Veidai

2019.11.17 20:56

Giedrius Savickas prisiminė pirmuosius vaidmenis darželyje: buvau ir Dėdė Derlius, ir Naujieji metai

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2019.11.17 20:56

Aktorius Giedrius Savickas, savo vaidmenimis ar komentarais vedamose laidose sukeliantis daug juoko, nemano, jog juokauti yra lengva ar kvaila. Tačiau jis atlieka ir rimtus vaidmenis – LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ prisipažįsta, kad, jei juos atliekant niekas neprunkšteli, tai jau pergalė. Ar du metus santuokoje gyvenantis vyras jau jaučiasi patyręs sutuoktinis ir kodėl nenumoja ranka į buitį?

G. Savicką kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Žmogus, rašantis knygas ar tekstus, reaguoja jautriai, jei kas nors išsako apie tai savo nuomonę. Neduok Dieve, jei atsiranda ironijos, sarkazmo. Aktoriai kažkuo panašūs?

– Tai aišku, nes kūryba – apie tave. Jeigu gamini kokius nors šepetėlius ir sako: na, tavo šepetėliai nelabai... Gal ir pačiam tie šepetėliai nelabai. Bet tavo kūryba esi tu, tai iš tavęs. Kai pagiria, pakelia, bet ir gali pažeminti.

– Ar esi žmogus, kuris ginčijasi?

– Ginčijuosi su žmona, bet kuo toliau, tuo mažiau. Nebuvau tas su tvirta nuomone, kurios negali pakeisti. Kartais man sakydavo, kad aš išvis be nuomonės, bet aš būdavau be nuomonės, nes nežinodavau dalykų.

– Čia problema, bet tu namuose to negali pasakyti. Tavo žmonai labai svarbu, sofa bus mėlyna ar raudona. Jeigu pasakysi „man tas pats“, galbūt įžeisi jos svarbos objektą. Tai subtilu.

– Taip, nes tai mūsų reikalas, tai šeimos reikalas – gali išplėsti iki visko. Vadinasi, tai yra mūsų santuokos reikalas, tau mūsų santuoka – nesvarbi, nes sofa yra mėlyna.

Keisčiausia buvo, kai buvau Naujieji metai. Taip sugalvojo mano mama, padarė iš manęs stebuklą ir užrašė „1986“. Man labai nepatiko – visi nykštukai, meškiukai, piratai, o tu – mamos sugalvoti Naujieji metai.

Mes darome remontą, o mano žmona architektė. Ji mato nelygų kampą – man tiek to, tas nelygus kampas gali būti, o ji mato būdama kitame kambaryje.

– Kartu su žmona ėjote iki Santjago de Kompostelos. Ėjimas jus vienija? Kiek laiko ėjote?

– Per mėnesį nuėjome 800 kilometrų. Tikrai nevažiavome, buvo tokių, kurie ir su taksi pavažiuodavo. Būdavo keistų dalykų, mistikos: išeini, matai, kad žmonės dar tik keliasi, bet ateini, o jie jau seniai atėję. Ar jie rado trumpesnį kelią, ar juos nunešė angelai? Ateini, o jie slepia akis, bet jau po dušo, pavalgę...

Vienas geriausių dalykų – užlipi labai sunkiai į kalną ir ten yra kryžius, Kristus, o po juo – ne lentelė, bet taksi firmos telefonas. Toks Kristaus taksi.

– Vieną kartą atvežęs savo dukrą į „Žilvičio“ stovyklą pamačiau, kad tu ten esi vadovas. Man tai buvo naujiena.

– Dabar jau kelerius metus nebedirbu dėl gastrolių, bet aš ten užaugau, ten dirbo ir mano tėvai. Tai stebuklinga vieta, pastūmėjusi mane ir į profesiją, kuria užsiimu dabar. Ten pradėjau vaidinti, auklėtojas buvo Leonidas Donskis, po to Dainius Kazlauskas, su kuriuo vėliau dirbau.

Tai ta vieta, į kurią visada noriu sugrįžti. Bet tai ir skausminga vieta – ten įvyko visi pirmi kartai. Tikiuosi, kad neįvyks paskutiniai.

– Ar aktoriai prisimena savo pirmąjį vaidmenį ne teatre, o gyvenime?

– Prisimenu visus darželio vaidmenis. Keisčiausia buvo, kai buvau Naujieji metai. Taip sugalvojo mano mama, padarė iš manęs stebuklą ir užrašė „1986“. Man labai nepatiko – visi nykštukai, meškiukai, piratai, o tu – mamos sugalvoti Naujieji metai.

Pirmoje klasėje buvau Dėdė Derlius – tai buvo didžiausia nelaimė. Mokykloje juo būti turėdavau dažnai. Pavyzdžiui, per Rugsėjo 1-ąją. Tau paskambina rugpjūčio 31 d., kad tu rytoj turi ateiti anksčiau, ir atostogos baigiasi viena diena anksčiau. Man uždėdavo kepurę, kilogramą bulvių, morkų...

Kai parodai teatre komediją, supranti, kad jeigu niekas nesijuoks, bus tragedija. Bet kai parodai tragediją ir kažkas neverkia – gal nesuprato.

– Žmonės, matydami tave, pradeda šypsotis, ruošia savo organizmą humorui: atvarė Giedriukas, bus linksma. Dažnas aktorius nelabai nori būti linksmintojas. Koks esi tu?

– Aš džiaugiuosi, kad žmonės nori juoktis, o ne ant manęs pykti. Mano tokia prigimtis – nepradėsiu vaidinti, kad esu labai rimtas.

– Bet tu turi ir daug rimtų vaidmenų. Jei pradedi vaidinti rimtą personažą ir salėje kas nors prunkšteli?

– Jeigu nebeprunkšteli, tai pergalė. Bet tegul žmonės šypsosi – aš to nebijau. Lietuvoje gal yra nusistatymas, kad tas žmogus, kuris juokauja, yra kvailas. Kvailelis, juokdarėlis... Man atrodo, kad juokauti nėra kvaila.

– Humoras – vienas sudėtingiausių dalykų.

– Tai tikrai sunku – pajuokauti taip, kad būtų ir aktualu, ir juokinga. Kai parodai teatre komediją, supranti, kad jeigu niekas nesijuoks, bus tragedija. Bet kai parodai tragediją ir kažkas neverkia – gal nesuprato.

– Jau du metai, kaip esi vedęs. Ar jau laikai save patyrusiu žmogumi santuokoje?

– Man atrodo, dar ne. Kaip ir viskas aišku, bet vis atsiranda kas nors naujo. Užsimerktum, žinotum, kaip vaikščioti, bet vis kažkur bumbteli, kažkas sudūžta, kažkur įsipjauni... Man atrodo, taip bus visą laiką. Tai ir įdomu.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Penktadienio pokalbiai. Giedrius Savickas apie santuoką: tarsi moku vaikščioti užsimerkęs, bet vis kažkur bumpteliu