Veidai

2019.11.27 06:55

Vėžiui atsitraukus Stano laukė nemenkas išbandymas – jo ir žmonos santykiai ėmė griūti

LRT TELEVIZIJOS laida „Visi kalba“, LRT.lt2019.11.27 06:55

Pasklidus žiniai, kad dainininką, prodiuserį Stanislavą Stavickį-Stano pakirto onkologinė liga, jis sulaukė įvairaus dėmesio: vieni prašė duoti interviu, kiti siūlė vėžį gydytis žolelių arbatomis, treti – vėžį išgydyti per dvi savaites. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Visi kalba“ Stano sako vienus suprantantis – juk žurnalisto darbas – paskelbti naujieną, – tačiau kitus smerkiantis: šarlatanai nebaudžiami.

Ar žinomo žmogaus liga turi būti žinoma? Stano prisimena, jog susirgus vėžiu su juo susisiekė vienas portalas, nes norėjo pritraukti skaitytojų pasinaudodamas šia žinia, tačiau pašnekovas sako negalintis pykti ant tokių žmonių – jis puikiai supranta, kodėl šie taip elgiasi, be to, prašymai nebuvo įkyrūs.

„Buvo situacijų, pavyzdžiui, Ramūnas Zilnys skambina ir sako: klausyk, brolau, žinau, kokia situacija, man pačiam nesmagu, kad turiu tau skambinti tokiu klausimu, bet toks mano darbas – aš esu žurnalistas. Tai normalu – toks žmogaus darbas: sužino naujieną ir turi apie tai šnekėti“, – teigia S. Stavickis.

Jis neslepia, kad užklupus onkologinei ligai buvo visokių baimių: gėda, nejaukumas, pralaimėjimo jausmas. Jautiesi gavęs į kaulus nuo gyvenimo, pažymi pašnekovas, o dar daugiau jaudulio kyla, kai žinai, jog apie tai po akimirkos sužinos visi. Visgi visuomenės reakcija jį maloniai nustebino.

Jausmas toks, lyg padarytum nusikaltimą. Jautiesi padaręs kažką negero. Ėjau pas psichologą, bandžiau suprasti, iš kur tai kyla. O jis man sako: pažiūrėk, kaip jaučiasi tas, kuriam tu pranešei apie ligą.

„Žurnalistė skambina ir sako: aš tave puikiai suprantu, jeigu nenori, nerašome. Ir jeigu tokia žurnalistė būtų viena, sakyčiau – taisyklės išimtis, bet niekas apie tai neparašė“, – sako jis.

Pagal statistiką trys iš keturių žmonių, sergančių onkologine liga, šią žinią slepia ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo artimųjų. Kodėl taip yra?

Vėžį išgyvenęs Stano apie likimo išdaigas: sulig pasakiau žmonai apie išgijimą, mūsų santykiai ėmė griūti

„Apima tokia panika, baimė. Galvoji, tuoj visi sužinos. Jausmas toks, lyg padarytum nusikaltimą: pavogtum ką nors, paspruktum iš avarijos vietos. Jautiesi padaręs kažką negero.

Ėjau pas psichologą, bandžiau suprasti, iš kur tai kyla. O jis man sako: pažiūrėk, kaip jaučiasi tas, kuriam tu pranešei apie ligą. Aš pradėjau stebėti ir išties – klausytojas netiesiogiai jaučiasi nugalėtoju: ačiū Dievui, ne man. To niekas nepasako, bet tu tą jauti, matai iš akių“, – pasakoja pašnekovas.

Jis teigia patyręs ir tokių akimirkų, kai, pasakius apie savo ligą, žmogus sureaguoja neadekvačiai, pavyzdžiui, ima vardyti baisiausius dalykus, kuriuos žino apie vėžį. Nors tai gali pasirodyti neetiška, Stano tikina – tai žmogiška, juk daugumai žmonių „vėžys“ tėra žodis, o susidūrusieji su šia liga tiesiogiai dažnai labai išsigąsta.

Taip pat skaitykite

Ir pats S. Stavickis kurį laiką nesakė žmonai apie išgirstą diagnozę – anot jo, pirmiausia turi suvokti pats, kas tau atsitiko. „Aš neslėpiau – nežinojau, kas man yra: kuri stadija, ar negydoma. Tai sužinojau prieš savaitgalį. Na ir ką – pasakysiu žmonai ir leisime taip savaitgalį?“ – iškilusią dilemą prisimena prodiuseris.

Stano buvo diagnozuota limfoma – kraujo vėžys. Jam tarp plaučių buvo išaugęs 13 cm darinys. Pirmadienį jis nuėjo pas onkopsichologą ir paklausė: kaip tai pasakyti šeimai? Būtent šis pokalbis itin padėjo dainininkui.

Grįžau namo pas žmoną su pačiomis džiugiausiomis žiniomis gyvenime, kad liga atsitraukė. O mūsų santykiai pradėjo griūti.

Anot jo, svarbiausia – suvokti, kad nesi išskirtinis, tokių žmonių tūkstančiai ir kad liga yra gydoma, o chemoterapijos baimė ateina iš sovietinių laikų, kai žmonės mirdavo nespėję pabaigti gydymo kurso.

Nusprendęs, kad būtina apie tai kalbėti, S. Stavickis parašė ir knygą „Kodėl aš?“. Jis siekė padėti tai išgyvenantiems žmonės, kad jiems būtų lengviau surasti atspirties tašką, tačiau parašęs knygą suprato – labiausiai to reikėjo jam pačiam.

Stano taip pat rašė knygą tam, kad jį atsimintų vaikai – tai buvo savotiškas palikimas, tačiau ėmus sveikti pasikeitė ne tik rašomos knygos tikslas, bet ir santykiai su artimaisiais.

„Grįžau namo pas žmoną su pačiomis džiugiausiomis žiniomis gyvenime, kad viskas – nėra auglio, liga atsitraukė, viskas gerai. O mūsų santykiai pradėjo griūti. Po to sužinojau, kad tai standartas, kuris irgi nutinka tiems, kurie susiduria su tokiais iššūkiais“, – pasakoja jis.

Liga tebuvo pretekstas pradėti klausinėti, pažymi pašnekovas, o pabaigus rašyti knygą klausimų ne sumažėjo, o padaugėjo keliskart.

Laidoje „Visi kalba“ Stano užsimena ir apie tai, kad žmonės, sužinoję, kad dainininką užklupo onkologinė liga, ėmė atakuoti jį įvairiausiais okultiniais pasiūlymais, kaip gydytis: pavyzdžiui, gerti žolelių arbatą, sodą, acetoną... Pašnekovas sako visiškai ant tokių žmonių nepykęs, nes matęs, kad šitaip jie elgiasi iš pačių nuoširdžiausių paskatų, kartais net dalydamiesi patarimais jaudinasi.

Tiesa, buvo ir tokių, kurie norėjo iš S. Stavickio ligos pasipelnyti. Jis tikina, kad pradžioje, kai yra apėmusi neviltis, už įvairių pasiūlymų išgydyti vėžį per dvi savaites galima ir užkibti.

Be to, anot jo, kriminalas visai ne tai, kad kiti bando pasipelnyti iš žmogaus nelaimės, o tai, kad, pavyzdžiui, išviliojus iš močiutės 20 tūkst. eurų ji atsisako chemoterapijos kurso ir miršta. „Teisėsauga tokiais atvejais nepradeda bylų“, – sako Stano.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vėžį išgyvenęs Stano apie likimo išdaigas: sulig pasakiau žmonai apie išgijimą, mūsų santykiai ėmė griūti