„Gyvenimas yra velniškai įdomus daiktas“, – sako grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ narys Juozas Baužys ir tikina, kad nuolat ieškoti įdomybių – jo zodiako ženklo prigimtis. Mažai kas žino, jog vakarais ant scenos muzikuojantis atlikėjas dienomis dirba LRT TELEVIZIJOS archyvų skyriuje, o į televizijos eterį pirmą sykį pateko dar vaikystėje, kai prieš kameras valgė pagedusį čebureką.
– Kai pakviečiau Jus pokalbio, pasiūlėte susitikti ant LRT pastato stogo. Sakėte, jog taip bus įdomiau. Visada stengiatės ieškoti būdų, kad gyventi būtų įdomiau?
– Pagal zodiako ženklą esu dvyniai, o jiems būdinga ieškoti to, kas įdomu. Dvyniai yra smalsūs, tiesa, iki galo atlikti apsiimtus darbus jiems sekasi tik tada, kai jiems įdomu. Todėl kartais man tampa sunku įveikti visus dvidešimt darbų, kuriuos esu pradėjęs, – reikia labai susikaupti.
Vis dėlto sakau, kad svarbiausia pamilti savo darbą ir domėtis tuo, ką darai. Tada ir pačiam tampa lengviau, ir kitam įdomu. O jei pačiam neįdomu, tada geriau ieškok kitos veiklos.
Kita vertus, visas gyvenimas yra paieškos. Ne visada pavyksta iš karto įšokti į savo roges, galbūt kai kuriems tenka ilgai blaškytis ir jų ieškoti. Tam, kas nuolat kažko ieško, yra sunku, toks žmogus jaučiasi ne savo vietoje.
– Gerbėjai įpratę Jus matyti ant scenos, tačiau mažai kas žino, jog dar viena Jūsų darbo vieta yra LRT TELEVIZIJOS archyvų skyrius. Kaip suderinate iš pažiūros tokias skirtingas veiklas?
– Iš tiesų LRT TELEVIZIJOJE esu jau kone nuo gimimo. Mama pasakojo, jog pirmą sykį į eterį patekau dar būdamas dvejų. Anuomet viena pirmųjų televizijos laidų vedėjų Gražina Bigelytė vedė laidą „Šeimininkės rytmetys“. Man reikėjo joje filmuotis ir prieš kameras valgyti čebureką.
Kadangi televizijos studijoje švietė labai daug lempų ir buvo karšta, čeburekas pagedo ir aš apsinuodijau. Na, bet visgi buvau nufilmuotas. Gaila, kad įrašo juosta jau išmagnetinta, būtų įdomu jį pamatyti.
Tuometinėje Lietuvos televizijoje dirbo mano artimieji, tad vis pasitaikydavo, kad kažkaip sugrįždavau į eterį. Pavyzdžiui, po Sausio 13-osios įvykių prieš kameras skaičiau savo kūrybos eilėraščius. Tuo metu kitos televizijos nebuvo, Lietuvos televizija buvo vienintelė, „motininė“, kaip šiandien ją vadiname.
Na, o LRT TELEVIZIJOS archyvuose dirbu jau septynerius metus. Šis darbas labai įdomus ir intelektualus, jis mane praturtina dvasiškai ir plečia mano akiratį. Kai reikia aprašinėti laidą, tenka į ją įsigilinti, todėl po kurio laiko tampa aišku, kaip ji kuriama, kokie pašnekovai joje dalyvauja. Su laiku šis darbas tampa tarsi sriubos gaminimas: kai daug kartų ją verdi, žinai, kokie ingredientai praturtina jos skonį, o kokie – sugadina.
Sulaukęs tokio amžiaus imi rinktis, pasverti, kas tau tiktų, įvertinti, ar nauja veikla nekiš kojos ir po kurio laiko netapsi pajuokos objektu.
Darbas televizijos laidų archyve reikalauja susikaupimo ir įsiklausymo. Dirbdamas tarytum pailsiu nuo aktyvios veiklos scenoje, nors ten irgi atrandu dvasinio pasitenkinimo ir, kaip sako muzikantai, visiškai save išpildau, ko, galbūt, šiek tiek trūksta dirbant televizijos laidų archyve.
Vis dėlto sakoma, jog kas septynerius metus reikia keisti darbo pobūdį, tad nežinia, kokių progų dar pasitaikys ateityje.
– Iš gyvenimo stengiatės priimti viską, ką jis duoda?
– Niekada nesakau niekada. Reikia viską daryti, bandyti ir nesigręžioti atgal, nes kito šanso gali ir nepasitaikyti. Žinoma, negaliu sakyti, kad šiuo metu iš gyvenimo imu viską: sulaukęs tokio amžiaus imi rinktis, pasverti, kas tau tiktų, įvertinti, ar nauja veikla nekiš kojos ir po kurio laiko netapsi pajuokos objektu.
Visgi pasitaiko, jog kartais įsisuki į tokią veiklą, kad net pats imi galvoti, ką apie tave pagalvos kiti ir kaip viskas atrodo iš šalies. Kiekvieną žmogų – jauną, vidutinio amžiaus ar vyresnį – anksčiau ar vėliau aplanko egzistencinės mintys ir klausimai, bet svarbiausia nepasiduoti neigiamoms mintims, nes tada kiekviena nauja veikla tave stabdys. Jei leisi blogoms mintims tave užvaldyti, viskas – tu žuvęs.
– Blogas mintis į šalį nuvyti Jums padeda muzika?
– Muzika išties yra stebuklinga, ji padeda išsilaisvinti. Sako, jei apima liūdesys, pagrok smuiku. Ir iš tiesų pagrojus pasidaro lengviau. Muzika gydo, ji išvalo. Būdamas scenoje atsijungiu, mane palieka problemos ir pasijaučiu tarsi kosmose.
Gera, kad galime gyventi ir kurti. Visgi reikia pripažinti, kad geriausiai kuriasi tada, kai sunku.
Pamenu, mano muzikos mokytoja sakydavo, kad nors tada, jos galva, grojau vidutiniškai, gali būti, kad ateityje iš muzikos valgysiu duoną. Taip ir yra. Smagu, kai į mūsų koncertus ateina draugai, kurie mokykloje geriau mokėsi, arba mokytojai. Tada jaučiu pasitenkinimą – įteikiu jiems mūsų kompaktinį albumą ir sakau: „Va, prašau. O sakėt, kad esu nei šioks, nei toks.“
Gyvenimas yra velniškai įdomus daiktas. Gera, kad galime gyventi ir kurti. Visgi reikia pripažinti, kad geriausiai kuriasi tada, kai sunku.
– Šiuo metu esate labai užimtas: dirbate, po darbo repetuojate, savaitgaliais važinėjate po Lietuvą ir pristatinėjate naują „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ albumą. Ar lieka laiko šeimai, namams, pomėgiams?
– Būti muzikos grupės nariu – didelis ir sunkus darbas. Su grupe tenka praleisti daugiau laiko nei namuose. Savaime suprantama, namai dėl to kenčia, bet jie turi suprasti, nes kitaip nieko nebus. Džiaugiuosi, jog lanksčiai į mano aktyvią muzikinę veiklą žiūri ir LRT. Bendradarbiai supranta, kad be scenos aš negaliu.
Žinoma, laisvu laiku visą dėmesį skiriu žmonai ir dukrai, rūpinuosi namais. Šiuo metu įsirenginėjame būstą, tad reikalų netrūksta.
Savo virtuvės niekada niekam nerodėme ir nerodysime – publikai nereikia to matyti.
Kartais atrodo, jog su grupės vaikinais sukamės kaip kokie bepročiai, bet kai daug darai, pripranti, atsiranda vidiniai raumenys ir tampa lengviau. Tada susitvarko ir ritmas, ir miego režimas. O kartais ir nesusitvarko, visko būna. Vis dėlto dažniausiai pajunti, kiek gali pavežti.
– Gerbėjai turi ne itin dažną galimybę išgirsti apie „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ virtuvę: retai pasakojate apie grupės gyvenimą, kūrybinį procesą. Ar jūsų dienos studijoje atrodo taip pat linksmai, kaip ir akimirkos ant scenos?
– Savo virtuvės niekada niekam nerodėme ir nerodysime – publikai nereikia to matyti. Žinoma, būna visko: riksmų, konfliktų, išsikalbėjimų, tačiau visada stengiamės vienas kitam padėti, nepamiršti vienas kito gimtadienių, visgi esame draugai.
Iš tiesų daug lengviau paklusti vienam žmogui, ypač kai vienoje vietoje susirenka tiek aikštingų asmenybių.
Prireikia 5–6 metų, kol grupė tampa stipri. Pradžioje nariai susipažįsta, vėliau pradeda susigroti, plėsti arba stiprinti savo grojimo stilių, todėl valdyti grupę nėra lengva. Gerai, kad mes turime Martyną. Jis yra genialus žmogus – sugeba režisuoti, moka montuoti klipus, kurti muziką, yra fiziką baigęs aktorius, rašo tekstus, iš medžio drožia skulptūras. Sutikau jį visai atsitiktinai atėjęs į barą paklausyti jo muzikos. Galiu sakyti, kad pasisekė ne tik man, bet ir visai grupei.
Pajutome, kad be kietos Martyno rankos kitaip vyksta net repeticijos: po pusvalandžio kažkam užsireikia parūkyti, dar kažkur išeiti, nėra tvarkos. O juk iš tiesų daug lengviau paklusti vienam žmogui, ypač kai vienoje vietoje susirenka tiek aikštingų asmenybių.
– Galbūt hitą „Mažulė“, su kuriuo dalyvavote praėjusių metų atrankoje į „Euroviziją“, laikote lūžiu grupės istorijoje?
– Pirmasis grupės lūžis buvo klipas „Venesuela“, kurį kūrėme su režisieriumi Sauliu Baradinsku. Šis hitas padidino grupės žinomumą, o kadangi dainą įrašėme ir ispaniškai, susilaukėme net Venesuelos spaudos reakcijų. Buvo tikras iššūkis Lietuvoje rasti vertėją, kuris išverstų mūsų eiliuotą tekstą į venesueliečių dialektą.
Per koncertus matome, kad visi nori „Mažulės, net moterys ir merginos kartoja klipo judesį.
Na, o kai išgirdau pirmuosius Martyno parašytus „Mažulės“ akordus, iš karto pajutau, kad ji taps hitu. Juk klausydamas dainos iš karto pajunti, ar tavo kūnu perėjo šiurpas. Jei ne, atlikėjui geriau nedainuoti.
Tada kaip tik vyko „Eurovizijos“ atranka, o mes ilgus metus svarstėme, dalyvauti joje ar ne. Kadangi neturėjome dainos, sakėme, kad nėra ko ten eiti, bet kai atsirado „Mažulė“, nutarėme pabandyti. Daina tapo hitu, jos klipas sulaukė jau daugiau nei milijono peržiūrų, viešojoje erdvėje net atsirado klipo parodijų. Per koncertus matome, kad visi nori „Mažulės“, net moterys ir merginos kartoja klipo judesį.
Trečiuoju grupės lūžiu būtų galima laikyti mūsų 3-iąjį albumą, kurį šiuo metu ir pristatome. Jis vadinasi labai paprastai: „Nieko nereikia daryt“. Šis šmaikštus pavadinimas kilo tada, kai pasikviečiau grupės narius į sodybą ir paprašiau pagalbos sename name. Kai pradėjome semtuvais kasti smėlį, būgnininkas Karolis sako: „Viską padaryčiau, kad tik nereiktų nieko daryt“. Jis metė pradėtą darbą ir išėjo kepti šašlykų, o pavadinimas taip ir liko.
Albumą pristatinėjame Lietuvos miestuose, tačiau jį išleidome tada, kai buvome išvykę į pasaulinį turą, – keliavome į Indiją, lankėmės lietuvių bendruomenėse Amerikoje. Turiu pripažinti, kad ši kelionė perkrovė mus gerąja prasme. Atsirado naujų norų ir impulsas judėti į priekį, o jų tikrai reikia, kadangi natūralu, jog kūryboje kartais pasitaiko ir nusivylimų.
– Ar šiemet ketinate dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje?
– Kai pernai likome treti, jautėme šiokį tokį nusivylimą. Šiemet ir vėl visi mūsų klausia, ar dalyvausime atrankoje, bet jei norime dalyvauti, reikia turėti dainą. Šiuo metu, sąžiningai pasakius, tokios dainos neturime. Beje, paraiškų priėmimas jau vyksta, todėl gali būti vėlu.
Žinoma, esame išleidę albumą, bet „eurovizinė“ daina turi tapti hitu. Nors šiame albume yra viena daina, kuri taps hitu, tik kol kas nesakysiu, kuri.
