Veidai

2019.11.27 20:58

Simonas Storpirštis – apie tai, kodėl gėdijosi savo pavardės ir kas pakeitė skeptišką požiūrį į santuoką

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.11.27 20:58

„Tėtis mano gyvenime buvo desertas“, – taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ santykį su prieš metus iškeliavusiu tėvu Arūnu Storpirščiu apibūdina jo sūnus. Visada stengęsis pasisotinti buvimu su tėčiu aktorius Simonas Storpirštis tikina iki šiol nevalingai vis ruošiasi jam skambinti. Netektys į gyvenimą priverčia pažiūrėti kitaip – taip nutiko ir S. Storpirščiui, visada sakiusiam, jog žiedas žmogaus nesulaikys.

„Pirmus tris mėnesius jaučiausi niekam nereikalingas, nenorėjau niekur būti, visaip save gadinau, bandžiau suprasti: kam? Išėjo mano svarbiausias žmogus gyvenime. Tiesiog supratau, kad viskuo norėjau dalytis su tėčiu. Ir profesijos pasirinkimas buvo tikslingas: matai, aš toks? Ar tau patinka, kad aš toks? Norėjau, kad labai manimi didžiuotųsi. Gal dėl to, kad to trūko augant“, – svarsto S. Storpirštis.

Taip aktorius kalba apie profesinio kelio pasirinkimą ir artimą ryšį su teatro ir kino legenda, tėvu Arūnu Storpirščiu. Prieš metus žinomas kino ir teatro aktorius paliko šį pasaulį, o jo sūnus iki šiol negalįs patikėti, jog neteko brangiausio žmogaus.

„Net dabar, praėjus metams, nebūna nei savaitės, kad aš du tris kartus nepaimčiau telefono paskambinti tėčiui. Gerdavome kavą Senamiestyje, nes abu kažkaip jį mylime. Abu augę Senamiestyje, turėjome porą kavinių, atsisėsdavome, kalbėdavome, stebėdavome turistų srautus... Kartais galėjome nieko nešnekėti ir nejauti jokios įtampos. Va, ko dar išmokau: galiu sėdėti tyloje ir puikiai jaustis“, – pasakoja pašnekovas.

S. Storpirščiui pavyko išsaugoti stiprų ryšį su tėvu net šiam išsiskyrus su jo mama, buvusia žinoma balerina Vijole Parutyte. Pasak aktoriaus, kaip ir kiekvienam vaikui, jam labai norėjosi sulaukti daugiau tėvo dėmesio, ypač po prieš dešimtmetį išgyventos netikėtos mamos netekties.

„Gyvenau su mama, atrodytų, paprasčiau, nes praleidi daugiau laiko. Bet kuo daugiau laiko praleidi, tuo daugiau būna konfliktų. O tėtis mano gyvenime buvo desertas. Aišku, norėdavosi su juo praleisti daugiau laiko, bet visi turime savo gyvenimus, jokiu būdu jo nekaltinau. Kai mamos nebeliko, kiek tik galėjau, stengiausi pasisotinti tuo buvimu. Paskutinius dešimt metų jis buvo artimiausias man žmogus“, – tikina S. Storpirštis.

Studijos prasidėjo su užklijuota etikete

Su tėvu jis susitikdavo ne tik gyvenime, bet ir teatro scenoje – jie abu buvo Jaunimo teatro aktoriai. Tačiau greta scenos S. Storpirštis augo nuo vaikystės. Scenos ir teatro magija jį taip įtraukė, kad baigęs mokyklą net nedvejojo, kokią profesiją pasirinkti.

Tiesa, nuo aktoriaus profesijos tėvas bandė sūnų atkalbėti. Ir dar buvo vienas nematomas dalykas – studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje S. Storpirščiui nebuvo lengva dėl garsios šeimos pavardės. Jis teigia nuo pirmųjų dienų supratęs, kad nuolat reikės būti po didinamuoju stiklu ir kad tik darbu galės įrodyti esantis tinkamas teatrui.

Ko labiausiai tėtis mokė – turėti savo nuomonę. Nebuvo jis tas mokytojas, kurie dabar labai populiarūs, visko moko ir viską žino. Tikrai turintis labai daug patirties ir kine, ir teatre, niekada nesakydavo: ten blogai suvaidinai, taip išvis nedaroma...

„Ateini iš karto su etikete. Aš gyvenau su savo gimine ir tai man buvo elementaru, pats sau neklijavau jokių etikečių. Visada norėjosi įrodyti, kad yra ne tik pavardė, o kažkas daugiau. Kaip kitaip įrodysiu, jei ne darbu“, – pasakoja jis.

Tačiau ir baigęs studijas S. Storpirštis vis dar buvo garsios pavardės šešėlyje. Tai jį slėgė taip, kad net vaikščiodamas į atrankas vaikinas norėdavo nuslėpti savo pavardę: „Kažkada save pagavau, jog man prisistatant gėda sakyti savo pavardę. Pradedi bijoti aplinkinių reakcijos: ai, čia tas, aišku, kodėl. Kartais tiesiog norėjosi būti Simonu. Teko iš naujo susidraugauti su pavarde.“

Galiausiai vaikinas priėmė savo pavardę ir save kaip Storpirščių aktorinės dėlionės dalį, kur buvo visi: jo tėtis, dėdė Gediminas ir pusbrolis Ainius.

„Ko labiausiai tėtis mokė – turėti savo nuomonę. Nebuvo jis tas mokytojas, kurie dabar labai populiarūs, visko moko ir viską žino. Tai viena geresnių jo savybių. Tikrai turintis labai daug patirties ir kine, ir teatre, niekada nesakydavo: ten blogai suvaidinai, taip išvis nedaroma pagal Stanislavskio metodus. Jis labai mokėjo sakyti pastabas“, – prisimena S. Storpirštis.

Dešimt metų teatre dirbantis aktorius teigia vis dažniau prisimenantis tėčio patarimus. Pastaraisiais metais jis vis daugiau laiko norėjo praleisti kartu su tėčiu, todėl galiausiai atsitiko taip, jog jis buvo šalia savo tėčio ir jam išeinant.

„Paskutinius metus tėtis su žmona gyveno Druskininkuose, kas du tris mėnesius, jei išeidavo, nuvažiuodavome, stengdavomės pabūti nors porą dienų. Rugsėjo 2-ąją buvo jo gimtadienis, sakau, važiuojame, nors negalėjome, turėjome kitą dieną iš pačio ryto grįžti. Kitą kartą nuvažiavome lapkričio 3-iąją – labai gražiai ir ramiai praleidome laiką.

Tą lapkričio 6-ąją garsinau, 8-ą valandą vakaro gavau iš jo žmonos žinutę, kad jis blogai jaučiasi ir atsisako kviesti greitąją. Tiesiog jo buvo toks charakteris – niekada nesiskųsdavo. Dar pabaigiau garsinti, sakau, atvažiuoju. Atvažiavau, įtikinau, kad reikia kviesti greitąją. Atvažiavo greitoji, išvežė, buvau iki pat galo iki tol nuvežė ir nebeliko“, – paskutines minutes šalia tėčio prisimena S. Storpirštis.

Dvi savaites labai dažnai čiupinėdavau tą žiedą ir galvodavau, ar man kažką jis reiškia?

Buvo tas, kuris sakė: kam tas žiedas?

Laikas gydo skausmus, o netektys leidžia pažvelgti į gyvenimą kitu žvilgsniu. Taip atsitiko ir laidos herojui. Po dešimties metų draugystės jis vedė kolegę Indrę – dar studijų metais susipažinusi pora prieš daugiau nei pusantrų metų susilaukė sūnaus, tad vedybos įvyko jau gimus sūnui. Tačiau S. Storpirštis teigia niekada nenorėjęs gyventi pagal visuomenei įprastus standartus.

„Buvau kvailai užsispyręs ir galvojau, jog man to [santuokos] visiškai nereikia. Metams bėgant supratau – mano, kaip vyro, viena pagrindinių pareigų, jog mano moteris jaustųsi komfortiškai.

Dvi savaites labai dažnai čiupinėdavau tą žiedą ir galvodavau, ar man kažką jis reiškia? Buvau tas, kuris sakė: kam tas žiedas? Jeigu vienas žmogus nori išeiti, tai jis išeis, ir nei popieriai, nei bendros paskolos, nei žiedas [nieko nepakeis]. Bet po to pradėjau galvoti visiškai kitaip. Taip, jis man reiškia: daug kartų, kai galėjome pasirinkti kitą variantą, viską mesti ir sakyti: nebenoriu, nebegaliu, pasirinkome spręsti kitaip. Galų gale, tai priveda prie gražių dalykų, šeimos“, – mintimis dalijasi aktorius.

Jis pripažįsta, šeima gerokai pakeitė jo gyvenimą, o kad gimus vaikui kiekvienas pameta savo egoizmą ir perdėlioja prioritetus, S. Storpirštis gali tik patvirtinti.

„Nežinau, ką aš veikiau iki tol: kaip galima sakyti, jei neturi vaikų, kad esi pavargęs? Kieno pasirinkimas yra nepailsėti? Ne tavo, nes tai priklauso ne tik nuo manęs, ar aš išsimiegu. Atsiranda ir dar kitas nuovargio lygis, kai supranti, kaip arti yra meilė ir neapykanta“, – kalba pašnekovas.

Kasdien bėgdamas greitu tempu aktorius save kaltina, kad jam vis trūksta laiko šeimai. Ir neslepia neretai susimąstantis: jeigu galėtų atsukti laiką atgal, ar tik nepasirinktų kitos profesijos? Anot S. Storpirščio, teatro žmonėms puikiai žinoma, ką reiškia negauti vaidmenų ir kaip nelengva gyventi beveik tuščiomis kišenėmis. Tad jis tikina turįs įvairiausių minčių, kurių kol kas į šalį nenustumia.

Aktoriaus profesija nuolat priverčia išeiti iš komforto zonos – su tuo kasdien tenka susidurti ir pačiam S. Storpirščiui. Santūraus ir ramaus būdo gyvenime vyras nesyk turėjęs perlipti per save teatro scenoje bei serialų filmavimo aikštelėse, ypač debiutuojant teatre, kai teko vaidinti vien su siaurikėmis.

„Blogesnio debiuto nesugalvočiau. Visų akys į mane, turiu šokti, galų gale nusiplėšti kelnes, ten – blizgantys stringai. Nulipti prie publikos, trintis prie moterų, kas yra visiškai ne man. Jau taip vaidinau... Man buvo taip nemalonu, tiesą sakant, džiaugiausi, kai neberodė to spektaklio.

Yra dalykų, kurie nemalonūs, bet turbūt šiaip žmonės, kurie nesusiję su šia profesija, sakytų: tai yra lengviausia. Visokios meilės scenos, bučiniai man nekelia jokio malonumo, tiesiog ateini: labas, einame pasibučiuoti, rengiamės... Taip ir kalbiesi su partneriu. O aš turiu, ką mylėti, bučiuoti“, – tikina S. Storpirštis.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Aktorius Simonas Storpirštis: turiu ką mylėt, turiu ką bučiuot, scenoje tai lieka darbu