis prisipažįsta, kad tą kartą kelrode žvaigžde dukros pasirinkimui tikrai buvę tėvai.
„Man pačiam sudėtingas klausimas, ar tikrai mes užauginome genijus? Ką tai iš viso reiškia? Aš, pavyzdžiui, nežinau, kas yra genijus. Gal visi yra genijai ir nereikia trukdyti atsiskleisti. Mano supratimu, Mirgutei iškilti į tam tikras aukštumas padėjo tai, kad mes visi buvome, veikėme kartu“, – pasakoja jis.
Profesionalios muzikos aukštumas užkariavusios M. Gražinytės-Tylos karjera susiklostė itin sėkmingai. Praėjusią žiemą lietuvė buvo paskelbta geriausia dirigente pasaulyje, neseniai lietuvės vardas buvo įrašytas tarp prestižinių „Grammy“ apdovanojimų nominantų už lietuvių garso režisierių Viliaus ir Aleksandros Kerų muzikinį albumą, kuriame kūrinius atlieka M. Gražinytės-Tylos diriguojamas Birmingamo simfoninis orkestras. Tačiau tėvai nesureikšmina dukros pergalių ir tikina, kad sėkmingą jos karjerą lėmė tiek talentas, tiek darbas.
Taip pat skaitykite
„Aišku, tie pasiekimai yra labai brangūs ir reikšmingi, bet kartu aš vienur ar kitur matau rinkodarą. Malonu, bet aš nesuprantu kai kurių kriterijų“, – atvirauja R. Gražinis.
Pasak S. Gražinienės, jų reakcija į pasiekimus tokia, kaip ir jų atžalos – santūri: „Ji visiškai nesureikšmina, netgi lieka nuošalyje. Kai kurių apdovanojimų ji iš viso nesitikėjo, nežinojo, jog buvo nominuota. Bet man didžiausias džiaugsmas, kad ji iš tikrųjų neša džiaugsmą ir šviesą su tuo, ką daro.“
Paklausti, kodėl žinoma dukra nesidalija savo asmeniniu gyvenimu su žiniasklaida, tėvai prasitaria, jog toks dukros pasirinkimas – ji mieliau garsina Lietuvą pasaulinėse scenose atlikdama Čiurlionio ar kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Ir Gražiniai vaikus auklėjo taip, kad šie savo pasiekimais nesipuikuotų prieš kitus.
„Ji pavargsta nuo dalijimosi. Reikia daug kalbėtis, fotografuotis. Tai reikalauja daug laiko ir energijos“, – pažymi M. Gražinytės-Tylos mama.
Ji labai svajojo apie šeimą. Matau, kad sūnelis jau auga kitame lygmenyje, ko gero, labai panašiai, kaip ji pati. Jis visur su ja, jau būdamas pilve girdėjo fantastišką muziką: nebuvo klausytojas iš šono, buvo klausytojas iš vidaus.
Sūnų augina taip, kaip augo pati
Į Gražinių sodybą Zarasų rajone mėgsta atvažiuoti ir pati M. Gražinytė-Tyla su savo pirmagimiu. Gimus vaikui garsiai dirigentei teko sulėtinti tempą, tačiau tėvai neslepia ir dukros svajonės.
„Ji labai svajojo apie šeimą. Matau, kad sūnelis jau auga kitame lygmenyje, ko gero, labai panašiai, kaip ji pati. Jis visur su ja, jau būdamas pilve girdėjo fantastišką muziką: nebuvo klausytojas iš šono, buvo klausytojas iš vidaus. Jūs turbūt žinote istoriją, kaip italai stebėjosi, kaip gali nėščia moteris diriguoti“, – kalba R. Gražinis.
Pasak dirigentės tėčio, jos svajonė – netoli tėvų sodybos įsigyti sklypą ir įsirengti garso įrašų studiją. Ši vieta jai labai patinka, nes čia ramu, o gamta – nuostabi.
Menininkai atvirai kalba ir apie jaunesniąją dukrą Onutę, muzikos pasaulyje pripažintą pianistę. S. Gražinienė prisimena, kad ir jaunesnioji dukra paauglystės laikotarpiu buvo atsidūrusi kryžkelėje ir pasirinko kovos menus, kurie ją išmokė ne pulti, o apsiginti, tvirtėti, būti valingą ir susitelkti.
Šiuo metu Onutė studijuoja Hanoverio muzikos, teatro ir medijos akademijoje. S. Gražinienė tikina, kad nemažas atstumas ir intensyvūs dukrų gyvenimai nesujaukė stipraus ryšio su tėvais. Kita vertus, užaugus vaikams R. Gražinis pastebi, kad abu su žmona stengiasi nebedalyti tėviškų patarimų.
„Kai vaikas pasidalija kažkokiu rūpesčiu, bėda, aš nesugebu patarti: daryk taip ir taip. Man atrodo, kad tai yra trumparegiška. Tu gali trumpam laikui įkinkyti vaiką į savo požiūrį ir tokiu būdu jį stumtelėti ne visai teisingu keliu“, – įsitikinęs jis.
Šiandien Gražiniai kiek nerimauja dėl jauniausio sūnaus Adomo profesinio pasirinkimo. Dabar vaikinas dirba asistentu vaikų darželyje ir muziką nustūmė į gyvenimo paraštes, tačiau domisi psichologija, filosofija, kai ko iš šių sričių pamoko ir tėvus.
Juk augindami vaikus ir patys tėvai mokosi – gauna tokių pamokų, kurios, pasak S. Gražinienės, sukuria šeimos pamatines vertybes – kalbėtis ir palaikyti vienam kitą.
„Mūsų vaikai išmoko daug ko, pavyzdžiui, santykių kūrimo. Aš visada sakau: sakykite, kas naujo muzikos pasaulyje. Aš, deja, tikrai neturiu tiek laiko tenai „virti“. Onutė sako: paklausyk tokio konkurso laimėtojo, kaip tau? Ir diskutuojame“, – pokalbį baigia S. Gražinienė.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Taip pat skaitykite
Parengė Indrė Česnauskaitė.
