Veidai

2019.12.04 08:01

Kitokia Dalia Ibelhauptaitė mokosi būti nebe numeris vienas

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2019.12.04 08:01

Po permainų vasarą operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė mokosi būti nebe numeris vienas. Sutikusi prisijungti prie vyro Dexterio Fletcherio režisuojamo filmo apie Šerloką Holmsą kūrybinės komandos ji įgyvendina ne savo, o „maitina“ sutuoktinio idėjas. Dokumentikoje „Spalvos“ – ir D. Ibelhauptaitės prisiminimai apie jaunystę: „Maskvoje bandžiau nusižudyti keturis kartus.“

Ši vasara D. Ibelhauptaitei buvo permaininga. Daugiau nei dešimt metų kūrusi operas Lietuvoje ji devyniems mėnesiams išvyko dirbti į Los Andželą, kur jos vyras D. Fletcheris filmuoja trečią filmo „Šerlokas Holmsas“ dalį su Robertu Downey jaunesniuoju ir Jude`u Law. Būtent prie šio filmo kūrybinės komandos prisijungė ir pati D. Ibelhauptaitė.

„Žinok, Dalios nepažįsta niekas. Visi pažįsta Ibelhauptaitę, bet Dalios nepažįsta niekas. Tu, matyt, pastebėjai, aš slepiu labai daug dalykų. Bet žinai dėl ko? Ne dėl to, kad aš norėčiau slėpti. Aš susilaukiu tiek negatyvo, kad, na, supranti – nėra verta. Gyvenimas per trumpas, kad gyventum negatyve“, – taip laidoje D. Ibelhauptaitė sako jos autorei Elenai Reimerytei.

Jiedviem vaikštinėjant po Londoną turgelyje, mėsos krautuvėlėje, žurnalų parduotuvėje – visur žmonės klausinėja, kur ir ką veikia D. Fletcheris.

„Labai svarbu, jeigu esi viešas, neįsivaizduoti, kad nesi viešas. Jeigu bijai vilko, tai neturi eiti į mišką. Jeigu nuėjai į mišką, tai visada bus vilkas. Jeigu vilkų nebus tą dieną, tai nereiškia, kad vilkai mirė. Tik pasislėpė“, – įsitikinusi laidos herojė.

Būti tarp pasaulinio lygio žvaigždžių D. Ibelhauptaitei – jokia naujiena. Vaikštinėdama po namus ji prisimena, ant kurios kėdės sėdėjo Rogeris Tayloras iš grupės „Queen“ ir klausydamasis jos istorijos iš jaunystės negalėjo nustoti juoktis.

„Pasakojau, kaip pirmą kartą išgirdau jo sukurtą dainą „Radio Ga Ga“. Buvau Palangoje, „medinėje“, „sulūžusioje“ diskotekoje. Dar ėjau į mokyklą, net nežinau, kiek man buvo [metų] – gal šešiolika septyniolika. Prisimenu, kas tada buvo mano vaikinas, ir žinau, kad aš su juo bučiavausi. Jam buvo taip smagu, juokėsi iki ašarų“, – pasakoja pašnekovė.

Tiesa, ne prie visų superžvaigždžių ji visada jautėsi laisvai. Kai pirmą kartą susitiko su Alu Pacino, visą vakarą nepratarė nė žodžio. „Kai mane pažįsti, tai supranti – na, nebūna taip“, – pažymi ji.

Tūkstančiai balkonų primena jaunystės išbandymus

Laidos autorė E. Reimerytė sako norėjusi atskleisti kitokią kūrėjos pusę – tarp Londono gatvių, namų, šurmulio ir savo erdviuose namuose ją galima pamatyti kasdienišką, jaunatvišką ir saviironišką.

D. Ibelhauptaitė, kaip sako jos vyras, žurnalus perka kilogramais. Užsukusi į žurnalų parduotuvėlę ji griebia vos vieną žurnalą tik todėl, nes neseniai jau čia lankėsi. „Tai mano priklausomybė“, – prisipažįsta ji.

Kiekvienos mano kelionės gale yra lėktuvas, dėl to manęs niekas negali nuskriausti. Aš visą laiką grįšiu į namus, kuriuose mane myli už tai, kas esu, o ne už tai, ką pasiekiau.

Spalvos. Dalia Ibelhauptaitė: kitame gyvenime suvalgysiu visus desertus, dėl kurių dabar save graužiu

Dar viena jos priklausomybė – saldumynai, kurių pašnekovė ir negali valgyti. „Nusprendžiau, kad kitame gyvenime valgysiu desertus, kurių nesuvalgau dabar. Matau fantastinį desertą ir žinau, kad jo šiandien valgyti negaliu, bet galvoju: na, nieko, jis manęs palauks, kitame gyvenime aš jį būtinai suvalgysiu. Tai kai man ateis laikas iškeliauti, aš būsiu laimingiausias žmogus pasaulyje, nes manęs pagaliau lauks visi tie desertai, kuriuos aš galėsiu valgyti“, – su šypsena veide kalba ji.

D. Ibelhauptaitė sako, kad jai grožis niekada nebuvo išorinis ar didelė vertybė, dėl kurios norėtų atsisakyti to, kas jai patinka. Vis dėlto gyvenant tokį gyvenimą, kaip jos, tenka kai ko atsisakyti, tačiau ne dėl grožio, o dėl sveikatos ir energijos.

„Jeigu nori dirbti taip, kaip dirbu aš – „juodai“, dieną naktį, visu tempu – tai tu turi atsisakyti. Labai atidžiai žiūriu, ką valgau. Jau kuris laikas bandau vieną dieną per savaitę iš viso nevalgyti. Birželio mėnesį pirmą kartą gyvenime septynias dienas badavau. Gėriau tik vandenį, buvo labai labai sunku, bet po to labai gerai jaučiausi“, – pasakoja moteris.

Užlipusi į vieną iš Barbicano centro balkonų D. Ibelhauptaitė iškart prisimena Maskvą. Režisierė teigia Maskvoje bandžiusi nusižudyti net keturis kartus, tad šie balkonai jai – tarsi kovos dėl išgyvenimo simbolis.

„Kai aš nuvykau į Maskvą, man buvo devyniolika metų. Su Audra Žukaityte išsinuomojome mini butelį. Tas butelis buvo Maskvos pakraštyje, jame buvo gal tūkstantis butų, gal net daugiau.

Viskas gyvenime yra subjektyvu pagal patirtį, kurią esi turėjęs. Man gyvenimas tūkstančio butų namuose, ko gero, primena sunkią jaunystę. Aš matau šiuos balkonus ir prisimenu, kaip man Maskvoje buvo sunku, kaip lipau iš aštunto aukšto balkono ir kaip Audra Žukaitytė laikė mane už kojos, kad neiškrisčiau.

Buvau labai jauna. Tais laikais nebuvo moterų režisierių, siekiant profesijos buvo labai daug psichologinių barjerų, kuriuos turėjai peržengti, visi labai žemino. Maskvos sistema buvo tokia: teko žiaurūs krūviai, kurie turėjo tave sulaužyti; jei tu atsistatysi ir būsi stiprus, tai, vadinasi, turi būti režisieriumi, o jei tave sulaužo ir tu neišlaikai, tai, vadinasi, tu esi netinkamas profesijai“, – kalba laidos herojė.

„Aš būsiu tavo namai“

„Jeigu nebūčiau išvažiavusi į Angliją, nebūčiau susikūrusi karjeros, su manimi niekas nebūtų kalbėjęs. Kadangi aš grįžau su patirtimi, pasiekimais, galėjau daugiau: stumti kartelę, daugiau pasakyti, būti aktyvesnė, agresyvesnė, ambicingesnė.

Kiekvienos mano kelionės gale yra lėktuvas, dėl to manęs niekas negali nuskriausti. Mane gali įskaudinti asmeniškai, bet man nieko negali padaryti. Aš visą laiką grįšiu į namus, kuriuose mane myli už tai, kas esu, o ne už tai, ką pasiekiau“, – tikina D. Ibelhauptaitė.

O jos namai – būtent čia, Londone. Bendrus namus ji kartu su sutuoktiniu D. Fletcheriu kuria jau daugiau nei 20 metų. Ir vienas gražiausių jos vyro išsakytų dalykų jai susijęs su namais: „Kai mes susitikome, Dexteris man pažadėjo: aš būsiu tavo namai. Man atrodo, gyvenime tai yra svarbiausia – tavo namai ten, kur tavo mylimas žmogus. Lietuva yra tėvynė: yra tėvų kapai, draugai, fantastinis darbas, bet aš labai seniai ten neturiu jokių fizinių namų. Namai yra čia, kur Dexteris, jau daug metų.“

Anot režisierės, jiems susituokus niekas negalėjo net pagalvoti, kad ši pora tiek daug metų nugyvens kartu. Laidoje pasirodęs D. Fletcheris teigia, jog jam labai pasisekė, kad jis vedė D. Ibelhauptaitę.

„Mes su Dalia labai skirtingi. Aš esu vien instinktai ir emocijos – viską darau dabar ir staigiai. Dalia yra labai disciplinuota, seka instrukcijas ir viskam pasiruošia. Tai ir yra įdomiausia, nes mes pjaunamės: kai bandome dirbti, nesutariame, bet siekiame vieno rezultato“, – pažymi jis.

Trečiojo „Šerloko Holmso“ režisierius D. Fletcheris sako, kad oficialiai D. Ibelhauptaitės rolė filme – būti vyriausiąja prodiusere, tačiau, pasak jo, šias pareigas labiau tiktų įvardyti kaip kūrybinės prodiuserės.

Mums labai sunku dirbti kartu, bet, manau, kad mūsų komanda yra tobula kombinacija dėl to, kad mes tokie skirtingi. Ginčytis dėl idėjos – fantastika. Žmonės pykstasi dėl kitų dalykų, o mes – dėl idėjų.

„Visi kūrybiniai sprendimai ir pokalbiai, kuriuos būtina turėti, vyksta su ja. Man reikia ko nors, kam papasakočiau idėjas, su kuo diskutuočiau, taip pat ko nors, kieno nuomone ir skoniu pasitikėčiau. Aš tikiu, kad ji iš manęs reikalaus daug“, – teigia D. Fletcheris.

Palikdama savo operą jaučiasi it apleidžianti vaiką

Būnant šalia šios poros neįmanoma nepastebėti, kokie jie skirtingi. D. Fletcheris – impulsyvus, o D. Ibelhauptaitė – rami ir sistemiška.

„Per daugelį metų darbo su didelėmis solistų asmenybėmis išmoksti ramiai reaguoti. Jeigu du žmonės banguoja, tada išeina audra. Aš turiu tą kantrybę, ramybę, sistemą. Mums labai sunku dirbti kartu, bet, manau, kad mūsų komanda yra tobula kombinacija dėl to, kad mes tokie skirtingi ir skatiname vienas kitą būti geresnį, nesusitaikyti su pirma idėja, ieškoti kitų. Ginčytis dėl idėjos – fantastika. Žmonės pykstasi dėl kitų dalykų, o mes – dėl idėjų“, – pasakoja režisierė.

Ji sako, kad dėl idėjos jie gali taip susirieti, jog nesikalbės kelias valandas, o pasiūlymas kartu kurtį „Šerloką Holmsą“ jai buvo labai didelis įvertinimas, kurio nebuvo įmanoma nepriimti. „Aš su Dexteriu jau keletą metų bendradarbiauju, tai buvo keletą metų ir namuose, anonimiškai“, – pažymi ji.

Šis darbo pasiūlymas sykiu jai primena jaunystę – tą laiką, kai jai buvo pasiūlyta statyti operą. Kuriam laikui palikdama vaiku vadinamą „Vilnius City Opera“ ji neslepia jaučianti nerimą.

„Bohemiečiai“ yra mano vaikas. Aš neturiu vaikų, bet tai yra mano vaikas. Bet kokiam tėvui pirmą kartą ilgam laikui paliekant vaiką vieną, net jeigu jis yra paauglys, suaugęs ar iš viso supermenas, kyla labai daug nerimo. Tai aš dabar taip jaučiuosi“, – atvirauja pašnekovė.

Tačiau ji džiaugiasi galėdama pasakyti, kad dirbs sau ir savo šeimai. Juk jos šeima – D. Fletcheris. Tiesa, prieš imantis naujo darbo pirmiausia reikės perkurti ir savo vidinę rolę.

„Tai sunkus naujas etapas, nes penkiasdešimt dvejus metus aš visą laiką buvau numeris vienas. Kai esi režisierius, tu esi numeris vienas, o dabar, dirbant su Dexteriu, jis yra numeris vienas. Mano darbas, kaip kūrybinės prodiuserės, yra palaikyti ir „maitinti“ jo viziją. Galvoje turi įvykti pasikeitimas. Aš prie to labai daug dirbu“, – kalba D. Ibelhauptaitė.

Laidos kūrėja E. Reimerytė sako, kad laida siekta parodyti režisierę D. Ibelhauptaitę kitokią, nei ji būtų parodyta įprastose gyvenimo būdo laidose pagal moteriškų žurnalų kanonus.

„Dalią pažįstu dešimt metų. Ji labai natūrali ir jaunatviška, polėkiu jaunesnė už didelę dalį dvidešimtmečių. Pirmą kartą ją kalbinau žurnalui „Pravda“. Ji visada buvo labai dosnus herojus, vakarais atrakindavo Kongresų rūmų rūsius su kostiumais, kad įsikvėptume idėjų fotosesijoms. Leisdavo mums daryti absoliučiai ką norime. Panašiai buvo ir su šiuo filmavimu.

Jai dokumentikos formatas nėra labai jaukus, nes Dexteris yra buvęs persekiotas. Bet Dalia labai greitai užsimiršo ir prieš kamerą buvo lygiai tokia pati, kaip ją išjungus. Pasirinkau kalbinti šią heroję, nes ji neturi glamūrinio porceliano stoto, kokį turi dažnas žymus žmogus, ypač moterys, kurios performina sukurtą moteriškumą, neturi atkaklios elegancijos ir nesijuokia iš savęs“, – teigia E. Reimerytė.

Plačiau – laidos įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – pozityvi, įkvepianti dokumentika apie laisvus žmones iš įvairių šalių su netradiciniais gyvenimo scenarijais ir visuomenei aktualias temas. Žiūrėkite tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną pirmadienį.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Spalvos. Dalia Ibelhauptaitė: kitame gyvenime suvalgysiu visus desertus, dėl kurių dabar save graužiu