„Anksčiau galvojau, kad televizijoje ar viešumoje turi būti su tam tikra kauke, kitaip būsi neįdomus“, – portalui LRT.lt apie laikus, kai buvo žinomas kaip atlikėjas Milanno, pasakoja grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius. Nusimetęs kaukes jis įsitikino – tikrovėje esame įdomesni nei susigalvoję sau vaidmenį.
– Praėjusiais metais mėnesiui išvykote į Kanarus, Fuerteventuros salą. Tąkart pasakojote, kad norėjote trumpam ištrūkti iš įprastos aplinkos, buities ir ten susikurti erdvę kūrybai. Galbūt šiemet tuo atotrūkiu nuo kasdienybės tapo projektas „Šok su žvaigžde“?
– Dažnai dirbdami savo darbus, įgriuvę į savo veiklas, labai daug savęs atiduodame, išdalijame. Tokios išvykos į kitas šalis ar atsitraukimas nuo įprastos aplinkos, veiklos, žmonių labai padeda vėl save surinkti. Ir tas mėnuo Fuerteventuroje man buvo labai naudingas.
Jei kalbėtume apie šokius, tos mano kasdienybės, kuri buvo iki projekto, neliko. Aš tikėjausi, kad šokiai pareikalaus labai daug laiko, tačiau nemaniau, kad pareikalaus viso. Nepaisant to, labai įdomu.
Aišku, būna visokių akimirkų: kartais atrodo, kad per daug įsijaučiau į naują veiklą ir reikėtų grįžti prie savo ištakų, bet tada baigiame statyti šokį ir suprantu, kaip gera išmokti kažko naujo. Dabar man didžiausiu prasiblaškymu tapo sekmadieniai, kai nusprendėme nerepetuoti ir galiu tiesiog pabūti gamtoje.
Akistata su iškritimu priminė, kad šis projektas – gražus žaidimas, tik etapas, po kurio laukia kitas. Nereikia ant nieko pykti, taip pat ir ant savęs, jei nepavyko kažko padaryti taip, kaip norėjai. Svarbiausia, kad būtų smagu, o šokti tikrai smagu.
Blogiausia, kad žmonės dažniausiai pasuka ten, kur sunku ir nėra nieko džiuginančio.
– Helovino laidai parengėte šokį apie kaukes ir gyvenimo cirką. Sakėte, kad daug metų buvote su kauke ir jums buvo lengva įdiegti tam tikrą nuomonę. Išgarsėjote kaip atlikėjas Milanno, vėliau į sceną sugrįžote su grupe „The Roop“, tik jau buvote gerokai pasikeitęs. Ar dabar pasakytumėte, jog Milanno buvo tam tikra kaukė?
– Manau, kad taip. Tai daugiau buvo vaidmuo, be to, seniau išties galvojau, kad televizijoje ar viešumoje turi būti su tam tikra kauke, nes kitaip būsi neįdomus. Ir manau, kad taip daug kas galvoja. Žmonės socialiniuose tinkluose rodo save visai kitokius, nei yra iš tiesų.
Jie įsitikinę, kad patys savaime nėra įdomūs, ir nori būti geresni ar įdomesni, nei įsivaizduoja esą. Nors dažnas yra įdomesnis tikrovėje, nei susigalvojęs sau vaidmenį.
Aš vėliau supratau, kad pats įdomiausias žmogus yra tada, kai jo siela nuoga. Kai jis nebijo pasakyti, kad jam skauda, nėra nuotaikos, kad jis jautrus aplinkai. Be abejo, tokiais atvejais žmogus yra labai pažeidžiamas, tačiau pažeidžiamumas įpučia gyvybės.
Nežinau, kas istorijoje ar visuomenėje pasikeitė be pokalbio.
– Buvo koks nors konkretus įvykis, gyvenimo lūžis, paskatinęs keistis?
– Savotiškas lūžis įvyko maždaug 2008-aisiais, kai prasidėjo ekonomikos krizė. Ji labai paveikė žmones, jiems reikėjo mažiau pramogų, tad sumažėjo ir mano koncertų.
Turėjau daug ką apgalvoti. Tai buvo pirminis lūžis, kurį sekė daug virsmų. Manęs klausia, kaip aš tapau tokiu, koks esu šiandien. Tačiau iš tiesų aš dar niekuo netapau – nuolat kažkuo tampu, keičiuosi.
Žmogus niekada nėra baigtinis, nes mus keičia ne lūžiai, o kiekviena diena. Siūlyčiau kiekvienam kasdien pajausti tuos mažus mus keičiančius lūžiukus. Be to, reikia nuolat save stebėti, ar tikrai eini ten, kur turi kuo pasidžiaugti.
Ten gali būti sunku, bet vis tiek tave džiugina. Blogiausia, kad žmonės dažniausiai pasuka ten, kur sunku ir nėra nieko džiuginančio.
Labai sąmoningas žmogus suvokia, jog meilėje apskritai negali būti įsipareigojimų.
– Neretai visuomenė stengiasi mus pakreipti, sustyguoja mūsų gyvenimą, nustato, kokia profesija yra laikoma rimta, kada žmogus turi baigti studijas, kada įsigyti automobilį, būstą, kurti šeimą, kiek reikėtų uždirbti ir pan. Pats esate prabilęs, kad sirgote depresija. O ar jos negali paskatinti tai, kad kartais nespėjame pagal visuomenės nustatytus terminus ir jaučiame nerimą ar nusivylimą?
– Žinoma, tačiau didesnė depresija ištinka tada, kai viską spėji pagal visuomenės nustatytus terminus, tačiau supranti, kad tas visuomenės pasiūlytas planas nėra laimės receptas. Kiekvienas esame individualus – vienas džiaugsis viena veikla, kitas norės kitokios, vienas džiaugsis savo vaikais, kitas bus laimingas ir jų neturėdamas.
Standartizuoti žmogaus neįmanoma, tik daugelis to dar nesupranta. O kai kurie ir suprasdami bijo gyventi trokštamą gyvenimą, nes jaučia baimę, kad išsiskirs ir nebus visuomenės priimti. Tačiau nuostabius gyvenimus gyvena tie, kurie savo požiūrį pakeitė.
Beje, sakoma, kad pasaulį keičia tik 2 proc. žmonių, kiti 98 proc. laukia, ką pasakys tie, kurie eina prieš srovę. Labiau norėčiau būti tarp tų 2 proc., nes tarp 98 proc. jau buvau, pasirgau depresija, užtenka.
Žmogus niekada nėra baigtinis, nes mus keičia ne lūžiai, o kiekviena diena.
– Kaip manote, kodėl jums teko susidurti su depresija?
– Nes bandžiau save standartizuoti, paisiau visuomenės plano, kaip reikia gyventi, kiek uždirbti ir pan. Tačiau nebuvau laimingas.
Tiesa, tai nereiškia, kad apskritai standartai yra blogai. Tiesiog svarbu nepriimti jų kaip neginčijamos tiesos ir savo gyvenime palikti tik tuos, kurie tau tinka, ir tik tol, kol jie tinka.
Kažkada buvau įmonės direktorius, tačiau man tai netiko, taigi, atsisakiau šių pareigų. Dabar savo gyvenimą standartizuoju savaip. Turiu darbą, o ir dirbu galbūt daugiau, tik dabar mano darbas yra kitoks ir teikia man daugiau džiaugsmo.
Seniau išties galvojau, kad televizijoje ar viešumoje turi būti su tam tikra kauke, nes kitaip būsi neįdomus.
– Jei kalbėtume apie visuomenės normas, tarsi priimta, kad po tam tikro laiko pora turėtų susituokti. Jūs ir jūsų širdies draugė Deimantė drauge esate jau apie dvylika metų, tačiau tuoktis neskubate. Esate iš tų, kuriems meilė yra pakankamas įsipareigojimas ir jo nereikia patvirtinti antspaudu pase?
– Tai labai delikati tema, sukelianti tam tikrą rezonansą visuomenėje. Nesu prieš vedybas. Tačiau nepritariu, jad jos būtinos. Kai kuriais atvejais jos padeda, o kai kuriais – atvirkščiai. Mes su Deimante esame svarstę apie tai, kas apskritai yra santykiai. Manau, kad labai sąmoningas žmogus suvokia, jog meilėje apskritai negali būti įsipareigojimų.
Meilė savaime įpareigoja, tačiau dauguma sakančiųjų, kad vienas kitą mylės visą gyvenimą, meluoja. Tai rodo ir mūsų šalies statistika – daugiau nei pusė susituokusių porų išsiskiria. Ką tai reiškia?
Pirmiausia pagalvokime ne apie šventę, ne apie antspaudą ar tuščius žodžius, kurių reikšmės galbūt net nesuvokiame. Meilės sinonimas – laisvė. Jei myli žmogų ir jis nebenori būti su tavimi, turi jį paleisti ir su meile, nuoširdžiai jam palinkėti laimės. Nes tu jį myli.
Jei žmogus nori pasirašyti sutartį, tai veikiau yra mainai, verslas, o ne meilė. Tikiuosi, kad visi tinkamai suvoks, ką turiu omenyje, ir pasidomės, kas yra tikroji meilė. Ji neskirstoma į romantišką ar kitokią – tai šių laikų sumanymas. Iš tiesų meilė yra bendra – meilė tėvams, vaikams, savo antrai pusei. Meilė yra tokia.
Beje, meilė nėra aistra. Meilė yra patiekalas, o aistra – prieskoniai. Vis dėlto aistra veikiau susijusi su mūsų ego, o ne su meile, todėl ji nėra pagrindinis dalykas, kuris jungia porą.
Dažnai dirbdami savo darbus, įgriuvę į savo veiklas, labai daug savęs atiduodame, išdalijame.
– Gana nestereotipinis požiūris. Tačiau ar nemanote, kad stereotipų visuomenėje per daug, o bandyti juos sugriauti prilygsta kovai su vėjo malūnais?
– Manau, kad kalbėjimas gali išjudinti visuomenę. Nežinau, kas istorijoje ar visuomenėje pasikeitė be pokalbio. Visur pirmiausia atsiranda pokalbis, idėja, žodis. Jis turi labai didelę galią. Tik reikia jį kartoti ir leisti jam sklisti. Taip visuomenė ir keičiasi.
– Savo socialiniuose tinkluose esate ganėtinai atviras, nors neretai atrodo, kad ten daugybė dalykų išsikreipia: jei paviešiname retušuotą nuotrauką, tikėtina, kad sulauksime daug mygtuko „patinka“ paspaudimų, jei prabilsime apie sunkumus, rizikuojame sulaukti kritikos. Žmonės socialiniuose tinkluose yra linkę užsidėti teisėjų kaukes?
– Yra tiesos, tačiau laukiu tam tikro lūžio socialinėje erdvėje ir manau, kad jis po truputį vyksta, žmonės vis dažniau parodo tikruosius save. Žinoma, socialiniai tinklai tapo priemone sulaukti greitos reakcijos.
Pavyzdžiui, gali įdėti labai gražią, nors ir neatitinkančią tikrovės nuotrauką ir sulaukti labai daug patiktukų, gali pasakyti kažką aštraus ar sukritikuoti kitą ir taip pat sulaukti tam tikros reakcijos.
Manau, kad tai iš medijos perėjo ir į socialinius tinklus bei žmonių gyvenimą, kai jie pamatė, jog skambios antraštės pritraukia daugiau dėmesio. Tačiau kai gyvenime kažką „perspaudi“, tai tampa netikra.
– Turite daug įdomių įžvalgų, iš kur semiatės išminties? Iš knygų, klausotės tinklalaidžių, dalyvaujate įvairiose stovyklose?
– Sunku pasakyti, matyt, kai pagalvoji, kad nori apie kažką sužinoti daugiau, informacija pas tave ateina įvairiais būdais: per knygas, per žmones, per įvairias stovyklas (kuriose buvau ir aš, ten taip pat įgijau nemažai žinių, daug minčių) ir dar per daugelį kitų dalykų.
