Veidai

2019.11.19 08:09

Naujausias Eimučio Kvoščiausko vaidmuo įkvėpė savanorystei: padeda pabėgėliams Lietuvoje jaustis geriau

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.11.19 08:09

Aktorių Eimutį Kvoščiauską skaudina, kai komedija menkinama – ji tiesiog kitokia ir ne mažiau reikalinga. Tačiau pastarasis aktoriaus vaidmuo – visai ne komiškas. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ jis pasakoja, kad advokato, užmezgusio ryšį su sirų pabėgėliu, vaidmuo jį įkvėpė savanorystei – dabar dalis aktoriaus laisvalaikio praeina su Lietuvoje apsigyvenusia sirų šeima.

Publikai labiau pažįstamas kaip komedijų aktorius E. Kvoščiauskas purtosi stereotipų ir tikina esąs ne vieno amplua herojus. Nors jau daugiau kaip dešimtmetį dirba komedijos teatre „Domino“, jo darbų paletėje gausu įvairaus žanro vaidmenų. Aktorius filmuojasi serialuose, kine, dalyvauja televizijos projektuose, garsina animacinius filmukus.

„Retas menininkas ar aktorius gali leisti sau po vieno filmo laukti kito ir tuo metu nieko neveikti: sėdėti, save praturtinti knygomis, filmais, gamta, dar kažkuo. Kas to negali sau leisti, laksto: tai įgarsinimas, tai serialai... Bet negali to vadinti aktoriaus išsitaškymu. Mano manymu, tai savotiška treniruotė – neleidi užmigti organizmui, įstatai jį į kitus rėmus ir visada būni gyvas“, – svarsto pašnekovas.

Aktorius pripažįsta, kad jį skaudina, kai apie komedijos žanrą kalbama menkinamai. Pasitaiko ir kolegų, kurie tokiam teatrui kabina komercinio renginio afišą ir labiau laiko pramoga nei menu.

„Komedija lygiai taip pat atlieka misiją: dvi valandas linksmina žmones ir stengiasi, kad jie pamirštų kasdienybę. Tuo metu žiūrovai pamato iš šono save, savo kaimynus ir situaciją, su kuria susiduria šeimoje, įstaigose, su valdžia. Pamato iš komedijos pusės.

Jokiais būdais nesakau, kad komediją lengviau vaidinti, kad po komedijos žiūrovas išeina nieko negavęs. Gauna – nereikia meluoti. Drama ir tragedija labiau šokiruoja, komedija labiau atpalaiduoja“, – įsitikinęs E. Kvoščiauskas.

Pasak jo, komedijos žanras pasaulyje įvairus, tačiau, palyginti su rimtaisiais žanrais, kartais į sales pakviečia penkiskart daugiau žmonių.

„Niekas nesako, kad rimtasis žanras blogai. Komedija vienaip, rimtasis kitaip. Ir nereikia pykti, kad į rimtąjį ateina tam tikra grupė žmonių, o į komediją ateina dauguma. Taip yra. Komedija – lengvesnis žanras, ji labai mėgstama. Nereikia nuvertinti žiūrovo, kad jis yra durnelis“, – pažymi pašnekovas.

Prieš dvejus metus sakiau: ei, kodėl kinas mane apleido, nejaugi taip blogai ten vaidinu? Ir prisišaukiau du nuostabius dalykus.

Klausantis apie pabėgėlių realybę ėmė riedėti ašaros

Aktorystė – išsipildžiusi E. Kvoščiausko vaikystės svajonė. Kauno lėlių teatre dirbusios giminaitės pasakojimai apie spektaklių kūrimą jį užbūrė nuo mažų dienų, todėl dar būdamas mokyklinukas ėmė lankyti dramos būrelį, o po mokyklos nedvejojo, kokias studijas pasirinkti.

„Mane visada žavėjo miuziklo žanras. Nelabai galiu save ten „eksploatuoti“, bet kartais aplinkybės leidžia truputėlį prie to prisiliesti mažučiu vaidmeniu.

Prieš dvejus metus sakiau: ei, kodėl kinas mane apleido, nejaugi taip blogai ten vaidinu? Ir prisišaukiau du nuostabius dalykus: kitais metais pasirodys komedijos žanro kinas ir rimto žanro kinas. Po tos patirties noriu toliau plaukti į kino glūdumas. Norisi labiau pažinti dar neišnarstytus klodus“, – mintimis dalijasi žinomas aktorius.

Pastarosios kino juostos, kurioje E. Kvoščiauskas atliko vaidmenį, jis laukia su didžiuliu nekantrumu. Šis filmas jam brangus visomis prasmėmis.

„Jam atsidaviau kaip tikras holivudinis aktorius, vaikščiojau ir į treniruotes: kūno, sielos, kalbos, labai daug domėjausi. Rodos, pradėjau suprasti, kaip reikia vaidinti kine su režisieriaus pagalba. Aš jame paskendau taip, kaip aktorius paskęsta savo kuriamame personaže. Buvo labai sunku iš jo išeiti. Laukiu ir tikiuosi, kad rezultatas atitiks tą, kiek buvo atsiduota vaidmeniui“, – pažymi jis.

Kino filmas, apie kurį E. Kvoščiauskas kol kas prasitaria tik puse lūpų, Lietuvos ekranuose bus rodomas po metų, 2020-ųjų rudenį. Romo Zabarausko režisuotoje dramoje „Advokatas“ žinomas aktorius suvaidino lietuvį teisininką, užmezgusį romantišką ryšį su sirų pabėgėliu.

Kino juosta filmuota tikroje migrantų stovykloje Serbijoje, tad filmo kūrėjai pamatė realų, nesuvaidintą pabėgėlių gyvenimą.

„Režisierius pasakojo, ko nebuvo pasakojęs ruošiantis repeticijoms: kaip čia pirmą kartą atsidūrė, kaip mezgė ryšius, kad leistų filmuoti. Lokacijos, kurioje filmavome, pavydėtų turbūt kiekvieno filmo kūrėjai. Būtų galima už didelius pinigus pastatyti tariamus gyvenamuosius barakus, prisamdyti egzotinio gymio žmonių, kurie suvaidintų masuotę. O mes visa tai turėjome tikra“, – pasakoja pašnekovas.

E. Kvoščiauskas prisipažįsta, kad režisieriui pasakojant detales aktoriui ėmė skruostais byrėti ašaros – ne norint įsiteikti, tačiau natūraliai. „Net pradėjau slėptis, kad nematytų. Viskas stojo į vietas“, – pažymi jis.

Tu atėjai čia dirbti mėgstamo darbo, o tų žmonių likimai... Nežinai, kaip jie pasibaigs.

Pasak E. Kvoščiausko, pasaulis sukasi ratu: nors ir daug žiauresnėmis aplinkybėmis, kadaise mūsų seneliai išgyveno kažką panašaus.

„Matau tuos visiškai svetimus žmones, jų gyvenimo linijas. Buvo liūdna į juos žiūrėti. Galvojau, Dieve, kas jų laukia? Čia tarpinė stotelė – kur jie nukeliaus? Iš jų gyvenime jau daug kas atimta: normali vaikystė, paauglystė, iš suaugusių žmonių – kažkoks gyvenimo etapas. Jie prarado giminaičius.

Ta visa informacija taip suėjo į galvą, kad buvo žiauru. Tu atėjai čia dirbti mėgstamo darbo, o tų žmonių likimai... Nežinai, kaip jie pasibaigs. Kad ir kaip norėčiau padėti finansiškai, psichologiškai, nieko negaliu, pats esu svetimas tame krašte“, – mintimis dalijasi aktorius.

Bendravimas su sirų šeima – aktoriaus laisvalaikio dalis

Kuo daugiau pažįstame pasaulio, tuo labiau praturtiname savąjį. Ir tuo daugiau jame randame vietos naujai patirčiai.

Grįžus iš filmavimo Serbijoje aktoriaus gyvenimą užpildė nauja veikla – savanorystė. Sukrėstas įspūdžių iš pabėgėlių stovyklos, E. Kvoščiauskas susisiekė su migrantus Lietuvoje globojančiomis organizacijomis ir pasiūlė pagalbą. Paaiškėjo, kad ji labai reikalinga – padėti pabėgėliams lengviau ir greičiau pritapti svetimoje šalyje.

Kruopščiai laiką tarp repeticijų, spektaklių ir kino vaidmenų planuojantis aktorius dabar laisvalaikiu dalijasi su prieglobstį Vilniuje radusia sirų šeima, kurioje auga šeši vaikai.

„Tai šeima, kuri patyrė tą baisųjį scenarijų, apie kurį daugelis esame girdėję: bėgo iš Sirijos per kalnus. Turėjo bėgti – kitaip arba paima jų vaikus paauglius ir tėvą į kariuomenę, kur jie privalo šaudyti gyvus žmones, nesvarbu, kokios tautybės, arba pačius nužudo“, – pabrėžia aktorius.

Mano misija – ne tik padėti susikalbėti lietuviškai, bet ir kad jie kuo geriau jaustųsi šitoje šalyje, kad jaustųsi ne vieni. Kad po tų potyrių, ypač vaikai, jaustųsi ramesni, galėtų gyventi kuo normalesnį gyvenimą.

Iš Sirijos į Lietuvą atsikrausčiusi Rastmų šeima džiaugiasi, kad svetimoje šalyje rado ramybę ir jaukius namus. Siaubo, kurį patyrė bėgdami nuo karo ir kraustydamiesi iš vienos šalies į kitą, užteks visam gyvenimui.

Nuo tada, kai 2011 metais Sirijoje įsiplieskė pilietinis karas, iš šalies pabėgo bemaž 3 milijonai gyventojų. Galima sakyti, visa Lietuva. Toli nuo Sirijos gyvenančioms tautoms šie skaičiai tik negyva statistika.

Rastmų šeima pėsčia per kalnus iš Sirijos pasitraukė į Turkiją. Ten, kaip ir daug kitų panašaus likimo žmonių, susirado nelegalius pervežėjus, kurie už pinigus sutiko plukdyti šeimą į Graikiją. Kelionė jūra nedideliu guminiu laivu, kuriame grūdosi dar 70 pabėgėlių, truko 4,5 valandos.

Dramatiška Josofo šeimos kelionė, kol atvyko į Lietuvą, truko 1,5 metų, tačiau Lietuvoje sirų vargai nesibaigė. Apgyvendinti Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre, jie patyrė dar vieną šoką. Jau ir taip daug iškentėjusi šeima Lietuvoje nebuvo sutikta svetingai. Iki dabar, nors neblogai pramoko lietuviškai, kalba vis dar didžiausias trukdys jaustis patogiai prieglobstį suteikusioje šalyje.

„Mano misija – ne tik padėti susikalbėti lietuviškai, bet ir kad jie kuo geriau jaustųsi šitoje šalyje, kad jaustųsi ne vieni. Kad po tų potyrių, ypač vaikai, jaustųsi ramesni, galėtų gyventi kuo normalesnį gyvenimą“, – priežastis, kodėl savanoriauja, atskleidžia E. Kvoščiauskas.

Dar viena iš priežasčių, kodėl jis tai daro – nori, kad Lietuvos žmonės suprastų, jog tokius žmones turime priimti: „Kiti žmonės susidarė įspūdį, kad jie tik naudojasi šalim. Tikrai ne, jų laukia dar didesni iššūkiai.“

Laidoje „Gyvenimo spalvos“ aktoriaus laukė pažintis su dar viena sirų šeima, kuri Lietuvoje gyvena vos metus. Keturis vaikus auginantiems Almonadžedams problemų kelia sąskaitų už butą tvarkymas – tai padaryti sunkiai mokant vietinę kalbą nelengva.

„Mūsų pagrindinis tikslas – kad jų savarankiškumas augtų, o pasibaigus integracijos programai šeima galėtų gyventi kiek įmanoma savarankiškiau, pasirūpinti kasdieniais dalykais“, – pažymi Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos integracijos kuratorė Gintarė Kazakevičienė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Sirų šeimos draugu tapęs Eimutis Kvoščiauskas: jeigu jiems jauku svetimoje šalyje – tai jau labai daug