„Kartais negaliu patikėti, kad visa tai – mano gyvenimas“, – sako televizijos režisierė Asta Einikytė, LRT dirbanti jau 30 metų. Ji žino, kokių staigmenų gali tikėtis prezidento inauguracijos žiūrovai ar kodėl popiežių ne visada galima rodyti stambiu planu. Naujuosius ji dažnai pasitikdavo kilnojamoje televizijos studijoje, o Kūčių vakarą dirbdavo bažnyčioje, kur po mišių su visa komanda gaudavo palaiminimą.
1996 m. JT Generalinė asamblėja paskelbė lapkričio 21-ąją Pasauline televizijos diena. Šia proga LRT televizijos režisierė, Kūrybos skyriaus vadovė A. Einikytė papasakojo apie savo darbo užkulisius, šventes, atiduotas darbui, ir projektus, tapusius didžiausiais iššūkiais.
– Nors eteryje žiūrovai jus mato itin retai, jau daugelį metų esate viena tų, be kurių jau sunku įsivaizduoti LRT. Kiek metų čia dirbate?
– Šiais metais sukanka lygiai 30 metų. LRT – mano pirmoji darbovietė, į kurią atėjau baigusi aktorinio meistriškumo ir televizijos režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Turėjau įvairių pasiūlymų dirbti su spektakliais, tačiau, kaip tais laikais buvo įprasta, gavau paskyrimą dirbti televizijoje. Pamaniau, kad porą metų atidirbsiu, o vėliau pažiūrėsiu, kaip viskas pasisuks.
Per pirmuosius trejus metus nuo 1989-1991-ųjų išgyvenau visą Lietuvos istorijos virsmą: nuo mitingų Vingio parke iki sukrėtusių Sausio 13-osios įvykių. Kai krūtine stovi prieš ginklą ir gini ne savo namus, o darbovietę, ji tampa labai brangi.
Ir nors darbas čia nėra lengvas, krūviai – nemaži, o dirbti tenka ir per šventes, tas nuostabus televizijos sūkurys mane taip įtraukė, kad čia ir pasilikau. Ir tie trys dešimtmečiai praskriejo kaip kulka – gyvenimas televizijoje labai dinamiškas, intensyvus, įdomus, spalvingas ir nenuspėjamas. Čia kiekviena diena yra iššūkis, kiekvieną dieną – nauji projektai, kiti žmonės.
Be to, per visus darbo metus įsitikinau, kad televizijoje nėra monotonijos ar rutinos. Tai labai žavi.
Žinoma, net ir viską sustygavus iki smulkmenų, ne viskas vyksta taip, kaip suplanuota.
– Kad nėra monotonijos, akivaizdu ir iš jūsų darbo biografijos, joje – ir spektaklis vaikams „Geltonų plytų kelias“, ir Olimpinės žaidynės...
– Iš tiesų, dirbau skirtingose redakcijose, tad patirties turiu labai įvairios. Tik atėjusi į televiziją režisavau spektaklį vaikams „Geltonų plytų kelias“, dirbau su „Keistuolių teatro“ aktoriais, vaikų redakcijoje kurso draugė Neringa Čereškevičienė kūrė „Tele – bim bam“, o aš kūriau laidą apie ją. Labai smagus projektas buvo „Pagauk kampą“.
Vėliau atsidūriau sporto redakcijoje ir su komanda išvykau į Australiją, Sidnėjų, kur dirbome 2000-ųjų olimpinėse žaidynėse.
Teko prisidėti ir prie įvairių pramoginių projektų, pavyzdžiui, „Lietuvos šokių 10“, nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos, progoms skirtų koncertų ir pan.
– Be to, režisavote šaliai svarbių istorinių įvykių transliacijas – prezidentų inauguracijas ar popiežiaus vizitą, o taip pat dirbote įvairiuose LRT projektuose – tiesioginėje transliacijoje iš Lukiškių aikštės „100 valandų Lietuvai“ ar šį rudenį vykusioje kelionėje Baltijos keliu...
– Tokios transliacijos dažnai būna didžiulis iššūkis, nes nieko panašaus anksčiau nebuvo daryta. Pavyzdžiui, kai mirė prezidentas Algirdas Brazauskas, niekas nežinojo, kaip transliuojamos valstybinės laidotuvės. Tai buvo pirmasis toks įvykis.
Pamenu, susėdome mes – televizijos darbuotojai, kariuomenės atstovai bei protokolo žinovai ir tarėmės, planavome, kaip viskas turi atrodyti. Taip atsirado schema, kuria galėtume pasinaudoti kito panašaus įvykio metu. Lygiai tas pats buvo ir tada, kai buvo transliuojama pirmoji prezidento inauguracija.
Niekada nepamiršiu ir transliacijos, kai Lietuva įstojo į Europos sąjungą, o visos šalies televizijos susivienijo bei dirbo vienu metu. Ne mažiau įsimintina man šių metų kelionė minint Baltijos kelio trisdešimtmetį, kai vienu autobusu išvyko televizijos, radijo ir portalo komandos.
Iš pradžių atrodė, kad nežinia, kaip tiek skirtingų profesionalų ir tiek skirtingo amžiaus žmonių galės dirbti it viena komanda, tačiau su tokia dabar mielai leisčiausi ir į kur kas ilgesnę kelionę.
Po tokių projektų visuomet užlieja pasididžiavimo jausmas, kad nuveikei kažką prasmingo. Tos emocijos atperka visus sunkumus ir nuovargį. Be to, savo darbu tu prisilieti prie istorinių įvykių.
Dėstydama LMTA režisūrą savo studentams sakau, kad dirbti reikia labai atsakingai, nes sukurta medžiaga išlieka ateities kartoms. Lygiai taip pat, kaip mes dabar traukiame medžiagą iš archyvų, kažkas po dvidešimties metų galbūt žiūrės mūsų įrašus.
Vis dėlto per daugelį metų užsitarnavome pasitikėjimą ir LRT yra laikomas patikimu, saugiu ir garbingu partneriu, besilaikančiu konfidencialumo.
– Tikriausiai visas detales suderinti ir viską sustyguoti, kai į Lietuvą atvyksta, pavyzdžiui, Popiežius Pranciškus, yra kur kas sudėtingiau ir užima daug daugiau laiko.
– Tiesa, visos detalės su atstovais iš Vatikano pradėtos derinti likus pusmečiui iki vizito. Žinoma, kai ruošiesi, taip pat peržiūri ir užsienio televizijų transliacijas, svarstai, ką galima padaryti geriau ir įdomiau.
Prisimenu, kad Vatikano atstovai nenorėjo, kad dėl saugumo vizitas būtų filmuojamas dronais. Teko juos įtikinti, kad tai labai modernu, o visus klausimus, susijusius su saugumu, galima išspręsti. Čia jau teko nudirbti nemažai užklasinio darbo, tenkančio režisieriui. Ir labai džiaugiuosi, kad susitarti pavyko – žiūrovai pamatė įspūdingus vaizdus, kuriuose įamžinta daugybė žmonių, susirinkusių Kauno Santakoje.
Kiekviena tokia transliacija reikalauja nemenko pasirengimo, nes nuo to priklauso, ką pamatys žiūrovas. Žinoma, net ir viską sustygavus iki smulkmenų, ne viskas vyksta taip, kaip suplanuota.
– Yra buvę atvejų, kai planą teko keisti kardinaliai?
– Pamenu, Popiežiaus Pranciškaus vizito išvakarėse surengėme repeticiją. Joje dalyvavo visi kunigai, vienas klierikas vaidino popiežių, buvo ir automobilis riedėjęs vietoje papamobilio. Pasižymėjome, kuriose vietose bus filmuojama stambiu planu, kur – bendru, kur bus rodomi susirinkusieji ir pan.
Tačiau vizito dieną popiežių lydėjęs asmuo man pranešė, kad popiežius yra peršalęs ir filmuoti stambiu planu negalime, o vos tik pastebėję, kad popiežius siekia servetėlės, turime nusukti kameras. Taigi mūsų planas buvo smarkiai pakoreguotas, o man teko įdėmiai stebėti popiežių, kad eteryje neparodytume daugiau, nei buvome paprašyti.
Kai mūsų transliacijas peržiūrėjo Vatikane, jie mums parašė, kad jos buvo labai estetiškos, korektiškos ir profesionalios. Tikriausiai tai pats geriausias darbo įvertinimas.
Režisierius yra žmogus, kuris savo entuziazmu įkvepia visą komandą.
– Minėjote, kad dėl kai kurių sumanymų tenka pakovoti. Dažnai taip nutinka?
– Svarbiausia užmegzti bendradarbiavimą su renginio organizatoriais ir pelnyti jų pasitikėjimą. Pavyzdžiui, per Rolando Pakso inauguraciją organizatoriai sumanė staigmeną, tačiau nenorėjo jos atskleisti. Teko įrodinėti, kad toji staigmena gali būti ir neužfiksuota, jei režisierius apie ją nežinos, nes kameros tuo metu bus nusuktos į kitą pusę. Panašių atvejų būta ir per „Dainų šventę“.
Vis dėlto per daugelį metų užsitarnavome pasitikėjimą ir LRT yra laikomas patikimu, saugiu ir garbingu partneriu, besilaikančiu konfidencialumo.
– Klausantis net nekyla abejonių, kad jūsų darbas be proto įdomus – jūs gyvai susitinkate su žmonėmis, kuriuos kiti pamato tik televizoriaus ekrane, apsilankote vietose, į kurias retas gali patekti. Būna akimirkų, kai pagalvojate „Čia tikrai mano gyvenimas?“
– Tikrai būna. Iš tiesų dirbdama pamačiau nemažai šalių – buvau Australijoje, Kinijoje, Japonijoje, Amerikoje ir kt. Sutikau daugybę iškilių žmonių, aukščiausio rango vadovų.
Labai šiltai prisimenu, kaip filmavome kalėdinį prezidento Valdo Adamkaus ir Almos Adamkienės sveikinimą jų namuose Turniškėse. Ponia Alma prastai jautėsi, tad teko luktelti, kol ji pasiruoš. Šnekučiavomės. Pamačiau, kokie iš tiesų šilti ir paprasti yra V. ir A. Adamkai. Pamenu, tada tikrai sėdėjau, laukiau ir svarsčiau: „Nejaugi aš tikrai esu Turniškėse, pas prezidentą?“
Tiesa, mano mama dažnai pasiskundžia, kad niekada nemato manęs per televizorių. Tačiau manau, kad mano darbas neretai daug įdomesnis nei dirbančiųjų kadre. Iš tiesų, kartais žiūrovai nė nesupranta, kokia didelė komanda dirba už kadro: nuo redaktorių, režisierių iki operatorių, apšvietėjų, grimerių...
Būtent režisierius yra tas žmogus, kuris turi visus uždegti. Darbas neretai būna sunkus, o dirbti tenka ir per karščius, ir žiemą, kai spaudžia šaltis, šlapdriba, lietus. Tačiau režisierius yra žmogus, kuris savo entuziazmu visus įkvepia.
– Išties, tikriausiai retas susimąsto, kad akimirką, kai visi sėdi jaukiai įsitaisę prie Kūčių stalo ar sutinka Naujuosius, kažkas dirba tam, kad mes savo ekranuose pamatytume šventines transliacijas.
– Taip, kuriame šventę žiūrovams. Pavyzdžiui, 2009-uosius sutikau kilnojamoje televizijos stotyje (KTS). Nuo 23.30 val. iki 00.30 val. Katedros aikštėje tiesiogiai transliavome pasaulinio garso šviesų architektu vadinamo vokiečių menininko Gerto Hofo šviesų ir fejerverkų šou, taip paskelbdami, kad Vilnius tampa Europos kultūros sostine. Pasibaigus transliacijai atidarau KTS autobusiuko duris, o ten – žmonės švenčia, linksminasi, atrodo pasaulio pabaiga…Labai įdomus jausmas.
O kartą Kūčių naktį transliacija vyko iš Kretingos Pranciškonų bažnyčios. Palangoje gyvenantys mano tėvai negalėjo patikėti, kad esu palyginti netoli, o Kūčių vakarienę su šeima praleisiu, nes dirbu. Tačiau ir tokios akimirkos turi savo žavesio. Po mišių kunigas paprastai prieina ir palaimina visus, kurie dirbo. Tai labai gražus gestas ir tikrai prasmingas kiekvienam dirbusiam.
Televizijoje kiekviena diena yra iššūkis, kiekvieną dieną – nauji projektai, kiti žmonės.
– Tikriausiai per tris dešimtmečius ir pats režisieriaus darbas labai pasikeitė, keitėsi ir tobulėjo technologijos.
– Tiesa. Per kelis dešimtmečius pasikeitė ir technika, ir režisieriaus samprata. Jis iš statytojo kūrėjo tapo profesionalu, gebančiu ne tik viską sustyguoti, bet ir pats gebantis dirbti su nuolat tobulėjančia technika, montuoti ir pan. Kai pradėjau dirbti montuodavome vaizdo juostas, kurias reikėdavo perkirpti ir suklijuoti. Dabar tai skamba keistai, tačiau anuomet tai buvo labai modernu. Beje, LRT visuomet buvo savotiškas televizijų vedlys technologine prasme.
– Galbūt turėjote galimybę dirbti ar bendrauti su žmonėmis, kuriuos šiandien vadiname eterio legendomis.
– Apskritai manau, kad į LRT ateina patys šviesiausi ir įdomiausi žmonės. Čia visuomet sukiesi tarp labai ryškių asmenybių. Dabar žmonės nuolat kažkur lekia, vos tik baigiasi laidos filmavimai, iškart išskuba į kitus susitikimus, o anksčiau... Į televizijos laidas susirinkdavo žymiausi kultūros veikėjai padiskutuoti, o po to filmavimo pokalbius ir diskusijas pratęsdavo kavinėje prie puodelio kavos. Jos dažnai gaudavosi net įdomesnės, nei užfiksuota laidose.
Be to, LRT neretai buvo filmuojami spektakliai, koncertai, rečitaliai, tad kartais smalsaudami su kolegomis ateidavome pasižiūrėti, kaip realybėje atrodo scenos primadonos, žvaigždės. Televizija tuo ir žavi, kad ji visuomet gyva.
Man ir dabar smagu, kai po laidos „Tūkstantmečio vaikai“ LRT fojė klega vaikai, kai Didžiojoje studijoje savo pasirodymams ruošiasi „Šok su žvaigžde“ dalyviai, nuolat kažkur skamba muzika, kažkas repetuoja...
Kai krūtine stovi prieš ginklą ir gini ne savo namus, o darbovietę, ji tampa labai brangi.
– Ar žinodama visas renginių, koncertų, laidų subtilybes, galite jas žiūrėti kaip paprastas žiūrovas?
– Televizija tokia dinamiška, o tempas čia toks didelis, kad kartais bežiūrint spektaklį atrodo, jog viskas vyksta taip lėtai, norisi kažkurias scenas sutrumpinti, pagreitinti, ištrinti. Rodos, žiūrėdama nuolat analizuoju, mintyse kažką bandau montuoti.
Mėgautis dabar galiu nebent geru filmu, o sulėtėjusio tempo norisi tik kelionėse, gamtoje. Kadangi esu gimusi prie jūros, vanduo man labai svarbus – į tekantį vandenį galėčiau žiūrėti valandų valandas. Be to, kartais pagalvoji – kam eiti į spektaklį ar koncertą, kai ir spektaklių, ir koncertų netrūksta LRT. Juk čia filmuojama ir sukaupiama viskas, kas geriausia. Nuolat esi įvykių sūkuryje.
