Veidai

2019.12.16 06:54

35 metus „Panoramoje“ dirbanti Salomėja Pranaitienė – apie cenzūrą, pranašišką sapną ir žemaitišką charakterį

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.12.16 06:54

„Panoramos“ žurnalistė Salomėja Pranaitienė LRT skaičiuoja jau 42 metus. Nors studijavo agronomiją, pasakoja, kad dar mokyklos laikais susapnavo sapną, kuris įsirėžė į atmintį ir tarsi bylojo apie ateityje lauksiantį žurnalistės kelią. Tiesa, tada ši specialybė jai atrodė prestižinė ir nepasiekiama.

S. Pranaitienės gyvenime, kaip ir daugiau nei 40 metų besitęsiančioje žurnalistinėje kelionėje, spalvų netrūksta. Pradėjus pokalbį apie ją bei jos vaikystę, pašnekovė pirmiausia prabyla apie charakterį: „Esu žemaitė iki šios dienos.“

Portalui LRT.lt žurnalistė sako, kad paprastai žemaičiai sudaro šiurkščių, atkaklių ir užsispyrusių žmonių įspūdį, tačiau jos prigimtis kiek kitokia. „Man sakydavo, kad esu netipiška žemaitė, gal minkšto būdo, negrubi.

Visgi manau, kad mano šerdis, kaip sakoma, žemaitiška. Šiaip suprantu, kad reikia nusileisti, bet kartais lieka viduje tas žemaitiškas užsispyrimas. O žemaičių kalbos iki šiol nepamiršau. Ir kalbininkai pakritikuodavo, kad tos žemaitiškos priegaidės iki šiol likusios“, – dėsto S. Pranaitienė.

Esu žemaitė iki šios dienos.

Gimusi Telšių rajone, augusi kaime Plungės rajone ilgametė žurnalistė save apibūdina kaip kaimo vaiką: „Žinau visus darbus, moku ir karvę melžti, ir paršiukus pašerti.“

Būtent gyvenimas kaime ir faktas, jog tėtis dirba žemės ūkyje, tarsi savaime pastūmėjo pašnekovę baigus mokyklą rinktis agronomės specialybę.

„Įstojau į Žemės ūkio akademiją, ten ir tėvas mokėsi neakivaizdžiai. Nuvažiavau pasižiūrėti, man pasirodė labai gražu, prie pat Kauno, užmiestis, o ir čia pat bendrabutis – nereikės toli vaikščioti“, – prisimena S. Pranaitienė.

Tačiau ji pripažįsta, kad dar mokyklos suole pagalvodavo apie žurnalistės darbą. Tiesa, tuomet ši specialybė atrodė prestižinė bei nepasiekiama, tolima ir tiesiogine prasme – juk dėl jos būtų tekę vykti į Vilnių. Moteris iki šiol prisimena ir vieną sapną, kuris buvo lyg jos minčių atspindys.

„Tuomet buvau gal 6-oje ar 7-oje klasėje. Sapnas buvo labai ryškus – rodos, važiavau motociklu kažkokios laidos kurti ar dokumentinio filmo statyti. Buvau televizijos režisierė“, – juokiasi pašnekovė.

Ir nors anuomet sapno nesureikšmino, po agronomijos studijų S. Pranaitienė atsidūrė būtent žurnalistikoje – kaip ir visi sovietiniais laikais, baigusi mokslus ji gavo paskyrimą.

Tiesa, iš pradžių ne televizijoje ir ne į režisierės vietą, kaip buvo sapnavusi. Valstybiniame televizijos ir radijo komitete (tuomet taip vadinosi LRT – aut. past.) moteris buvo priimta į radijo laidą apie pramonę bei žemės ūkį.

Kaip pasakoja žurnalistė, kurį laiką ją kamavo dvejonės, ar bus tinkama šiam darbui. Apie jas pašnekovė rašė ir laiške tėvams. Jį visiškai atsitiktinai atrado prieš keletą metų.

„Paskyrimą gavau į Televizijos ir radijo komitetą. Kiti pavydi, o aš nežinau, ar džiaugtis. Bijojau, kad neims, mat žemės ūkio redakcijoje dirba vien vyrai ir viena moteris, kuri jau 14 metų ten darbuojasi.

Prieš rektorato skirstymą susitikau su kažkokiu atstovu iš Televizijos komiteto, pakalbėjom, mano kandidatūra jam patiko ir jis dekanui padėkojo už paskyrimą“, – daugiau nei prieš 40 metų rašyto laiško ištrauką skaito S. Pranaitienė.

Nors atėjus iš agronomijos pirmieji metai žurnalistei nebuvo lengvi, pašnekovė iššūkius įveikė, o po 7-erių metų radiją pakeitė televizija. Moteris patikina – darbo sąlygos tuomet ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis.

„Kai atėjau, dar neturėjome kamerų. Vaizdo medžiaga buvo filmuojama naudojant kino juostą. Jos duodavo mažai. Jei reportažas 2 minučių 30 sekundžių, juostos duodavo 5 minutėms. Buvo stresas, reikėjo gerai viską apgalvoti. Dar ir ryškykloje dalį kadrų „išbrokuodavo“ ir negalėdavai jų imti, jei apšvietimas ne toks ar spalvos.

Pačioje ryškykloje apie porą valandų užtrukdavai, kol išryškindavo. Dar ir garso sinchronizavimas buvo – pašnekovui prieš nosį reikėdavo tris kartus pabelsti, kad vėliau pagal tą beldimą galėtų suderinti, kad vaizdas ir garsas atitiktų“, – pasakoja S. Pranaitienė.

Ji prisimena, kad tada, kai dar nebuvo kompiuterių, žurnalistų paruoštus tekstus rašomosiomis mašinėlėmis spausdindavo mašininkės. Vėliau, atsiradus kompiuteriui, teko išmokti juo dirbti.

Kartu spartėjo ir tempas: anksčiau žurnalistai informaciją dažniausiai rengdavo kitai dienai ar dar vėlesniam laikui, o technologinė pažanga įpareigojo naujienas pateikti kuo greičiau.

„Jeigu perkeltų iš 1984 metų į dabar, tai būtų didžiulis stresas, bet kai vyko palaipsniui, tai persiorientuoji. Dabar tekstų ranka rašyti nesinori, geriau kompu“, – juokiasi S. Pranaitienė.

Per televizijoje praleistus metus ji sako pastebėjusi pakitusį žmonių požiūrį: „Anksčiau, ypač nuvažiavus į rajonus, žmonėms padarydavo didelį įspūdį, kad atvažiavo televizija ir filmuos. Dabar žmonės jau prisisotinę ir tų filmavimų, ir to žiūrėjimo. Bet neverksi, kaip sakant.“

Vis dėlto pašnekovė neskuba nurašyti ir nustumti televizijos į paraštes. „Būna pakilimų ir nusileidimų. Anksčiau irgi šnekėjo, kad knygos bus tik elektroninės, bet taip kol kas dar nėra. Tai priklauso ir nuo kokybės, kaip atliepia žmonių poreikius“, – įsitikinusi S. Pranaitienė.

Ilgametė žurnalistė per savo darbo metus matė ne tik technologijų įtaką žurnalistikai, bet ir kartų kaitą: „Jaunoji karta yra daug operatyvesnė. Gabūs žmonės, turi entuziazmo. Mes, vyresni, galbūt matome įvykius iš tolimesnės perspektyvos, platesniame kontekste, nes daugelis įvykių yra tam tikra tąsa.“

Tačiau, nepaisant pokyčių, ji sako žurnalistikoje pastebinti ir nekintančių dalykų. „Ta inteligencija, kultūra, aura, tam tikras teisingumo jausmas ir žmogiškosios vertybės – tam tikrais laikotarpiais dėmesys vienoms padidėdavo, kitoms sumažėdavo, bet ta linija liko iki šiol“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Jaučiasi savo vietoje

Nors žurnalistikoje atsidūrė gana netikėtai, S. Pranaitienė sako, kad ir dabar greičiausiai rinktųsi šį kelią. Žurnalisto specialybę ji vertina ne tik kaip galimybę bendrauti su žmonėmis, bet ir kaip progą juos informuoti, atlikti švietėjo misiją.

Tiesa, minčių ir pasiūlymų pakeisti kryptį būta, tačiau S. Pranaitienė išliko ištikima – ne tik žurnalistikai, bet ir pirmai bei vienintelei darbovietei.

„Buvo galimybė įsidarbinti mokslo leidykloje, žemės ūkio skyriuje, bet paskui pagalvojau, kad bus labai neįdomu sėdėti prie knygų“, – juokiasi pašnekovė.

Ji prisimena, jog buvo gavusi pasiūlymą dirbti ir žemės ūkio ministro atstove spaudai: „Man atrodė, kad galbūt tai laikina, ir netraukė, nes svarsčiau, kaip čia bus, jei reikės kažkam įtikti, galbūt meluoti. Tiesiog žmogiškosios vertybės neleido.“

Vis dėlto ilgametei žurnalistei nesvetima ir agronomija – jei nebūtų tapusi žurnaliste, sako, galbūt norėtų kurti agroverslą.

Patyrė cenzūrą

Per 40 darbo metų žurnalistės atmintyje įsirėžė daugybė istorijų ar situacijų. Kaip vieną įsimintiniausių ji įvardija Medininkų tragediją. „Pirmą dieną važiavo kažkas iš jaunimo filmuoti, o aš buvau nusiųsta, rodos, kitą dieną. Ten kunigas laikė mišias, bet filmavome ir tą postą.

Buvo pilnos grindys kraujo ir tas kraujas jau sustingęs... Atmintyje išliko ryškus vaizdinys. Buvo baisu. Bet vis tiek turi susikaupti ir dirbti“, – prisimena S. Pranaitienė.

Iki šiol pašnekovė nepamiršo ir darbo televizijoje subtilybių sovietiniu laikotarpiu. Kaip pasakoja, prieš kiekvieną „Panoramą“ vykdavo repeticija, kurios metu tuometinis Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis bei kiti įgalioti asmenys peržiūrėdavo ir nuspręsdavo, ar visi reportažai tinkami, ar nereikia kokio nors išimti ar pataisyti.

Kartą, anot S. Pranaitienės, jos reportažo žiūrovai neišvydo, nes šis vaizdavo pernelyg skurdų gyvenimą. Žurnalistė papasakojo vieno kaimo gyventojų istoriją, jie skundėsi, jog kaime nebeliko parduotuvės ir, norint nusipirkti duonos, jiems tenka vykti 10 kilometrų iki kito miestelio.

„Aptariant laidą, komiteto pirmininkas pareiškė: „Koks čia reportažas, taip Lietuvoje negali būti!“ – prisimena S. Pranaitienė.

Ne kartą ilgametei žurnalistei teko girdėti ir nemalonių replikų. Ji prisimena vieną atvejį, kai, nuvykus filmuoti rusakalbių ir prosovietiškų pažiūrų mitinguotojų, šie ėmė grasinti, jog sudaužys kameras. Tą pačią dieną apsilankius renginyje, kuriame nestigo nacionalistinių pažiūrų lietuvių, žurnalistei ir vėl kliuvo.

„Jie šaukė, kad jūs čia komunistai, per mažai rodote patriotinių renginių. Tada pagalvojau: Dieve, ir vieni apšaukė, ir kiti. Paskui sakydavome, kad jeigu ir vieni, ir kiti nepatenkinti, tai reiškia, gerai dirbi“, – juokiasi S. Pranaitienė.

Ta inteligencija, kultūra, aura, tam tikras teisingumo jausmas ir žmogiškosios vertybės – tam tikrais laikotarpiais dėmesys vienoms padidėdavo, kitoms sumažėdavo, bet ta linija liko iki šiol.

Mėgsta būti gamtoje

Nutolus nuo darbo ir prabilus apie laisvalaikį, ilgametė žurnalistė pripažįsta: „Darbas gal ir per daug laiko suvalgė.“ Ir šiandien ji sako prieš miegą dar peržvelgianti naujienas. „Jau atsiguli ir reikėtų miegoti, bet dar ne, dar reikia pasižiūrėti, kas įvyko. Gal čia jau profesinis įprotis?“ – šypsosi pašnekovė.

Ji sako bandžiusi prisijaukinti ir socialinius tinklus, tačiau jais naudojasi mažai. „Iš vienos pusės, gal ir prasminga, įdomu pasižiūrėti, ką veikia draugai, galima susisiekti. Be to, galima išnaudoti ir kaip informacijos šaltinį darbui. Iš kitos pusės, daug laiko sugaištama.

Kaip viena pažįstama teisingai pasakė: „Išėjome į pensiją ir dabar naudojamės feisbuku, užuot susėdę ir prie kavos nuotraukas pasižiūrėję.“ Viena įdeda nuotrauką, kita paspaudžia „patinka“, parašo, kaip gerai atrodai, nepasikeitei. Kartais man tai atrodo dirbtina“, – mintimis dalijasi S. Pranaitienė.

Laisvu metu ji sako mėgstanti laiką leisti gamtoje, pagrybauti. Kartais nuvažiuoja ir į kaimą, kuris visuomet išliko artimas širdžiai. Vis dėlto nuo vaikystės moteris troško gyventi arčiau didmiesčio, bet ne jame. Ten, kur būtų švaresnis oras, daugiau gamtos. Tokį prieglobstį rado Trakų Vokėje.

Be poilsio gamtoje, žurnalistė neabejinga ir keliavimui. Tiesa, net ir vykdama į užsienį atostogauti neretai gaudydavo kadrus, kuriuos vėliau galėtų pamatyti televizijos žiūrovai. Kaip pasakoja, pati egzotiškiausia kelionė buvo į Argentiną:

„Pasiėmiau mažą kamerytę, operatoriai mane truputį pamokė, tai pasifilmavau pati reportažus. Galbūt didžiausią įspūdį gyvenime paliko Igvasu kriokliai. Ten yra gal apie 100 krioklių nedidelėje teritorijoje.“

Tiesa, laisvalaikiu S. Pranaitienė sako neskubanti – kitaip nei darbe. „Vis save ūdiju, kad esu lėta. Dažniausiai jeigu galiu neskubėti, tai neskubu. Bet darbas priverčia ir reikia susiimti, reikia suktis“, – juokiasi pašnekovė.

Taip pat skaitykite