Veidai

2019.11.24 18:07

Intuicija pasitikinti Monika Liu papasakojo, kaip sutaria su savyje gyvenančia avantiūriste

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.11.24 18:07

„Mano viduje yra šiek tiek chaoso, tačiau turiu savų būdų jam suvaldyti“, – portalui LRT.lt sako atlikėja Monika Liu, pripažįstanti, kad neretai imasi iššūkių, kurie jai gerokai per sunkūs. Kurį laiką gyvenusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau Jungtinėje Karalystėje, Monika šiandien savo namais vadina Vilnių.

– Baigusi mokyklą išvykote studijuoti į Bostoną, JAV, vėliau muzika jus nuvedė į Jungtinės Karalystės sostinę Londoną. Ir nors iki šiol daug keliaujate, pastaruoju metu vis dažniau jus galima pamatyti Lietuvoje, sugrįžote čia gyventi?

– Lietuvoje visuomet manęs laukė koncertai, įvairūs projektai ir pasiūlymai. Kaip ir anksčiau, daug keliauju, tačiau dar prieš kurį laiką mano namai buvo Londone, šiandien – Vilniuje.

– Mes neretai skundžiamės, kad Vilniuje ankšta, trūksta veiklos ir galimybių. Ar tikrai?

– Vilnius nedidelis tik geografiniu požiūriu, tačiau tai nereiškia, kad čia nėra ką veikti. Kartais gyvendamas užsienio didmiestyje gali nuveikti daug mažiau nei mūsų sostinėje. Veiklos čia tikrai pakanka, tad visus raginčiau daugiau visko veikti, kurti gražius dalykus ir statyti Lietuvą.

Be to, šių dienų pasaulyje sienos tirpsta ir manau, kad jau darosi įprasta, jog žmonės, gyvenantys Lietuvoje, daug keliauja, važinėja po pasaulį, renka įkvėpimą ir sugrįžta čia kurti. Ir man toks modelis atrodo tobulas.

Galbūt mano viduje yra šiek tiek chaoso, kurį piešimas ar karoliukai padeda susitvarkyti.

– Galbūt dabar, ilgesniam laikui įsikūrus gimtinėje, norisi puoselėti savo namus, kurstyti jaukumą, tvarkytis?

– Neturiu nuosavų namų, kuriuos norėtųsi puoselėti, tad šiuo metu pats geriausias sprendimas – nedidelis butas, nereikalaujantis daug priežiūros. Buitis man – laiko gaišimas. Suprantu, kad turiu pasigaminti valgyti, išplauti indus (nors labai svajoju apie indaplovę) ir išsiskalbti. Tačiau tai tikrai nėra mano terapija.

– Ką pavadintumėte savo terapija?

– Kūrybą. Būna laikotarpių, kai daugiau koncertuoju ir mažiau kuriu, būna laikas, kai daugiau kuriu ir rečiau pasirodau ant scenos. Pastaruoju metu turiu daug koncertų, be to, jau kurį laiką gyvenau naujų vaizdo klipų kūrimu.

Tačiau kurdama muziką turiu tam tikrų lūkesčių ir jaučiu tam tikrą atsakomybę, o paėmusi į rankas pieštukus ar verdama karoliukus jokių lūkesčių neturiu, daugiausia improvizuoju, todėl tai man yra geriausia terapija ir laikas sau.

Galbūt mano viduje yra šiek tiek chaoso, kurį piešimas ar karoliukai padeda susitvarkyti, atstato vidinę pusiausvyrą, nuramina. Gaila, kad piešimui pastaruoju metu lieka mažai laiko.

Apskritai, tik kurdama aš jaučiu, kad būnu čia ir dabar, tam tikroje akimirkoje, todėl kūryba man yra būtinybė.

– Kai prieš porą savaičių pristatėte klipą „Falafel“, daugelis jį vadino beprotišku, juokavo, kad prieš jį žiūrint reikėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tačiau galbūt nieko naujo ir įdomaus nesukursi be lašelio beprotybės?

– Mano kūryboje nemažai tam tikrų žaidimo elementų. Žaidimas visada yra nenuspėjamas, teikiantis linksmų emocijų. Tai susiję. Juk turi būti linksma. Kiti sako, kad aš ir pati esu pašėlusi, tačiau pati to nepastebiu.

Pradėjome draugauti būdami labai jauni, tad galbūt su amžiumi pasikeitėme, paaugome.

– Jau kurį laiką su savo sužadėtiniu būgnininku Marijumi Aleksa nebesate pora, tačiau vis dar kartu dirbate. Kaip po skyrybų išlaikyti draugiškus santykius?

– Ir toliau draugiškai bendrauti, kartu dirbti buvo tiesiog dviejų žmonių sprendimas. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mumis abiem, kad sugebame ir šiandien taip puikiai sutarti. Iš tiesų mano aplinkoje, bičiulių rate yra ne viena pora, kuri ir po skyrybų kartu dirba, puikiai sutaria.

– Galbūt dabar galite būti draugais, nes skyrybos nebuvo skausmingos, vienas kito neįskaudinote?

– Iš tiesų skyrybos nebuvo nei labai skausmingos, nei labai sudėtingos. Pradėjome draugauti būdami labai jauni, tad galbūt su amžiumi pasikeitėme, paaugome. Be to, visus tuos metus, kai buvome pora, gyvenome atskirai. Niekada negyvenome kaip šeima, nekūrėme bendros buities ir namų.

Net ir būdami pora matydavomės ganėtinai retai, būdavo, kad per pusę metų pasimatome vos kelis kartus. Todėl išsiskirti buvo paprasčiau, o ir dabar nepastebiu, kad skyrybos būtų labai pakeitusios įprastą mano gyvenimo ritmą ar būdą. Turiu daug muzikinės veiklos, kaip ir anksčiau, esu ganėtinai užimta.

Dažniausiai pasitikiu savo intuicija – ji manęs beveik nenuvilia, jei kalbėtume apie žmones ir santykius su jais.

– Kartais nejučia atsiduriame vadinamojoje komforto zonoje, kas tada? Keliate sau tam tikrus tikslus ar vis dėlto leidžiate įvykiams tekėti sava vaga ir laukiate, kol jie jus nuplukdys į iššūkių zoną?

– Pastaruoju metu labiau linkstu prie pastarojo varianto. Nors mano viduje gyvena avantiūristė, leidžiu įvykiams tiesiog tekėti, o ir savęs stengiuosi per daug nespausti. Nors niekada nekėliau sau daugybės tikslų, pastebiu, kad mano gyvenime visada yra kažkas nekomfortiško.

Tie iššūkiai atsiranda savaime ir dažniausiai jų imuosi, net jei jaučiu, kad jie man per sunkūs. Žinoma, tai sukelia nemažai nerimo, streso, bet taip įdomiau – saugių variantų aš vis dėlto nemėgstu.

– Tačiau galbūt kai iš savęs per daug nereikalauji, nėra ir dėl ko savęs graužti?

– Tiesą sakant, esu ganėtinai jautri, jaudinuosi, išgyvenu...

Vilnius nedidelis tik geografiniu požiūriu, tačiau tai nereiškia, kad čia nėra ką veikti.

– Kaip gimsta jūsų muzika?

– Ji gimsta namuose arba studijoje. Kai kuriu, stengiuosi, kad manęs neribotų laikas, suplanuoti reikalai, o ir telefoną padedu į šalį, neatsiliepiu į skambučius, neatrašau žinučių. Taip pasilieku vietos įkvėpimui, kurį gali sukelti garsas, žodis ar pan.

– Kas šiandien jus džiugina labiausiai?

– Kūryba, savirealizacija ir gražūs santykiai su žmonėmis.

– Tikriausiai daug keliaujant užsimezga nemažai pažinčių, bet ar lengva užmegzti tvirtą draugystę?

– Yra žmonių, su kuriais labai daug patyrėme, tad tokie ryšiai paprastai būna tvirti, niekas jų negali nutraukti. O su šiandienos technologijomis tą ryšį išlaikyti visai nesudėtinga. Turiu nemažai gerų draugų, kelis geriausius ir artimiausius, su kuriais jau daugelį metų mezgasi labai graži draugystė.

Tik kurdama aš jaučiu, kad būnu čia ir dabar, tam tikroje akimirkoje, todėl kūryba man yra būtinybė.

– Jau mokate atpažinti, ar žmogus nori susibičiuliauti vien todėl, kad esate žinoma atlikėja?

– Būna ir tokių atvejų, tačiau priimu ir tokį bendravimą. Dažniausiai pasitikiu savo intuicija – ji manęs beveik nenuvilia, jei kalbėtume apie žmones ir santykius su jais. Žinau, kada verta žmogumi pasitikėti, o kada gilaus ryšio nebus. Žinoma, patirčių būta visokių, tačiau nusiviliu gan retai. Per daug iš kitų nereikalauju ir puikiai suprantu, kad už bet kokius santykius atsakinga esu ir aš pati.

– Mėgstate kompaniją, miesto šurmulį ar mieliau renkatės vienatvę ir pasivaikščiojimą gamtoje?

– Stengiuosi atrasti pusiausvyrą. Mėgstu kompaniją ir bendravimą, tačiau kartais turiu pabūti viena. Taip pat man patinka keliauti, nuvykti į kitus miestus, paklaidžioti jų gatvėmis, apsilankyti koncertuose. Man patinka miesto šurmulys, tačiau gyventi norisi kiek atokiau nuo centro, o atsibudus per langą matyti medžius. Gamta mane veikia teigiamai, tačiau ilgai ten neužsibūnu...

Taip pat skaitykite