Veidai

2019.11.12 18:50

LRT.lt interviu. Kino žvaigždė Gabrielis Byrne`as: politikai pasaulio neišgelbės, turime tai daryti patys

Ramūnas Zilnys, specialiai LRT.lt iš Paryžiaus2019.11.12 18:50

Airių kino, televizijos ir teatro aktorius Gabrielis Byrne`as yra sukūręs per 70 vaidmenų. Tačiau naujausią, TV seriale „Pasaulių karas“, vadina vienu svarbiausių.

Šį skvarbaus žvilgsnio, kiek niūrokų manierų aktorių galėjote įsiminti iš kino filmų „Stigmos“, „Pasaulio pabaiga“, „Vampyrų akademija“, „Paprasti įtariamieji“, pernai išleisto „Paveldėtas“ ir daugybės kitų.

Televizijoje jam irgi sekasi puikiai – už psichoterapeuto Paulo Westono vaidmenį seriale „Gydomas“ Gabrielis pelnė „Auksinio gaublio“ apdovanojimą ir kelis sykius buvo nominuotas „Emmy“ statulėlei.

Praėjusiais metais Airijoje jam įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus šios šalies kinui, tačiau į pensiją 69-erių aktorius dar tikrai nesiruošia.

Jo biografijoje – tiek įdomių darbų ekrane, jog net sunku patikėti, kad vaidinti G. Byrne`as pradėjo tik 29-erių, o iki tol dirbo archeologu, virėju, ispanų kalbos ir istorijos mokytoju.

Negana to, archeologo ir filologo diplomus turintis aktorius prieš tai dar mokėsi seminarijoje, ketindamas tapti kunigu. Turint omenyje tai, daug ką nustebino 2011-aisiais ištartas jo prisipažinimas, jog vaikystėje jis buvo tvirkinamas kunigų.

Šiuo metu G. Byrne`as save apibūdina kaip ateistą. Be to, ir gana uždarą žmogų, kuris nemėgsta pasakoti apie savo privatų gyvenimą. Yra žinoma, kad iš ankstesnės santuokos jis turi du suaugusius vaikus, o su antrąja žmona augina dvejų metų dukterį.

Airijoje G. Byrne‘as – didelė žvaigždė, kuriai buvo suteiktas šios šalies kultūros ambasadoriaus titulas ir dviejų universitetų garbės daktaro laipsniai. Tačiau jis gerai žinomas ir Holivude, o Jungtinėse Valstijose gyvena daug metų.

Naujausias jo vaidmuo – seriale „Pasaulių karas“ pagal devynioliktojo amžiaus pabaigoje išleistą britų rašytojo H.G. Wellso fantastinę knygą. Televizijos kanalo „Fox“ antradienio vakarais rodomas serialas – naujausias bandymas į ekraną perkelti siužetą apie pasaulį užpuolančius ateivius iš kosmoso, jau ne sykį ekranizuotą kitų režisierių.

„Pasaulių karas“ vadinamas vienu garsiausių fantastinių romanų – įdomu tai, jog per 120 metų nebuvo nė vieno laikotarpio, kai nauji tiražai nebūtų spausdinami, o knygos nebūtų prekyboje.

Tačiau naujojo serialo kūrėjai sugebėjo į jau gerai žinomą siužetą – ateivių įsiveržimą, kurį lydi katastrofos ir masinės žūtys – pažvelgti kiek kitokiu kampu.

Seriale, kuriame vaidina ir iš serialo „Dauntono abatija“ gerai žinomi aktoriai Elizabeth McGovern bei Stephenas Campbellas Moore`as, taip pat – prancūzų kino žvaigždė Lea Drucker ir kitos garsenybės, piešiama šių laikų Europa. Jis virsta ne specialiųjų efektų demonstravimo švente, o psichologiniu trileriu, kuriame svarbiausiu akcentu tampa žmonių tarpusavio santykiai katastrofos akivaizdoje.

G. Byrne`as seriale vaidina Bilą Vordą – mąslaus veido mokslininką, kuriam sunkiai sekasi pamiršti buvusią žmoną Helen.

Planetą sukrėtus katastrofai, jis skuba pas ją ir pakeliui netyčia pražudo dabartinį moters sutuoktinį. Taip užsimezga tamsi intriga, kurios tęsinys virsta viena iš svarbių serialo siužeto linijų.

Spalio pabaigoje pradėtas rodyti serialas buvo pristatytas specialioje premjeroje Paryžiuje, kur apsilankė visi pagrindiniai jame įsiamžinę aktoriai.

Pristatę pirmąsias serijas ir papozavę ant raudonojo kilimo, jie apie filmą pasakojo susirinkusiame Europos žiniasklaidos atstovams – Lietuvai skirtą interviu G. Byrne`as davė portalui LRT.lt.

– Knyga „Pasaulių karas“ parašyta daugiau nei prieš šimtą metų. Kaip jos siužetas atrodo šių dienų kontekste?

– Labai aktualiai. Gyvename egzistencinės grėsmės amžiuje. Kai H.G. Wellsas parašė romaną 1898 metais, jis rašė mokslinę fantastiką, bet tuo pačiu ir taikliai žvelgė į ateitį. Tai, ką jis pamatė, tos problemos, kurias įžvelgė, niekur nedingo, jos dabar – tik aštresnės.

Kad žmoniją užpuls ateiviai – tai įdomi idėja, bet ji šiame romane net nėra esminė. Nors ji ir suteikia knygai trilerio bruožų.

Iš esmės tai – metafora, pavojų, kurie kyla žmonijai. Tie ateiviai, apie kuriuos rašė Wellsas, yra atominis karas, gamtos niokojimas, nevaržomas didelių korporacijų galios augimas visame pasaulyje, tai, kaip kapitalizmas išsivystė ir pagimdė visuomenę, kurioje tik maža dalelė žmonių pelnosi, o dauguma – ne.

Grėsmę mums kelia ne jėgos iš išorės, o mes patys. Mes patys esame ateiviai.

– Jūsų ir E. McGovern personažų santykis seriale – labai keistas. Tai žmonės, kurie lyg ir myli vienas kitą, bet jau pradžioje įsipina tamsi paslaptis.

– Tiesa ir melas santykiuose yra šiek tiek neaiškūs, „išplaukę“ dalykai. Ar tikrai gali būti visiškai atviras ir sąžiningas su kitu žmogumi? Pagalvokime kartų meluojame savo partneriui, norėdami gero, kad neįskaudintume kito žmogaus ar nesugriautume santykių.

Visi mes meluojame. Kai santykiai tampa artimi, intymūs, žinome, kas gali įskaudinti kitą žmogų. Ir dažnai kai kuriuos dalykus pasilaikome sau, neištariame garsiai, stengiamės elgtis atsargiai.

Seriale yra ta situacija, kai žūsta Helen vyras, ir aš prie to lyg ir prisidėjęs, nes jo neišgelbėjau. Tai padėtis, kuri ne tik iškelia moralinę dilemą, bet ir suteikia dramos visam siužetui. Žiūrite serialą ir galvojate – kaip pasitikėti žmogumi, kuris buvo atsakingas už buvusios žmonos naujojo vyro mirtį, net jei iš tiesų pats to nenorėjo.

Manau, visi mes prieštaringi. Gali beprotiškai ką nors mylėti, bet vis tiek nešiotis kaltę ir paslaptį. Manau, giliai viduje mano personažas Bilas myli moterį, kurią vaidina Elizabeth. Ir manau, kad ji jį irgi myli. Ar jie išgyvens – pamatysite.

– Su E. McGovern anksčiau nesate dirbęs. Ką naujo sužinojote apie ją?

– Mes nufilmavome daug scenų kartu, bet darbas vyko intensyviai, filmavome vieną sceną po kitos. Tiesa, buvo trumpų, kelių minučių trukmės pertraukėlių, kai galėdavome prisėsti, išgerti arbatos ir pasikalbėti.

Kita vertus, filmavimo aikštelė, kai turi pamiršti viską, kas yra už jos ribų, ekrano veikėjų santykiams įkvepia tam tikro intymumo, sąžiningumo, noro paliesti temas, į kurias kitais atvejais nesiveltum. Tai lyg su kitu žmogumi įstrigti lifte. Kai mygtukai neveikia, nežinai, kada galėsi ištrūkti, reikia kažkaip užmušti laiką, tad atskleidi save taip, kaip paprastai nedarytum.

Pajutau tikrą ryšį su Elizabeth, kurio nesitikėjau. Turiu omenyje ryšį su žmogumi, ne su aktore. Iš arti pamačiau, kokia moteris ji yra. Iš filmavimo išsinešiau jausmą, kad mes ne tik vienas kitą palaikėme darbe, kuris kartais buvo labai sunkus. Elizabeth, mano nuostabai, yra žmogus, su kuriuo galiu būti atviras ir nebijoti pasirodyti pažeidžiamas. Kalbėjomės su ja, ir ji prisipažino, kad pasijuto taip pat.

Ir taip, mes daug juokėmės, buvo smagu. Ekrano porų santykiai – labai įdomus reiškinys. Filmuojantis nusitrina tikrovės ribos, pasijunti visiškai prarytas filmo. Kai viskas baigiasi, labai sunku vėl priprasti prie tikrovės ir palaikyti normalius santykius.

Su Elizabeth – lengva. Pamatyti, koks ji žmogus, buvo privilegija.

– Šiuo metu daugelis žiūrovų ją sieja su serialu „Dauntono abatija“ ir jo tęsiniu – kino filmu, kuris išleistas šįmet ir yra labai sėkmingas.

– Taip, ir su juo man nutiko linksma istorija. Gyvenu Meino valstijoje, su žmona nusprendėme pažiūrėti filmą „Dauntono abatija“. Kino teatras – 40 minučių nuo mano namų, nusprendėme po kino eiti vakarieniauti, suplanavome visą vakarą.

O kai atvažiavome į kiną, pamatėme didžiulę eilę, negalėjome patekti į seansą, visi bilietai buvo parduoti. Žiūrėjau į Elizabeth atvaizdą gigantiškame plakate ir galvojau – ei, aš ją pažįstu, mes kartu sėdėjome palapinėje Velse, mačiau ją šliaužiojančią purve. Kas čia dabar, tegul ji nulipa nuo savo žirgo! (Juokiasi).

Pasikartosiu – filmuotis „Pasaulių kare“ nebuvo lengva. Bet buvo verta stengtis, nes serialas privers žiūrovus susimąstyti apie svarbius klausimus – sąmoningai ar ne.

– Esate vaidinęs kituose populiariuose TV serialuose, pavyzdžiui, „Maniakas“ ir „Gydomas“. Kuo naujausias darbas skiriasi nuo ankstesnių?

– „Gydomas“ iš esmės buvo apie dviejų žmonių dialogą. Savaip unikalus serialas, labiau primena teatrą, o ne kiną.

O apie „Maniaką“, jei atvirai, mažai ką prisimenu. Tai buvo labai greitai nufilmuotas vaidmuo (pernai išleistame juodojo humoro seriale G. Byrne`as suvaidino turtingą verslininką, vieno iš pagrindinių veikėjų tėvą – Red.).

Bet darbas televizijoje ar kine tuo ir įdomus – kiekvieną sykį jis kitoks. Naujas personažas, istorija, scenarijus, filmavimo vieta. Negaliu lyginti skirtingų dalykų. Viskas, ką prisimenu – kad geriausiai laiką per visą savo karjerą esu praleidęs filmuodamasis juostose, kurios buvo nevykusios. Tai šiek tiek ironiška, žinau. Bet ne vienas aktorius jums pasakys, kad taip dažnai būna.

– Kodėl?

– Nes net jei tau atrodo, jog sukuri gerą vaidmenį, atlieki gerą kūrybinį darbą, ekrane tai atrodys gerai ir bus tinkamai perteikta žiūrovams.

– Apie ką, pamatę serialą „Pasaulių karas“, turėtų galvoti žiūrovai?

– Fantastika – žanras, kuriame galima gana saugiai nagrinėti sudėtingus klausimus apie žmoniją. Gali būti, kad žmonija išnyks. Žmonių išradingumas, aistra gyventi – galinga jėga. Bet nėra jokių garantijų, kad ji mus išgelbės.

Ką mums reikėtų daryti, susidūrus su katastrofa? Manyti, kad mus vis dėlto kažkas išgelbės – politikas ar stebuklinga idėja – yra nelogiška. Joks žmogus, net pats galingiausias, neišspręs tokio dydžio problemos, kokia dabar gresia žmonijai, nesuteiks atsakymo. Politikai pasaulio neišgelbės, turime tai daryti patys.

Visiems reikia pažvelgti į save ir pagalvoti, kaip ir kokiame pasaulyje gyvename. Ar sutinkame toliau gyventi tokioje ekonominėje sistemoje, ar sutinkame kartu rūpintis klimato kaita? Vienintelis dalykas, kuris mus gali išgelbėti, yra veikimas kartu.

Kad veiktume kartu, kai kuriuos esminius dalykus turime suprasti vienodai. Man tai pats stipriausias dalykas, susijęs su „Pasaulių karo“ istorija. Kad šis siužetas suvienija žmones, kurie stoja į kovą su pavojais – ateinančiais ne iš kažkur kitur, o sukurtais mūsų pačių.

Tai ir yra tokių kūrinių tikslas – kad tėvai apie tai kalbėtųsi su vaikais. Kad nebijotume pripažinti savo baimių, padėtume jas ant stalo ir pasikalbėtume apie tai.

Nes viena didžiausių žmonijos problemų – kad mus yra užgriuvę kalnai informacijos, bet mes net nesugebame jos „suvirškinti“.

Mano vaidinamas personažas Bilas – mokslininkas, kuris ieško faktų. Ne teorijų, ne pramogų, ne filmų, o faktų. Žiūrėkime į faktus, vertinkime juos ir galvokime, kaip galime spręsti problemą. Jos už mus tikrai neišspręs Donaldas Trumpas ar Borisas Johnsonas.

Taip pat skaitykite