Veidai

2019.11.25 06:54

Prieš metus šuniuką įsigijęs Audrius Giržadas rinkosi patį lėčiausią ir storiausią

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt 2019.11.25 06:54

LRT vyriausiąjį prodiuserį Audrių Giržadą galima vadinti tikru šunų mylėtoju. Neseniai jo cvergšnauceriui Zippo sukako metai, tačiau jis – ne pirmas prodiuserio šuo. Anksčiau pašnekovas yra turėjęs dar keturis, o kadaise namuose laikė kelias šinšilas, turėjo akvariumą ir net svarstė įsitaisyti smauglį.  

Kaip portalui LRT.lt pasakoja A. Giržadas, cvergšnaucerių veislės augintinio vardo paieškos užtruko: „Pagal veisėjų tradicijas kiekviena vada turi savo abėcėlės raidę, iš kurios turi prasidėti šuns vardas. Veisėja pasakė, kad jau tuoj registruos šuniukus ir, jeigu norite, susigalvokite savo vardą, kad toks pat būtų ir dokumentuose. Pasakė, kad raidė yra Z.

Ilgai sukom galvą, parašiau ir draugams. Tarp pasiūlymų buvo Zoro, dar kažkokių juokingų, bet labai jau tradiciniai. O aš kažkaip radau stalčiuje besimėtantį „Zippo“ žiebtuvėlį ir pagalvojau: kodėl gi ne?“

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad vardas dokumentuose visgi turės būti kitoks, mat veisėja apsiriko ir nurodė ne tą raidę. „Turėjo būti ne iš Z raidės, o iš V. Pagalvojau, kad tokį fainą vardą sugalvojau, ką dabar daryti... Ir pasakiau veisėjai: rašyk „Vzippo“, – istoriją su šypsena prisimena A. Giržadas.

Šunį pašnekovas rinkosi ilgai – iš pradžių šuniukų šeimininkė siuntė nuotraukas ir vaizdo įrašus, vėliau, kai jau buvo galima juos lankyti, A. Giržadas atvyko pasižiūrėti gyvai.

„Aš stebėjau tuos šuniukus ir pasiėmiau patį lėčiausią, bet ne silpniausią. Tokį flegmą ir patį storiausią iš tų šuniukų. Tiesiog žinojau, kad jie aktyvūs ir netgi lėtas bus pakankamai aktyvus. Tikrai neapsirikau“, – sako prodiuseris.

Šnaucerių veislės šunys pagal dydį yra skirstomi į cvergšnaucerius (mažiausi), mitelšnaucerius (vidutinio dydžio) ir ryzenšnaucerius (didžiausius). Prieš cvergšnaucerį Zippo du iš anksčiau turėtų A. Giržado šunų buvo ryzenšnauceriai, tad apsispręsti ir šį kartą nebuvo sunku:

„Mums ta veislė labai patinka, jos charakteris. Iki šiol visi šunys buvo dideli, gyvendavo kieme, voljere, tai nusprendėm, kad šįkart turėsime kambarinį. Norėjosi turėti arčiau savęs. Jie labai gero charakterio ir lengvai prižiūrimo kailio.“

Prodiuseris pasakoja, kad be to, jog yra aktyvūs šunys, šnauceriai turi ir dar vieną išskirtinį bruožą – jiems svarbu, jog visa šeima, kurioje jie gyvena, laikytųsi kartu.

„Apie ryzenšnaucerius kažkur netgi skaičiau tokį pasakymą, kad jeigu vienas šeimininkas eis viena gatvės puse, o kitas – kita, šuo blaškysis, nežinodamas, kaip juos suvesti į krūvą.

Tai mūsiškis irgi jaučiasi labai laimingas, kai visi sueiname į vieną būrį. Tada jis patenkintas guli šalia, visus mato, prieina ir iš eilės iš kiekvieno pareikalauja būti paglostytas, bet jam ramu, kad visi vienoje vietoje“, – dėsto A. Giržadas.

Zippo, kaip tikina prodiuseris, nuovokus ir šunybių neprikrečia: „Labai džiaugiuosi, kad jis taip ir nepamėgo šokinėti ant baldų. Jį užsikeli ant rankų, jis pabūna, nušoka ir vėl kviečia tave žaisti. Ir į lovą nelipa miegoti, turi savo vietą, kur miega.“

Tiesa, pirmojo gimtadienio proga augintinis vis dėlto pateikė staigmeną. „Kai šuniui sukako metai ir aš kažkam pasigyriau, kad per šiuos metus šuo nesugraužė nė vieno daikto, jis tiesiog kitą dieną apgraužė tėvų kilimo kampą“, – juokiasi pašnekovas.

A.Giržado teigimu, šuo kultūringas ir skanėstų įžūliai nekaulija, tačiau vis tiek stebi, ar koks kąsnelis netyčia nenukris ant žemės.

„Kartą mano tėtis gėrė vaistus ir jam nukrito tabletė. Šuo laukė savo trupinuko, pamanė, kad ta tabletė ir yra trupinukas. Šast ir surijo. Teko greitai vežti šunį į veterinarijos kliniką ir plauti skrandį“, – prisimena prodiuseris.

Kaip sako pašnekovas, Zippo – namisėda, ir dėl to šeimininkas kaltina save: „Žmonių jis nebijo, bet triukšmo, aštrių garsų kol kas dar nelabai toleruoja. Gyvena mūsų kieme, kur pakankamai vietos bėgioti.

Mano tėvukai irgi mėgsta jį išsivesti pasivaikščioti po kvartalą, tai kitus šunis per tvorą pasveikina, bet prie miesto dar reikėtų pratinti ir čia aš jaučiu skolą ir kaltę, kad to nedarau, nes paskui jau gali būti vėlu.“

Vis dėlto Zippo jau yra lankęsis restoranuose. A. Giržadas pasakoja, kad šuo elgėsi mandagiai – gulėjo po stalu ir į lėkštę tikrai niekam nelindo, bet vieną kartą nepastebėtas nuslinko iki kito staliuko.

„Jis buvo laikomas už automatinio pavadėlio ir aš kažkaip jo neužfiksavau. Pakeliu akis ir matau, kad per visą restoraną nutįsusi virvė, o Zippą jau kitame gale šnekina žmonės“, – prisimena pašnekovas.

Norėjo įsigyti smauglį

Kaip pasakoja A. Giržadas, jo namuose ne visada karaliavo šunys. Vienu metu jis sugalvojo įsigyti akvariumą. „Kažkur paskaičiau, kad vienai žuvytei akvariume turėtų būti litras vandens. Bet kad čia mažiausiai litras, tai aš kažkaip šitą žodį praleidau.

Žuvyčių į akvariumą prileidau kaip silkių į bačką. Jos laikui bėgant vienos kitas suėdė arba užkapojo. Aš nakčia pabusdavau nuo pliuškenimosi garso ir tyliai atėjęs pamatydavau, kad naktį prasideda medžioklė – plėšriosios pradėdavo medžioti tas kitas ir jos net iššokdavo iš akvariumo. Ilgainiui aš tą akvariumą atidaviau, aistra praėjo“, – prisimena pašnekovas.

Prodiuserio namuose kadaise gyveno ir šinšilos, tačiau, vienai nugaišus, kitą jis nusprendė atiduoti draugams. Vis dėlto egzotiškiausias gyvūnas, kurį A. Giržadas planavo įsigyti, – smauglys. Gyvūnų mylėtoją intrigavo tai, kad juos galima prijaukinti – pripratinti prie šeimininko, prie buvimo ant rankų:

„Savo biografijoje turiu tokį epizodą, kai tekdavo dirbti su Durovo žvėrių cirku, kuris atvažiuodavo į Vilnių, į Sporto rūmus. Jiems reikėdavo lietuviškai kalbančio vedėjo. Jie buvo sugalvoję, kad dalyvaučiau viename iš numerių. Kai atnešdavo į areną smauglius, tai didelį smauglį uždėdavo man ant sprando. Aš pripratau ir man nebuvo baisu.“

Vis dėlto šio sumanymo prodiuseris taip ir neįgyvendino. „Tuo metu Kauno zoologijos sode nebuvo vados, nebuvo padėta kiaušinių. Jei būtų tą sekundę, kai užsimaniau, būčiau nuvažiavęs ir nusipirkęs. Gal ir gerai, nes čia buvo užėjęs toks momentinis noras – pirksiu smauglį. Kur jį po to būtų reikėję dėti – nežinau“, – juokiasi A. Giržadas.