Veidai

2019.12.01 20:18

„Šok su žvaigžde“ teisėjas Justas Kučinskas savęs ieškojo Indijoje ir Havajuose, kol įkūrė unikalią mokyklą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.12.01 20:18

„Kai kurie klausimai – svarbesni už atsakymus“, – portalui LRT.lt sako tituluotas šokėjas, diplomuotas filosofas, judesio mokyklos įkūrėjas ir projekto „Šok su žvaigžde“ teisėjas Justas Kučinskas. Domėjimasis skirtingomis disciplinomis, anot jo, padeda žmogui augti ir nepasenti anksčiau laiko.

– Daugelis žiūrovų sako, kad projektas „Šok su žvaigžde“ yra ganėtinai nenuspėjamas, kas jame labiausiai stebina jus?

– Prieš projektą nieko nesitikėjau, ypač kalbant apie varžybų elementą – atsisveikinimus su poromis ar galimus laimėtojus. Tik dabar, kai lieka vis mažiau laidų, pradedu suvokti, kad būtent šis aspektas toks įdomus žiūrovams bei įtraukia pačius šokėjus.

Aš visada labiau susitelkęs į šokį, man įdomu, kaip per tokį trumpą laiką dalyviai pasiruošia pasirodymui, kokius choreografinius sprendimus ar muziką renkasi, kokie jie yra partneriai, kaip atsiskleidžia profesionalūs šokėjai ir pan. Vertindamas visada stengiuosi pamatyti, kurios poros pasiruošė geriausiai vieną ar kitą savaitę.

Džiaugiuosi, kad galiu būti šio projekto dalimi, nes tai išties aukšto lygio projektas – dalyviai į jį žiūri ganėtinai rimtai ir įdeda daug darbo, labai rimtai dirba ir visa laidos kūrybinė komanda. Taigi kiekvieną šeštadienį džiaugiuosi tuo, kas vyksta.

– Esate ne tik tituluotas šokėjas, bet turite ir daugiau veiklos – užsiimate joga, domitės filosofija, turite judesio mokyklą...

– Iš tiesų filosofija – mano gyvenimo meilė, ja gyvenu jau labai seniai, baigiau doktorantūrą, beliko apginti daktaro disertaciją. Kadangi auginame du nedidelius sūnus, mano ir žmonos Jekaterinos profesionali šokėjų karjera šiuo metu sustojusi. Ir jogos dabar aktyviai nemokau, liko tik asmeninės praktikos.

Šiuo metu bene daugiausia dėmesio skiriame per pastaruosius dvejus metus sukurtai judesio mokyklai „Movement Vilnius“. Tai realizuota svajonė sukurti unikalų judesio edukacijos procesą, kitaip pažvelgti į žmogaus judėjimo galimybes iš kiek įmanoma įvairesnių perspektyvų – sveikatos, estetikos, funkcionalumo. Sutikome kelis iškilius mokytojus, iš kurių mokomės, taip pat naudojame žinias, kurias užgyvenome praktikuodami jogą, šokdami, man padėjo ir gilinimasis į filosofiją. Taip ir kuriame tai, ką vadiname judesio mokykla.

Kartais pagalvoju, kad mes žmonės dažnai sau neduodame to, ko iš tiesų trokštame, vienas iš tų dalykų – žaidžiame per mažai.

– Jūsų judesio mokykla – vienintelė tokia Lietuvoje?

– Taip, ir pasaulyje tai ganėtinai naujas reiškinys. Kai nusprendėme įkurti savąją, tokių praktiškai iš viso nebuvo, tačiau geros idėjos kartais kyla skirtingose pasaulio vietose labai panašiu metu. Kiek žinau, panaši mokykla jau yra Vokietijoje, Kanadoje, Korėjoje ir dar keliose kitose šalyse.

Judesio mokykla – vieta, kur žmonės į judesį pradeda žiūrėti kaip į daugiaplanę žmogaus veiklą, kurią verta analizuoti – kiekvienas gali judėti geriau. Taigi mes keliame klausimą, kaip judėti geriau, ir pasiūlome savo metodus, idėjas, įžvalgas, kaip tai padaryti.

Šeima – didžiausias mano laimėjimas.

– Tačiau mes visi vienaip ar kitaip judame – sėdamės, einame ar pan. ir niekada nesusimąstome, kad visa tai galima daryti kažkaip kitaip. Kas paskatino apie tai pagalvoti?

– Senovės graikų filosofas Herakleitas yra sakęs, kad arčiausiai mūsų esantys dalykai yra labiausiai paslėpti, pradedame nematyti to, su kuo susiduriame kasdien. Nepastebime, ir kaip judame. Tačiau šokiai iš manęs visuomet reikalavo judesį atlikti geriau. Veikiausiai tai ir paskatino susimąstyti.

Supratau, kad paprasčiausias ėjimas gali būti gydantis, įkvepiantis, suteikiantis jėgų ir pan. Dažniausiai pavargstame būtent todėl, kad nesame sąmoningi savo kūne. Neišnaudojame kūno potencialo, kad dienos pabaigoje būtume energingi. Dažniausiai jau po pietų išgeriame kelis puodelius kavos, norėdami jaustis žvalesni. Net nepastebime, kad visą dieną kaunamės su savimi, laikome raumenyse įtampą ar tiesiog laikome savo kūnus sukaustę kaip kvadratines dėžutes.

Didelę įtaką man padarė bene garsiausias šios srities atstovas – judesio mokytojas iš Izraelio Ido Portalas, pakvietęs į visą fizinę kultūrą pažvelgti kitaip. Ar susimąstėte, kad iš tiesų įvairios treniruotės ar disciplinos dažnai prieštarauja paties kūno logikai – mes stengiamės, kad mūsų kūnas atrodytų estetiškai, nors iš tiesų pirmiausia turėtume galvoti apie tai, kaip jis juda, – juk tokia jo tikroji paskirtis.

Pradėjus galvoti apie judesį paaiškėja, kad visose disciplinose judame labai ribotai. Šokis – labai kompleksiškas judėjimas ir, sakyčiau, pati aukščiausia žmogiškosios fizinės raiškos forma, bet ir kiekvienas šokio stilius mūsų judesius savaip apriboja. Pavyzdžiui, pramoginių šokių žanre mes rankomis ir kitomis kūno dalimis neliečiame grindų, su žeme komunikuojame vien pėdomis. Tačiau ir pėdos yra stipriai suvaržytos – avime aukštakulnius batus.

Šiame šokio stiliuje nesusiduriame ir su daugeliui sportų būdingu ir žmogaus vystymuisi esminiu judesio elementu – metimu. Mes nemetame objektų ir ir jais nemanipuliuojame. Mūsų žanrui nėra būdingi pakėlimai, nekeliame kito žmogaus ir patys nesame keliami. Partneriams būdinga bendradarbiavimo intencija, todėl šokdami mes nepatiriame ir neišmokstame veikti tikro fizinio konkuravimo ir problemos sprendimo reikalaujančiose ir daugiau kovos menams būdingose judesio situacijose.

Taigi kiekviena sritis iš tiesų yra ribota, todėl tikiu, kad svarbu judesio praktikos neapriboti kažkuria viena disciplina, o siekti kuo platesnio fizinių žmogaus galimybių spektro. Judesyje praktikuodami įvairovę augame kompleksiškai ir galime vystytis bei nepradėti senti anksčiau laiko.

Įsitikinau, kad negimstamebūdami tuščiais lapais, gimstame su savo įdomybėmis ir niuansais.

– Praktikuojate jogą. Yra tokių, kurie jogą atranda po didelių gyvenimo sukrėtimų, kiti pasiduoda madai. Kaip jogą atradote jūs – besidomėdamas skirtingomis disciplinomis?

– Tikriausiai norėdamas atrasti. Be to, man gyvenime sekasi su mokytojais. Mane lydėjo ir manimi rūpinosi nuostabūs žmonės ir iškilios asmenybės. Tarp jų - mano filosofijos mokytojas, kurį laikau ir savo draugu – Arvydas Šliogeris, judesio mokytojas I. Portal, o jogą atradau prieš dešimtmetį, nuėjęs pas mokytoką vardu Mai Ram Devi. Mane įkvėpė jos praktika, kelionė ir pavyzdys. Jos dėka pamačiau, kad joga – ne gimnastikos pratimai, o žmogaus ėjimas į save, bandymas suprasti save ir paklausti savęs, „kas aš esu?“ Kažkuria prasme tas įspaudas ir įtaka iki šiol lydi visuose mano darbuose.

– Lengva pažinti save ir atsakyti į minėtąjį klausimą?

– Nelengva, tačiau apsimetinėčiau, jei sakyčiau, kad nepriartėjau prie atsakymo. Buvimas šalia minėtų mokytojų leido man susiorientuoti esminiuose dalykuose. Vis dėlto labai daug kas priklauso nuo mokytojo. Neatsitiktinai pasaulyje nuo seno egzistuoja mokytojo – mokinio tradicija.

Deja, mūsų krašte ir mūsų laikais ji kiek primiršta – dažniau mokytis einame į instituciją – mokyklą ar universitetą. Trūksta to ryšio, kai mokytojas veda savo mokinį per gyvenimo iššūkius.

Ir nors daug ko dar nežinau, tačiau gilindamasis į skirtingus dalykus visuomet keliu pačius svarbiausius klausimus. Net jei ir nerandu tiksliai žodžiais apibrėžiamų atsakymų, tikiu, kad einu tinkama kryptimi.

– Teko girdėti, kad buvote išvykęs į Himalajus, kur net ryšio priemonės neveikė. Ką ten veikėte? Galbūt ieškojote tam tikrų atsakymų?

– Iš tiesų kelionių mano gyvenime buvo nemažai, tačiau dvi pavadinčiau labai ypatingomis, gyvenimo kelionėmis. Daugelis Indijos gyventojų turi tikslą kuriame nors gyvenime leistis į tokią kelionę, taigi man pasisekė, kad aš išvykau ir pabuvau keturiose ypatingose vietose – keturių upių, įtekančių į Gangą, ištakose.

Tos vietos laikomos šventomis, trijose iš jų – šventyklos, vienoje šventyklos nėra, nes tai labai aukštai esantis ledynas, vėliau virstantis upeliu. Taip pat keliavau po Havajų salas ir lankiausi vietose, kurios vietinių gyventojų yra vadinamos žodžiu „tabu“, beje, visiškai atitinkančiu lietuviškojo „tabu“ reikšmę – protėvių kapavietės, į kurias neinama. Šias vietas jie laiko šventomis ir tokių ypatingų vietų pagrindu laikosi yra palaikoma vietinių žmonių kultūra ir tradicijos.

Keliaudamas po tokias vietas galėjau patirti, kad ne visos pasaulio vietos yra vienodos. Matyt, ne veltui žmonės pastebi, kad kai kurios vietos suteikia kažką daugiau, galbūt atveria daugiau galimybių save pažinti, kitaip pamatyti gyvenimą, pasaulį. Keliaudamas po šias vietas žvelgiau filosofo žvilgsniu. Būtent apie „vietos meilę“ ir jos dovanojamą išmintį, apie „filotopiją“ yra mano disertacija. Taigi būdamas ten galėjau patikrinti tezes, formuluojamas mano darbe.

– Lietuvoje yra vieta, kurioje jūs jaučiatės ypatingai?

– Man visa Lietuva yra ta vieta. Nemažai mąsčiau apie emigraciją, pats nemažai keliavau, mokiausi užsienyje ir visuomet stengdavausi suprasti, koks esu būdamas svetur. Supratau, kad man išvykimas iš Lietuvos būtų didelės dalies savęs praradimas. Esu suaugęs su šios vietos dangum, žeme, mišku... Lietuva mane palaiko kaip žmogų, yra ir mano tapatybės dalis.

Pastebiu, kad dažnai emigracijos priežastys būna ekonominės ar politinės, pavyzdžiui, nusivylimas valdžia, kurią išsirenkame. Nenusisekę santykiai su kitais žmonėmis. Kartais tai – ir svetur atsivėrę didesnės galimybės.

Manau, kad jei užmegztume didesnį ryšį su Lietuva kaip su vieta, su jos gamta, konkrečiomis upėmis ar medžiais, kalvomis ar gatvėmis, pastataisar miestų panoramomis ir apie Lietuvą negalvotume iš pernelyg egocentrinės, vien į ekonominius aspektus redukuojamos perspektyvos, manau, nebenorėtume išvykti. Tuo pat metu suprantu, kad savo kraštą, o taip pat ir savo kraštą savyje iš tiesų pažįstame tik kuriam laikui fiziškai iš jo pasitraukę. Tad turiu vilties, kad į vietą, kurią vadiname Lietuva, žmonės sugrįš ir atpažins, jog tai išties ypatinga vieta.

– Pas mus jau įprasta kalbėti apie itin greitą gyvenimo tempą, galbūt turėdamas įvairių patirčių išmokote gyventi neskubėdamas? O galbūt kaip tik, norint viską suspėti, tenka lėkti, skubėti?

– Jaučiuosi atradęs pusiausvyrą. Nemanau, kad gyvenimas mane varu varo ar kad aš ką nors vejuosi. Būna intensyvesnių laikotarpių, būna ne tokių, tačiau savo gyvenimo nepatiriu kaip itin skubaus ir greito. Tuo pat metu atpažįstu, jog kartais nutinkanti greičio, skubos ir kone panikos patirtis didžiąja dalimi yra susijusi su ekranu, su virtualioje erdvėje atspindėtu mūsų tikrovės aspektu.

Mane glumina tai, kad šioje erdvėje viskas labai greitai keičiasi, svarbūs ir nesvarbūs dalykai susilieja į nuolatinės kaitos srautą. Kai akys nukrypsta į ekraną, net ir nieko nedarydamas, rodos, gali pavargti – ten viskas vyksta greičiau nei realybėje, per trumpą laiką mes save stimuliuojame didesniu kiekiu patirčių nei išties sugebame suvokti ir įsisąmoninti.

Iš ten mus pasiekia naujienos, kurių neieškojome ir net nenorėjome pamatyti. Dažnai kiekviena tokia žinia mus paveikia, net jei to ir nepastebime. Tai paveikia ne tik mūsų protą ar emocijas, bet ir kūną. Kiekviena žinutė ir vaizdas tampa ir mūsų kūno patirtimi. Jei būtume kiek jautresni, galėtume vien stebėdami savo kūno pojūčius suprasti kaip šis informacijos srautas mus veikia.

Žinoma, socialiniai tinklai, virtuali erdvė – mūsų gyvenimo dalis ir negalime jos ignoruoti, todėl aš suplanuoju laiką, kurį skiriu peržvelgti paskyras tinkluose, atrašyti ar peržvelgti tai, kas man aktualu. Žmogaus evoliucijoje ekrano atsiradimas – tai naujos ekstremalios sąlygos prie kurių reikia ieškoti būdų prisitaikyti.

Džiaugiuosi, kad savo gyvenime turiu galimybę nebūti įbedęs akių vien į kompiuterį, galiu išeiti į lauką, dirbu su gyvais žmonėmis, judu tiek, kiek leidžia mano kūnas... Man atrodo, kad randu pusiausvyrą ir dėl to nejaučiu greito tempo.

– Ar žmogui, turinčiam tiek veiklos ir užimtumo, reikia laisvalaikio pomėgių, kurie padėtų atitrūkti nuo kasdienybės?

– Labiausiai mėgstu judėti, šokti, mokytis ir dalintis – padėti kitiems augti man teikia didelį džiaugsmą. Man tai pat patinka apmąstyti savo patirtis, jas užrašyti, mėgstu skaityti kokybiškus tekstus.

Mane motyvuoja galimybės atrasti ir kurti. Esu laimingas, jog šie man brangūs dalykai gali skleistis kasdienėje veikloje ir savo gyvenime nejaučiu atskirties tarp laisvalaikio ir darbo.

Supratau, kad man išvykimas iš Lietuvos būtų didelės dalies savęs praradimas.

– Mėgstate riziką? Nesvarbu, ar kalbame apie kalnus ar upes, ar apie jūsų veiklas, pavyzdžiui, judesio mokyklą – verslas, veikla visuomet yra savotiška rizika.

– Kaip ir sakiau, mane motyvuoja atradimai, o rizika dažnai yra kita jų pusė. Kurdamas veiklą visada nežinai, ar būsi suprastas, ar žmonės įvertins tavo idėją ir pan.

Pavyzdžiui, pamenu, kai šokau pramoginius šokius, man paskambino Anželika Cholina ir pasakė, kad ruošia porą šokių „Eurovizijai“, bei pakvietė mane pakonsultuoti. Poros buvo sudarytos iš šokėjo ir žinomo žmogaus, taigi minėtoje poroje partnerė buvo ne pramoginių šokių, o baleto šokėja Jekaterina Romankova.

Kai atvykęs pamačiau tą merginą, iškart užgimė vizija, kad galėtume sujungti du skirtingus šokio stilius ir sukurti kažką ypatingo. Tada man sakė, jog tai neįmanoma, anksčiau niekas to nedarė ir tokios pastangos būtų rizikingos, nes liktų nepastebėtos, neįvertintos, o gal ir išjuoktos.

Tačiau mudu su Jekaterina nusprendėme rizikuoti – jau po poros mėnesių dalyvavome profesionalų lygos pasaulio čempionate. Pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas, tačiau mes nenusivylėme ir tęsėme tai, ką buvome pradėję.

Nepraėjus nė metams tapome Europos čempionato Lotynų Amerikos šokių vicečempionais. Tas laikotarpis iki pirmojo pripažinimo buvo nežinomybė ir rizika, tačiau nugalėjo noras atrasti, sukurti kažką unikalaus ir, matyt, dėl to galiausiai ši vadinamoji rizika pasiteisino. Mūsų sukurti šokiai mane patį stebina ligi šiol.

Judesyje praktikuodami įvairovę augame kompleksiškai ir galime vystytis bei nepradėti senti anksčiau laiko.

– Gavote ne tik titulą – su Jekaterina sukūrėte šeimą...

– Tiesa, sukurta šeima – didžiausias mano laimėjimas. Dabar su Jekaterina turime beveik ketverių ir beveik dvejų metukų sūnus.

– Galbūt jau pradedate žvalgytis šokių būrelio, į kurį juos vesite?

– Jie nemažai laiko praleidžia su manimi, mato mano veiklą. Aš taip pat juos stebiu ir daug iš jų išmokstu – tai, kaip juda vaikai, rodo, kokius judesio etapus gyvenime esame perėję, ką jau esame praradę ir ką dar galime susigrąžinti.

Beje, stebėdamas savo vaikus, įsitikinau, kad negimstamebūdami tuščiais lapais, gimstame su savo įdomybėmis ir niuansais. Taigi neskubu vesti jų į būrelį – norisi, kad jie turėtų vaikystei būdingo ir reikalingo nestruktūruoto judesio atradimo ir spontaniškumo. O pernelyg ankstyvame būrelyje natūralų žmogaus judesį keičia ribojanti ir kaustanti treniruotė, pamoka, atradimą keičia mokymasis, o spontaniškumą – tam tikra specifinė ekspresijos forma.

Per anksti vaiką įstačius į tam tikrą struktūrą gali labai daug iš jo atimti, tad leidžiame jiems tiesiog skleistis, stengiamės pastebėti ir palaikyti tam tikrus jų būdo bruožus.

– Kaip manote, jums tėvai leido skleistis ar dažniau statė į tam tikrus rėmus?

– Jie su manimi labai daug kalbėjo, man daug skaitė, visapusiškai įtraukė į savo gyvenimą ir skyrė daug dėmesio mano ugdymui. Kartais pamąstau, kad gal kiek daugokai iš manęs kaip vaiko tikėjosi...

Išliko nemažai prisiminimų, susijusių su močiute. Ji buvo pedagogė, internato auklėtoja ir dirbdama sutiko nemažai probleminių vaikų, tačiau mokėjo juos nukreipti į konstruktyvią veiklą.

Matyt, bendraudama su savo anūkais ji elgėsi panašiai – su ja buvome maži atradėjai. Ji mums sugalvodavo visokiausių veiklų, kurios kasdienybėje galbūt atrodė labai paprastos ir nuobodžios, tačiau ji jas paversdavo kone stebuklingomis. Pamenu, kad būdavo įdomu ir skalbinius upėje skalbti, ir pienes vištoms rinkti, uogauti, virti obuolių košę, statyti namelį, eiti į žygius...

Prisimindamas save, stebėdamas savo vaikus suprantu, kad didelė žmogiškojo vystymosi ir gyvenimo pilnatvės dalis yra susijusi su žaidimu. Kartais pagalvoju, kad mes žmonės dažnai sau neduodame to, ko iš tiesų trokštame, vienas iš tų dalykų – žaidžiame per mažai.

– Vis pavadinate save atradėju, ką šiandien pavadintumėte didžiausiu savo atradimu?

– Labai sunku atsakyti, kas yra tas savitas atradimas, nes viskas taip susipynę ir nebeaišku, kas yra mano, o kas – skolinta. Kalbu apie mokytojų įtaką ir jų parodytus atradimus. Kaip A. Šliogeris sako, niekas nėra mūsų, net ir kalba – už viską esame skolingi savo protėviams.

Mano atradimo savitumas greičiau susijęs su pačia pastanga senai žinomą, gal net per gerai žinomą klausimą laikyti svarbiausiu ir aktualiu kiekvieną akimirką. Tas atradimas – tas klausimas – mus pasiekia iš senovės graikų filosofijos. Tai klausimas apie dorybę.

Aš nuolat klausiu kas mano gyvenime yra graikiškasis Arete – kas yra tas puikus dalykų išpildymas, kaip aš skleidžiu savo ir kitų žmogiškąjį potencialą ir kokiu žmogumi tampu kiekvienu savo pasirinkimu.

Kokiu tampu žmogumi, kai renkuosi veiklą, žmones, su kuriais bendrauju, gyvenimiškas situacijas, į kurias patenku, maistą? Nebūtinai iškart reikia rasti ar turėti paruoštus atsakymus, nes pats gyvas klausimas savaime yra svarbus.

Pats šis klausimas ir yra mano atradimas. Pastebiu, kad šiuolaikinis gyvenimas dažnai verčia galvoti apie kitokias paskatas: kiek uždirbsiu, ar būsiu įvertintas, kiek apie mane sužinos ar panašius dalykus, kuriuos suvokiame kaip akivaizdžias ir neginčijamas naudas.

Galbūt todėl tas klausimas, kokiu žmogumi tapsiu, gali atrodyti paaugliškas ar neesminis. Bet aš sau dažnai jį užduodu ir taip stengiuosi neprarasti savitumo. Juk tai dienos pabaigoje yra vienintelis dalykas, kurį išties turime. Šio klausimo šviesoje visi gyvenimo iššūkiai atrodo kitaip.

Taip pat skaitykite