Veidai

2019.11.23 17:38

Kristinai Savickytei vyras pasipiršo SMS žinute po žinios, kad ji laukiasi dvynukių

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.11.23 17:38

„Ilgą laiką nežinojau, kas man patinka. Išmoksti gyventi taip, kaip tinka kitiems, bet tai atsigręžia prieš tave“, – apie tai, kaip vaikystė toksiškoje aplinkoje užaugina „patogius“ žmones, atvirai pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos“ herojė, aktorė, laidų vedėja Kristina Savickytė. Susipažinti su savimi iš naujo padėjo problemų pripažinimas ir vaikai, įkvėpę kurti, ieškoti, atrasti ir dalytis.

Kas gi nepamena mielų dvynukių iš „Tele-bim-bam“ Gabijos ir Justinos – mažosios gudruolės užaugo ir šį rudenį išskrido iš tėvų lizdo Vilniuje į Londoną. Merginų mama, aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė sako, kad tai vienas didžiausių pokyčių šeimos gyvenime.

„Jos studijuoja miuziklo teatrą, nori būti miuziklo teatro aktorėmis. Jau 2 mėnesius gyvename atskirai. Aišku, yra tokių dienų, kai užplūsta nerimas, būna liūdniau. Bet šiaip rutina bėga ramia vaga. Aš pasitikiu savo vaikais, žinau, kad padariau viską, ką galėjau, ir dabar jų laikas įgyti patirties. Jei kiltų rūpesčių, jos žino, kad mes čia ir mūsų namai joms atviri“, – teigia ji.

K. Savickytė kuo puikiausiai pamena, kaip pati paliko gimtąją Klaipėdą ir atvyko į Vilnių akademijoje studijuoti aktorystės.

„Dabar jau Vilniuje gyvenu ilgiau nei Klaipėdoje. Neatsimenu sunkumo, buvo euforija ir entuziazmas. Sunku buvo, kad be tėvų, gyveni bendrabutyje ir turi savimi pasirūpinti. Niekas neprideda šaldytuvo, turi valdyti finansus – tai savarankiško gyvenimo ypatumai.

Merginų bendrabučio rūsyje yra skalbykla. Buvo labai juokinga, kai pirmą kartą nuėjusi skalbti Gabija paskui pasakojo: „Supratau, kad neatsinešiau skalbiklio. Ir išskalbiau tik karštu vandeniu.“ Juokėmės su vyru“, – kalba pašnekovė.

Dabar namuose liko tik dalis vaikų – anksčiau klegėjo trys, o dabar liko tik vienas. Anuomet Vilniuje K. Savickytę pasivijo pirmi didieji gyvenimo pokyčiai – ji dar ir šiandien aiškiai prisimena momentą, kai sužinojo, kad laukiasi dvynių.

„Man prireikė amoniako, nes vos neapalpau sužinojusi šią žinią. Tu žinai, kad laukiesi, ir staiga sužinai, kad laukiesi 2 vaikų. Parašiau vyrui žinutę, o jis žinute pasipiršo. Pasipiršimo istorija labai neromantiška. Vienas vaikas nebuvo pakankamas pretekstas pasiūlyti tuoktis“, – juokiasi aktorė.

Kai Justina ir Gabija ūgtelėjo, jas pažino kone visa Lietuva. Populiarioje laidoje „Tele-bim-bam“ kišenėje žodžio neieškančios mergaitės turėjo net savo rubriką.

„Mačiau, kad joms patinka. Kita vertus, turėjau tokios patirties: kai buvau 3,5 metų, filmavausi pirmame filme, Gyčio Lukšo „Žaltvykslėse“. Ten buvo labai mažas epizodas, bet prisimenu kaip šviesų ir smagų dalyką. Pagalvojau, jeigu mano vaikai turi galimybę, jiems bus smagus prisiminimas. Net jei taps ekonomistėmis, vadybininkėmis, verslininkėmis. Tuo labiau, kad jos nesipriešina.

Mus lupdavo diržu už tai, ką padarydavome ne taip. Tiesiog buvome vaikai, o mūsų tėčiui gal taip neatrodė. Ta patirtis ir įsivardijimas buvo stiprus pokytis, nes supratau, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje taip elgiuosi: kodėl nutirpstu, kai į troleibusą įlipa kontrolė.

Tą dieną, kai rodydavo „Tele-bim-bam“, keldavomės ryte, kepdavau blynų, pusryčiaudavome ir, aišku, įsijungdavome. Būdavo dienų, kai man stipriai raudonuodavo ausys, nes jos išklodavo įvairiausias paslaptis“, – sako K. Savickytė.

Pripažintos vaikystės traumos atvėrė kūrybiškumą

Augindama pirmagimes moteris teigia ilgai nesupratusi, kiek jėgų tam reikia, ir aplinkinius tikino, kad dviguba motinystė ne tokia ir sunki.

„Kokius 3 metus gyvenau tokiame lengvame rūke. Taip turbūt gamta saugo, kad neišprotėtum. Jeigu žmonės klausdavo, ar sunku, sakydavau, ne, nesunku. Tą sakiau kokius 7 metus. Tik paskui supratau, kas vyksta. Pirmus 3 metus po gimdymo buvau labai sulysusi, svėriau kaip paauglystėje, 55 kg – paprastai sverdavau 60–65 kg. Krūvis buvo toks didelis, kad kūnas viską atidavė, kad tik tu veiktum“, – prisimena pašnekovė.

Turbūt ir faktas, jog trečio vaiko – Motiejaus – ji susilaukė tik po 12 metų, rodo, jog kurį laiką tikrai nebuvo noro vėl veltis į motinystės ir tėvystės džiaugsmus.

„Buvome labai pavargę. O tada, kai Gabija su Justina pradėjo tolti į paauglystę, supratome, kad būtų labai smagu turėti kokį kukulį, kurį būtų galima pamaigyti“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Jaunėlis Motiejus atnešė ne tik laimės į šeimą, bet ir svarbių pokyčių į mamos gyvenimą. Su pagranduko gimimu ji pradėjo kitaip žvelgti į motinystę ir išlaisvino kūrybiškumą.

K. Savickytė ne kartą viešumoje yra prabilusi apie patirtį dėl vaikystėje išgyvento smurto, neva reikalingo auklėjant. Šiandien ji pasakoja, kaip ilgai slėptos žaizdos atvėrimas, problemos įvardijimas pakeitė santykį su savimi ir šeima.

„Mus lupdavo diržu už tai, ką padarydavome ne taip. Tai buvo labai subjektyvu, ką padarydavome ne taip. Tiesiog buvome vaikai, o mūsų tėčiui gal taip neatrodė. Kurį laiką apie tai kalbu viešai, nes supratau, kad tai stipriai paveikė mane kaip žmogų, moterį, mamą.

Ta patirtis ir įsivardijimas buvo stiprus pokytis, nes supratau, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje taip elgiuosi: kodėl nutirpstu, kai į troleibusą įlipa kontrolė. Aš suaugęs žmogus, užsidirbu 5 eurus baudai ir galiu sumokėti, bet lig šiol bijau būti pagauta kažką daranti ne taip“, – atvirai kalba moteris.

Dabar ji žino, kad bejėgiškose situacijose, kai, pavyzdžiui, vaikas puola į isteriją, noras jį mušti nėra ženklas, kad vaiko nemyli – tai rodo, kad nematai kitos išeities.

„Kai gimė Motiejus, tai žinodama motinystę išgyvenau visiškai kitaip. Tai atnešė daug dalykų į mano gyvenimą. Visų pirma, norą sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta su vaiku, su manimi, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje reaguoju taip ar kitaip. Tada pradėjau ieškoti informacijos, domėtis, mokytis, gilintis į save. To ieškojau sau, bet atėjo laikas, kai panorau tuo dalytis“, – prisimena K. Savickytė.

Galų gale sau pasakiau, kad esu kūrybingas žmogus. Nors mano profesija kūrybinė, niekada savęs nelaikiau kūrybinga. Tai, ką sukurdavau, laikiau atsitiktinumu, ir visada fiksuodavau dalykus, kurie man nepasisekė.

Taip gimė kelerius metus „Žinių radijuje“ gyvavusi aktorės laida apie tėvystę. Ji taip pat veda teatro pamokėles mažyliams, išradingai edukuoja, savo žaismingas kūrybines idėjas subėrė ir į spalvingą knygą.

Visų K. Savickytės veiklų pagrindas – vaizduotė ir kūrybiškumas. Ji įsitikinusi, kad per kūrybą, pažadintą vaizduotę bei istorijas daug lengviau su vaiku užmegzti ryšį, kuris tampa ypač svarbus tolesniems santykiams.

„Kas įvyko svarbaus ir man labai brangaus? Galų gale sau pasakiau, kad esu kūrybingas žmogus, kūrėja. Nors mano profesija kūrybinė, niekada savęs nelaikiau kūrybinga. Tai, ką sukurdavau, laikiau atsitiktinumu, ir visada fiksuodavau dalykus, kurie man nepasisekė: negalėjau, nedrįsau, nepadariau. Vien pasakymas leido tapti gerokai kūrybingesnei, negu buvau iki tol, ir suprasti, kad galiu kurti dalykus. Ir pradėjau juos kurti. Žinau, kad ribų tam nėra, ir viską, ko tikrai noriu, galiu padaryti“, – sako ji.

Apie tėvystę gali patarti, bet stengiasi nepamokslauti

Šiandien K. Savickytė aktyviai sukasi įvairioje kūrybinėje veikloje ir dėl to yra laiminga: laiminga ir tada, kai gimsta idėja, ir tada, kai ji keičiasi. Šiemet radijo eteryje nebeliko populiarios laidos „Tėvystės įkvėpimai“, tačiau atsirado kita.

„Atsitraukiau, nes gavau pasiūlymą vesti pokalbių laidą. Supratau, kad galiu žiūrėti daug plačiau, su daug daugiau žmonių susipažinti. Tu gali paskambinti žmogui ir sakyti: „Labas, noriu tave pasikviesti į laidą.“ Jei tau įdomus žmogus šiaip, tu nepaskambinsi: „Labas, noriu pasikalbėti su tavimi prie arbatos.“ Tai pretekstas pasikviesti žmogų, susipažinti su juo, pasikalbėti.

Kadangi jau kurį laiką kūriau radijo laidas, žinau, kad žmonės gana lengvai man atsiveria. Aš noriu išgirsti jų istorijas ir suprasti, apie ką jos. Jie, matyt, tą jaučia ir atsiveria. Tai vyksta ir laidoje „Visi savi“, kurią kuriu – tikrai gilūs atsivėrimai“, – tikina pašnekovė.

Ir pati K. Savickytė teigia esanti gana atvira – ji ne tik dalijasi pasiekimais, atradimais, bet ir atvirai kalba apie nepatogią patirtį bei įpročius, dėl kurių pati kartais save paauklėja.

„Kurį laiką nevartoju alkoholio, nebemėgstu, užtat rūkau, kad neatrodyčiau labai šventa. Blogų įpročių turiu. Kokia esu? Tiesą sakant, labai geras klausimas, grąžinantis mane į tai, kaip užauga vaikai toksiškoje aplinkoje. Labai ilgą laiką nežinojau, ką mėgstu, kas man patinka. Nes išmoksti gyventi taip, kaip tinka kitiems. Žmonėms su tavimi smagu, tu jiems patogus, bet tai kartais atsigręžia prieš tave: kai nežinai, kas tau patinka, ką mėgsti, yra labai sunku.

Neseniai įsivardijau, kas man patinka. Tikrai labai patinka mokytis. Mokausi iš skirtingų patirčių, žmonių. Labai mėgstu skaityti, bet čia iššūkis, nes šiais laikais skaityti reikia prisiversti. Kitą kartą slenku telefone ir skaitau greitai vartojamą feisbuką, o ne knygas“, – prisipažįsta pašnekovė.

Ji taip pat labai mėgsta bendrauti, dalytis, tačiau labai stengiasi nebūti pamokslautoja. Nors žino labai daug dalykų ir susitikusi, pavyzdžiui, tėvus, turinčius mažų vaikų, daug jiems galėtų patarti, tačiau teigia išmokusi paklausti, ar žmogui tikrai reikia patarimo.

„Gimus Motiejui išmokau būti tolerantiškesnė gyvenimo pasirinkimams. Tarkime, nėra skirtumo, kokios sauskelnės, vienkartinės ar daugkartinės, vaikai vis tiek užauga, ar ne? Aš visiškai netolerantiška smurtui ir apie tai stengiuosi pasakyti, nors būna nedrąsu. Bet šiaip tolerantiška: ar jūs veganai, vegetarai, vaikus maitinate vienokiu ar kitokiu maistu, jūsų vaikas valgo daugiau saldainių ar mažiau – man nesvarbu. Kreipiu dėmesį tik į savo šeimos pasirinkimus. Labai noriu mokėti nepamokslauti ir kartais turiu save stabdyti“, – neslepia aktorė.

Dalytis tuo, ką gali daryti geriausiai

Kūrybiniais atradimais K. Savickytė dalijasi ir dalyvaudama savanoriškoje veikloje. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ ji vyko į Kauną aplankyti Samariečių bendrijos. Čia nuo pavasario vykdomas projektas, skirtas neįgaliems vaikams, suteikiantis galimybę mažyliams tobulėti, dalyvauti meno terapijų veiklose. Aktorės patirtis, kūrybiškumas ir energija čia tikrai pravertė.

Per žaidimą, per geras emocijas išlaviname kokį įgūdį. Juos visko reikia mokyti, jie patys neišmoksta iš kažkur, kaip įprasti vaikai. Ir tai daryti su begaline kantrybe, kad tik vaikui būtų įdomu, kad jis galėtų tobulėti.

„Ryžausi Lietuvoje įkurti Samariečių bendriją, kad padėtume žmonėms, kuriems reikalinga pagalba: pradedant pervežimu iš namų į ligonines, funkcinėmis lovomis, slaugos priemonėmis, kurių negali nusipirkti arba nežino, kur gauti... Mes padedame, maitiname, rengiame“, – pasakoja Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininkas Mindaugas Vėlyvis.

Šiemet Lietuvos samariečių bendrija laimėjo projektą, kad galėtų padėti negalią turintiems vaikučiams: kad šie sustiprėtų ir fiziškai, ir emociškai. „Vyksta muzikos, šokio, dailės terapijos, yra baseinas, kad mankštintųsi ne tik vandenyje, bet ir su trenerėmis“, – pažymi Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus vadybininkė Regita Yakobchuk.

K. Savickytės, vėliau vaikams sekusios ypatingą multisensorinę pasaką, per kurią buvo galima liesti, girdėti, ragauti, laukė būrys projekte dalyvaujančių mokytojų, taip pat kelios mamos su vaikais.

Muzikos mokytoja, grojanti fleita, sako, kad svarbiausia – laimingi, atsipalaidavę vaikai. „Jie labai įvairiai reaguoja į fleitos garsą. Tai nuostabu, nes matosi, kad muzika padeda, gydo, linksmina“, – teigia ji.

Pamačiusi, kad trimetis Erikas, kuris nevaikšto, nekalba, kvėpuoja ir yra maitinamas per vamzdelius, iš tiesų itin reaguoja į muziką, aktorė vos sulaukė ašaras. Jo mama Rūta stengiasi samariečių organizuojamų pamokėlių nepraleisti, nes įsiliejęs į kūrybinę veiklą smalsus mažylis rodo vis daugiau emocijų ir vis daugiau išmoksta. Laidoje ji pasidalijo mintimis apie nėštumą, vaiko priežiūrą ir susitaikymą su mintimi, kad jos vaikas visada bus kitoks.

Daugumą lavinamųjų žaislų, kuriais Samariečių bendrijoje žaidžia ir tobulina įgūdžius vaikai, sukūrė Birutė, dailės terapijos vadovė.

„Čia viskas įkvėpta vaikų, pagal vaikų poreikius. Su mamomis aptariame silpną vietą, paskui galvoju, kaip juos apgauti, kad mes ne mokomės, o žaidžiame. Per žaidimą, per geras emocijas išlaviname kokį įgūdį. Juos visko reikia mokyti, jie patys neišmoksta iš kažkur, kaip įprasti vaikai. Ir tai daryti su begaline kantrybe, kad tik vaikui būtų įdomu, kad jis galėtų tobulėti“, – aiškina Birutė, auginanti autizmo spektro sutrikimų turintį sūnų.

K. Savickytė sako, kad nuostabu yra tai, kai savo patirtį išnaudoji geriausiai, kaip gali. Prieš sekdama vaikams pasaką ji sakė neturinti didelių lūkesčių ir jaučianti šiokį tokį nerimą.

„Paprastai dirbu su sveikais vaikais, su neįgaliais turiu labai menkai patirties. Didžiausias nerimas buvo, kaip vaikai priims. Jų grįžtamasis ryšys kitoks, negu esu įpratusi. Kiek galės įsitraukti į tą veiklą, kiek tai teiks džiaugsmo... Nes labai norisi, kad teiktų“, – svarstė ji.

Tokios mamos su vaikais būna visą parą, dirbti negali, dėl to džiaugiasi žinodamos, kad gerų emocijų pasisems ne tik jų vaikai, bet ir jos pačios. Būdama Samariečių bendrijoje K. Savickytė teigia iš mokytojų pajutusi didelę šilumą, kurią turi turėti, jeigu dirbti tokį darbą – ši šiluma sušildė ir pačią aktorę.

„Mačiau, kad vaikučiai ir mamos jaučiasi jaukiai. Tai ir yra pagrindinis tikslas – ne tik pasiūlyti veiklos, idėjų vaikams su tėvais, bet ir sukurti atmosferą, kurioje gera būti. Taip ir pasijutau: priimta, šiltai sutikta, laukiama. Tai ištirpdė didžiąją dalį baimės ir nerimo. Mačiau labai stiprias mamas, sugebančias džiaugtis akimirkomis su vaikais ir šypsotis“, – mintimis dalijasi K. Savickytė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Aktorė Kristina Savickytė neįgalių vaikų veiklą praturtino ypatinga pasaka: žiūrėjau ir akyse kaupėsi ašaros
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt