Veidai

2019.12.11 19:04

Indrė Makaraitytė apie žurnalistės darbą: neleidusi politikui sumokėti už pietus, už juos paklojo pusę algos

LRT RADIJO laida „Darbas – ne vilkas“, LRT.lt2019.12.11 19:04

Žurnalisto darbas įdomus tuo, kad jame nėra rutinos, bet emociškai – labai sunku, taip LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ pasakoja LRT Tyrimų skyriaus vadovė, laidų vedėja Indrė Makaraitytė. Būna, pašnekovas prieš pokalbį įžeidžia, kad išmuštų iš vėžių, o yra buvę ir taip, kad I. Makaraitytei neužsipulti pašnekovo padėjo tik savos kojos gnaibymas.

I. Makaraitytę kalbina LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ vedėjas Marijus Mikutavičius.

– Ko gero, esate viena pikčiausių žurnalisčių, viena iš labiausiai bijomų, jeigu politikai iš viso ko nors bijo. Matyt, ir viena respektabiliausių. Ar jaučiate savo jėgą ir kad jūsų laidų herojai su jumis turi būti atsargesni?

– Ne, nemanau, kad aš pikta. Aš gal kritiška, bet ne pikta. Man atrodo, kad aš kaip tik esu labai švelni ir gera, o savo laidose stengiuosi, kad žmonės, kurie vykdo pareigas, atsakytų į klausimus, nes jie priima sprendimus, kurie lemia ir mūsų gyvenimus. Kartais jie būna pasiruošę, kaip į tuos klausimus neatsakyti.

Giliau pasižiūrėjus, žaidžiame žaidimą. Politikų, pareigūnų pusėje yra didžiulė galia ir tam, kad už to pasislėptų, jie pasisamdo viešųjų ryšių specialistus, kurie pamoko ir netgi treniruoja, kaip reikia bendrauti su žurnalistais, kad neatsakytum į klausimus, kaip daug kalbėti, bet nieko nepasakyti. Tą jie gerai sugeba, bet ne todėl, kad yra kvaili, o todėl, kad yra pasiruošę taip kalbėti.

– Ar yra kokia nors politikų kategorija, kuri nebijo [atsakyti į klausimus]?

– Žinoma, mes kalbame apie kelis atvejus. Su absoliučia dauguma žmonių kalbamės maloniai.

– Ar būna atvejų, kai politikas jums kelia simpatiją?

– Nėra politikų, kurie keltų antipatiją. Gal yra buvęs vienas kitas politikas, su kuriuo pokalbis nebūdavo malonus, bet tai vienetiniai atvejai. Aš jų nesureikšminu. Kai kvietiesi žmogų, jau su juo pabendrauji...

– Esu kalbėjęs su vienu Lietuvoje žinomu žurnalistu, jis sakė: iš esmės mano darbas – visą laiką kalti politikus prie sienos, juos mėsinėti. Ar jūs laikotės tos pačios pozicijos?

– Taip, žurnalisto darbas – mėsinėti. Mes esame skirtingose barikadų pusėse.

– Ar žurnalistas gali būti objektyvus?

– Apie tai yra daug diskusijų. Ką tai reiškia „objektyvus žurnalistas“ – bejausmis, neturintis vertybių? Taip nebūna, taip neįmanoma. Jie nėra robotai, kad neturėtų pasaulėžiūros. Siekiamybė – kad būtų išklausytos visos pusės. Štai, ką žurnalistas iš tiesų turi daryti. Bet kad vieno ir kito žurnalisto straipsnis ta pačia tema bus visiškai kitoks – tai neišvengiama.

Yra buvę atvejų, kai labai supyksti ant pašnekovo. Tau atrodo, kad jis kalba nesąmones. Reikia labai su savimi dirbti, save raminti. Yra buvę atvejų, kai gnaibiau sau į koją, kad nebūtų puolamosios reakcijos.

Visada apie objektyvumą pateikiu tokį pavyzdį: jeigu darau paprastutį siužetą apie tai, kiek vidutiniškai turėtų uždirbti Lietuvos gyventojas, ir pakalbinu liberalių ir kairiųjų pažiūrų ekspertus – jų požiūriai bus visiškai skirtingi. Tai jeigu aš esu kairiųjų pažiūrų, kalbinsiu ekspertus, kurie arčiau manęs, kitas žurnalistas kalbins kitus ekspertus, jo požiūrio kampas bus visiškai kitoks. Ar galime sakyti, kad žurnalistas nepakalbino kelių pusių? Ne, bet jis atsispyrė nuo savo vertybinės pozicijos, todėl kuo daugiau žurnalistų – tuo geriau.

– Vis dėlto politikai linkę žurnalistus kaltinti šališkumu. Ar galima teigti, kad visa tai, kas neatitinka jų pasaulėžiūros, automatiškai marginalizuojama?

– Manau, visuomet visur yra blogybių, bet tai tikrai nėra siektina pozicija. Turi būti išklausomos visos pusės, o ko tikrai neturėtų būti – tų, kurie skleidžia neapykantą, kiršina. Tokie žmonės neturėtų gauti laiko eteryje, tai bendražmogiški dalykai.

– Ar jums visada sekėsi išlaikyti tokią poziciją?

– Tikrai ne. Yra buvę atvejų, kai labai supyksti ant pašnekovo. Tau atrodo, kad jis kalba nesąmones. Reikia labai su savimi dirbti, save raminti. Yra buvę atvejų, kai gnaibiau sau į koją, kad nebūtų puolamosios reakcijos.

Tai emocingas darbas – visi esame žmonės. Būna, ateina pašnekovas ir prieš pokalbį įžeidžia, sumenkina, pažemina. Eterio metu būna sąmoningų replikų, kad tave išmuštų iš vėžių.

– Kiekvienas pokalbis – mažas karas?

– Tikrai ne su visais, bet yra pašnekovų, kurie ateina labai pasiruošę, pasitelkę tam tikras taktikas, kaip, pavyzdžiui, išmušti tave iš vėžių. Esu ne kartą patyrusi, kai prieš pokalbį nueinama į asmeniškumus tikintis, kad „tau šį kartą nepavyks“.

Žurnalistų darbas, ypač tiriamoji žurnalistika, yra labai emociškai sudėtingas dalykas. Tu braidai po purvą – ten visada yra kas nors negero. Tai be galo įdomus darbas, nes nėra rutinos, bet emociškai tikrai sunku.

– Jūsų darbas turi daug negatyvių pusių. Ar reikia malšinti psichologinį vargą alkoholyje? Ar kaip tik daraisi šaltas storžievis?

– Jis turi daug emocinės naštos. Žurnalistų darbas, ypač tiriamoji žurnalistika, yra labai emociškai sudėtingas dalykas. Tu braidai po purvą – ten visada yra kas nors negero. Tai be galo įdomus darbas, nes nėra rutinos, bet emociškai tikrai sunku.

– Kaip renkate informaciją? Greičiausiai informaciją pateikia konkurentai?

– Konkurentai visada nori pasinaudoti žiniasklaida, dėl to yra specialus tyrimų skyrius, kad nebūtų manipuliacijų. Turime keletą taisyklių: niekada nesiveliame į verslo tarpusavio karus, kurie nėra susiję su valstybe. Tai nelabai mūsų reikalas, o kai susiję su mokesčių slėpimu – tai jau mūsų visų reikalas.

Mes tikriname kiekvieną faktą – nėra nė vieno tyrimo, kad nebūtų patikrinti visi faktai. Faktų tikrinimas – daugiapakopis. Pirmiausia, kiek įmanoma, pasitikriname viešuosiuose šaltiniuose, tada kreipiamės į institucijas. Kol tyrimas pasiekia dienos šviesą, būna pakalbama su mažiausiai 20 žmonių dėl to, kad visada gali sulaukti skundo iš nepatenkintosios pusės, kuri viską neigia.

Kai skundas patenka pas Visuomenės informavimo etikos komisiją ar žurnalistų inspektorę, ten tikrinamas kiekvienas sakinys. Jeigu ten patenkama neturint įrodymų, pirmiausia nukenčia žurnalistas ir įstaiga, kurioje jis dirba. Dėl to esame be galo atsakingi.

– Ar jums kada nors siūlė kyšį?

– Niekada nesiūlė, bet yra buvę taip, kad pasikvietė prabangių pietų. Tuo metu žurnaliste dirbau gal 5 metus ir atlyginimas buvo mažytis. Pamenu, išsigryninau visą savo atlyginimą, o pietūs kainavo pusę jo.

Tas politikas, kuris mane pasikvietė, atsistojo, pamojavo prieš nosį su 500 litų ir pasakė: „Aš sumokėsiu.“ Atsiskaičiavau, už pietus susimokėjau, bet likusį mėnesį buvo sunku.

Plačiau – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.