„Žmogaus susireikšminimas man yra sunkiai suvokiama liga. Ar vien todėl, kad turi fotogenišką veidą, efektingai įmeta į krepšį, sukūrė investicijų pritraukusį startuolį, kažkas yra vertas pamesti kuklumą?“ – sako daug veiklų ir įvertinimų turintis reklamos specialistas Tomas Ramanauskas. O sritis, kurią pats norėtų smarkiai tobulinti, – laiko leidimas su brangiausiais žmonėmis.
– Dabar gana populiaru steigti vyriškumo, moteriškumo, verslumo mokyklas, o jūs neseniai atidarėte kūrybiškumo mokyklą. Kodėl jo reikia mokytis? Kuo jis gali būti naudingas tiems, kurie užsiima žemiška veikla, pavyzdžiui, buhalteriams ar chirurgams?
– Tai yra mąstymo būdas ir pasaulio matymo kampas. Arba regi galimybes, arba sienas ir neįveikiamas taisykles. Nebūtinai kūrybingumas yra menininkų reikalas, nebūtinai jį pritaikai tiesiogiai profesijoje, jis būtinas daugybėje atvejų, o ypač kai atsiduri naujose, netikėtose, neuniformiško mąstymo reikalaujančiose situacijose.
Ši virtuali mokykla skirta mokytojams, moksleiviams ir tiems, kas nemano, kad jau viską žino. Jei chirurgas yra smalsus, trokšta žinių, jam bus aktualu.
– Kūrybingumo mokote moksleivius? Ar tai būdas išjudinti pasenusią švietimo sistemą?
– Neturiu iliuzijų dėl revoliucijos edukacijoje. Politiniai ciklai yra per greiti esminiams pokyčiams įgyvendinti, tad niekas ir nesivargina. Net jei šiandien viską nugriautume, pirmos galimybės vertinti rastųsi ne anksčiau nei po dvylikos metų. Kokia valdžia norėtų, kad jos nuopelnus raškytų kiti? Kita vertus, tikiu, kad edukacija gali transformuotis pažingsniui.
Prieš vaikui gimstant savo galvoje siekiau tapti tuo idealiu, knygose apdainuotu tėčiu. Dabar ambicijų kartelė nuleista, realybė, velnias, daug sunkesnė.
Mes norime praturtinti esamą mokyklos programą ir padėti mokytojams ją pateikti labiau įtraukiančiai, sudominančiai, šviežiai. Jei nuo to vaikai ims spalvingiau matyti disciplinas, kurios jiems privalomos, bus didelis pasiekimas. Kantrybės tam turime.
– Per LRT TELEVIZIJĄ vedate 10 minučių trukmės laidą „Kūrybingumo mokykla“. Gal galite pareklamuoti, kodėl turėtume ją žiūrėti?
– Laida itin trumpa. Be to, joje mokome, kad kai į ką nors sutelkti dėmesį, pasaulis tampa itin įdomus. O kūrybingumas juk – turiningos kelionės per pasaulio gėrybes palydovas. Noriu tikėti, kad mūsų laidos plečia akiratį. Mėgstantiems jį plėsti žmonėms – pats tas.
– Savo tinklapyje kalbėdamas apie daugybę savo veiklų rašote, kad klausimas „kaip spėjai?“ yra beprasmis, klausti reikėtų: „kodėl tik tiek?“ Tai kuklumas ar perfekcionizmas? Kaip suvaldote sau keliamus lūkesčius ir standartus, neperdegate? Kaip ilsitės?
– Žmogaus susireikšminimas man yra sunkiai suvokiama liga. Dar galiu pateisinti, jei nosis riestų didieji išradėjai, nors ir jie atliko žygdarbius tik todėl, kad prieš juos ar šalia buvo šimtai kitų, nešusių juos atradimo link. Esame nesibaigiančios žinių, patirčių, jausmų estafetės dalyviai. Vieni iš septynių milijardų.
Ar vien todėl, kad turi fotogenišką veidą, efektingai įmeta į krepšį, sukūrė investicijų pritraukusį startuolį, kažkas yra vertas pamesti kuklumą? Iš paukščio skrydžio tai atrodo apgailėtinai nesvarbu. Tą žinodamas, nesu linkęs sureikšminti to, ką nuveikiau.
Žvelgiu iš subjektyvaus taško – ar aš žengiau žingsnį darydamas tą ar kitą projektą? Jei taip, trumpai sau paploju ir judu tolyn.
Dėl industrinio amžiaus užmauto darbinio aštuonių valandų apynasrio dažnas įdomiausius dalykus gyvenime tegali veikti pavargęs, išsieikvojęs, po darbų.
O apie poilsį turiu pasakyti, kad mokausi, sunkiai mokausi ilsėtis. Poilsis yra veikimas to, ko neveiki kasdien. Jei kasdien rašai, poilsis gali būti skaitymas, jei kalbi – tyla, jei naršai – betinklis režimas. Sunku atsiriboti ilgesniam laikotarpiui. Džiaugiuosi, kad su šeima pamažu įsivedėme įprotį atsijungti nuo kasdieninių ritmų bent vienam žiemos mėnesiui.
– Aprašote knygas, filmus, muziką. Daug esate nuveikęs ir pats – parašęs knygą, sukūręs filmą, didžėjaujate. Kas jums visa tai – darbas, hobis, įkvėpimas?
– Tik pavertęs juos darbu gali atsiduoti savo pomėgiams dienos metu. Dėl industrinio amžiaus užmauto darbinio aštuonių valandų apynasrio dažnas įdomiausius dalykus gyvenime tegali veikti pavargęs, išsieikvojęs, po darbų. Tas pats ir su brangiausiais žmonėmis.
Juos matome geriausiu atveju šiek tiek ryte ir nusmurgusį vakarą. Aš skatinu sabotuoti tokią formulę ir užklasines veiklas paversti šviesiausio meto okupantėmis. O dėl laiko su brangiausiaisiais – man dar tobulėti ir tobulėti.
– Kai didžėjaujate, vadinatės Miss America. Ką reiškia šis slapyvardis?
– Pažodžiui jis reiškia grožį ir amerikietiškas vertybes, būtent tai, ko stokoju. Be to, man patiko jame užkoduotas nusivylimas: „Ką?! Vyras?!“
– Gal visgi turite nišinių pomėgių arba tokių, apie kuriuos garsiai nekalbate?
– Apie viską, ką mėgstu, kalbu garsiai, juk nesidalijimas atradimais ir įkvėpimais skatina užkalkėjimą. Smagiausia, kad daugybė mano pomėgių dar tik ruošiasi būti atrakinti.
– Ar įtraukia populiariosios pramogos – „Eurovizija“, krepšinio, futbolo, dailiojo čiuožimo čempionatai, serialai, šokių, dainų projektai, kelionės pažintiniais takais, bėgiojimas ar pan.?
– Masiškiausia silpnybė – krepšinis. Jį profesionaliai žaidžiau paauglystėje, bet sekėsi neperspektyviai, todėl toliau save realizuoju projektuodamas neišpildytas galimybes į prakaituotus vyrus, kurie entuziastingai mėto sviedinį. Pats labiausiai mėgstu bėgioti – kaskart jaučiuosi dieviškai ir kaskart savęs klausiu to paties: „Kodėl tu nebėgi dažniau?“
Labai norėčiau išmokyti dukrą nedaryti kompromiso tarp jos savasties ir ko iš jos reikalaus aplinka ir pasaulis.
– Dažnai feisbuke aprašote patirtis restoranuose. O ar mėgstate gaminti maistą pats? Koks jūsų firminis patiekalas?
– Gaminti mėgstu, bet gaminu vidutiniškai, nes man sunku sutelkti dėmesį į receptą. Vis slysteli ranka ką nors prikurti. Ar traktuoti taisykles kaip patarimą, bet ne griežtą įsakymą. Šiuo metu firminis patiekalas – bananų fritata, jį gaminti padeda mano trimetė. Galite numanyti šio recepto sofistikuotumą.
– Ar norėtumėte sėdėti šalia savęs per vakarienę?
– Labai nenorėčiau. Tai reikštų, kad prasidėjo baugus šizofrenėjimo procesas. Tačiau šis klausimas slepia kitą – ar bijau savęs, ar galiu su savimi leisti laiką? Tuomet – taip, aš su savimi visai gerai sutariu.
– Jau kelerius metus metų pabaigoje sudarote savo filmų, knygų, restoranų, muzikos topą. O ką kasmet pasižadate sau?
– Kasmet pažadu tą patį: nustoti tikėtis neaprėpiamų turtų, nelaukti gausesnių kelionių, neplanuoti debiutinio albumo. Ir vis nepavyksta. Vis tikiuosi, laukiu, planuoju.
– Dešimtą tėvystės dieną feisbuke paskelbėte, kad jus „ištiko vaikas“ ir kad per kelias dienas pavirtote tuo, kam nepavydėjote, ką užjautėte ir iš ko juokėtės, – fotografuojančiu kiekvieną atodūsį, tikinčiu, kad jūsų vaikas gražiausias ir intelektualiausias, tėčiu. Prabėgo treji metai, kaip tėvystę išgyvenate dabar? Kas jums svarbiausia auginant vaiką? Kokias vertybes norėtumėte įskiepyti?
– Prieš vaikui gimstant savo galvoje siekiau tapti tuo idealiu, knygose apdainuotu tėčiu. Dabar ambicijų kartelė nuleista, realybė, velnias, daug sunkesnė. Labai norėčiau išmokyti dukrą nedaryti kompromiso tarp jos savasties ir ko iš jos reikalaus aplinka ir pasaulis. Nieko gero iš to nebūna. Man pasisekė, aš savęs turiu gana daug. Kitiems pasisekė mažiau. Ir tai dažnai yra kertinis faktorius, lemiantis, kaip gali pakelti gyvenimą.
– Viename interviu kalbėdamas apie verslų kūrimą su partneriu, sakėte: „Buvome ir tebesame bebaimiai, nes kas blogiausio gali nutikti, jei nepavyks?“ Ar visada turėjote tiek vidinės drąsos? Iš kur ji? Negi niekada nekamavo baimė „o ką žmonės pagalvos?“ arba stresas?
– Visada kamavo. Su baimėmis reikia elgtis nuožmiai ir jas atakuoti. Kadaise bijojau kalbėti didesnei grupei žmonių, tad ėmiau tyčia siūlytis pristatinėti idėjas, koncepcijas, atradimus. Persilaužiau. Pernai kalbėjau 15 000 ir likau gyvas. Nereiškia, kad darau tą gerai. Bet užtai nebebijau.
– Sakėte, kad knygą „Černobylio malda“ skolinotės iš bibliotekos, rašote į popierinę užrašinę, kai kuriuos tekstus skaitote ne kompiuterio ar telefono ekrane, o atspausdintus. Jeigu galėtumėte, į kokį laikmetį keliautumėte ir kodėl?
– Nesikelčiau negavęs pažado, kad grįšiu sveikas. Jei galėčiau įkišti galvą trumpam, norėčiau atsidurti kinematografo idealizuotose vietose: Leone`ės vesternų Amerikoje, stilizuotuose Hitchcocko 50-uosiuose, dekadentiškoje 60-ųjų Fellinio Romoje, romantiškai nusiteikusiame Alleno Niujorke 70-aisiais.
