Veidai

2019.11.12 08:17

Zita Kelmickaitė – apie „pagrabines“ bandeles, pirmąją meilę ir kurą vidiniam varikliukui

LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt2019.11.12 08:17

„Tyla – pati geriausia muzika, joje gali išgirsti viso pasaulio muziką“, – sako LRT laidų vedėja, muzikologė Zita Kelmickaitė, pasakojanti, kad didžiausias jos pomėgis, energijos ir įkvėpimo šaltinis – bendravimas su žmonėmis. Vienam rytui tapusi LRT TELEVIZIJOS laidai „Labas rytas, Lietuva“ vedėja, Zita sulaukė gausybės žiūrovų komplimentų ir klausimų.

– Vienas žiūrovas pastebėjo, kad jūsų nėra feisbuke. Neturite savo paskyros?

– Neturiu. Manęs dažnai klausia, ar tikrai nesu užsiregistravusi. Nesu, išeinu į gatvę, ir feisbukas – tu matai žmones gyvus, gražius veidus. Nors vis dėlto pripažįstu, kad feisbuke yra mano studentai ir daug jaunų žmonių, kur jie bendrauja. Man įdomiau gyvas žmogus, esantis šalia, kurį gali paliesti.

Žinoma, laikai keičiasi. Netgi kai atsinaujino ir įsivažiavo portalas LRT.lt, pamačiau, kokia tai jėga. Buvo prisiminti ir herojai iš mano senų laidų, kuriuos buvau jau primiršusi. Pavyzdžiui, man buvo netikėta, kad kažkada mano kalbintas berniukas Jarlas, dabar jau jaunuolis, žmones sudomino, ir archyvinis vaizdo įrašas, kuriame jį kalbinu, buvo peržiūrėtas beveik milijoną kartų.

Žmogus turi turėti gyvenimo džiaugsmo, džiugesio, kad galėtų kažką sutverti.

– Ar galvojate apie laiką?

– Žinoma, pagalvoju, kažin kada aš jau negalėsiu paeiti? Tai bus drama – nei iki televizoriaus negalėsiu nueiti, nei pas žmones užsuksi. Man labai patinka visi gyvybingi Lietuvos žmonės, aš nuolat kur nors važiuoju – tai į Trakus, tai į Marijampolę ar Mažeikius. Kol tu gali paeiti, tol gyveni.

– Iš kur jūs tiek energijos turit?

– Čia jau reikia klausti Aukščiausiosios instancijos – Dievulio. Čia tik jis. Tokių dalykų neišmoksi – arba duota, arba ne.

– Nebijote „išsitaškyti"?

– Kitas galėtų taškytis, bet neturi ko. O jei jau Dievulis davė... Svarbiausia kvailai neišsitaškyti. Neseniai savo laidoje kalbinau 91-erių dievdirbį. Jis dirba buvusioje malkinėje, kurioje nėra net langų, ir jis dirba atsidaręs duris. Žiemą apsirengia vatines kelnes, vatinuką ir dirba. Beje, jis drožti pradėjo būdamas maždaug 70-ies, kai išėjo į pensiją. Visiems žmonėms patogumas yra sąlyginis dalykas. Žmogus turi turėti gyvenimo džiaugsmo, džiugesio, kad galėtų kažką sutverti.

Žmogus turi girdėti ir matyti, jis turi būti žmogus tarp žmonių.

– Vadinasi, savo varikliuką pakraunate bendraudama su žmonėmis?

– Taip, ypač kai pamatau jų gyvenimus. Beje, visada į filmavimus vežuosi lūpų dažus ir pudrą. Prieš filmuojant paprašau jas truputį padažyti, paryškinti antakius ar padažyti lūpas. Kai kurios sutrinka – jos mat niekada nesidažo. Tačiau vos vos padažai ir matai, kad prieš tave – visai kitas žmogus. Tiesa, būna, kad vos tik nusisuku, kai kurios puola valytis.

– Beje, kaip tik ponia Marytė feisbuke rašo, jog labai jumis žavisi, ir prisimena, kaip prieš filmavimą svečiuose dažėte lūpas, nepamiršote mūsų gamintų „pagrabinių“ bandelių ir viralo.

– Tos „pagrabinės“ bandelės buvo visiškas atsitiktinumas. Pamenu, vyko „Sostinės dienos“, einu Gedinimo prospektu ir viena moteris manęs pasiteiravo, ar žinau, kas yra „pagrabinės“ bandelės. Su džiugesiu, kad aš nežinojau, ji mane pakvietė paragauti. Ji pradėjo ant tų bandelių pilti šiltą padažą. Galvoju: „Ant bandelių – padažą?“ Paragavau – labai skanu. Tas padažas labai skanus. Pasirodo, kai daug žmonių susirinkdavo į laidotuves, taip ir vaišindavo visus atėjusius tomis bandelėmis su šiltu padažu.

Tiek muzikos prisiklausau, kad man pati geriausia muzika yra tyla.

– Apie ką svajojate?

– Kartais galvoju, kaip būtų gerai nuvažiuoti ten, kur šilta, savaitę pamirkti jūroje ir pasideginti. Bet šiemet neišėjo.

– Dar viena žiūrovė klausia, ar patiko rūkytas bebras, kurio ragavote filmuodama Vadatkų kaimelyje?

– Taip, labai. Tačiau tai irgi buvo atsitiktinumas. Atėjau į profesorės Veronikos Vitaitės kūrybos vakarą, kurio metu visi buvo pakviesti į furšetą. Žiūriu, visi pjausto kažkokią mėsą. Paragavau ir taip patiko, kad iškart sutariau dėl interviu su jį pagaminusiais žmonėmis.

– Ką darote, norėdama pristabdyti savo arklius? Mezgate? Medituojate? Žiūrite televizorių?

– Niekada nemezgiau, todėl labiau džiaugiuosi, kai vilnones kojines man padovanoja. Primezga kokie nors gerbėjai, ir visada turiu šiltų kojinių. Mezgimui neturiu kantrybės. Jei turiu laiko, skaitau knygas, su džiaugsmu gaminu maistą. Nesu lapų graužikė, vadinu save mėsėde, tikrai nesukniurus. Man, kai nesveikas maistas, tada ir skanu.

– Muzikos klausotės?

– Tiek muzikos prisiklausau, kad man pati geriausia muzika yra tyla. Joje gali išgirsti viso pasaulio muziką.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos jaunimui?

– Jis turi plačiai atverti akis, širdį, kad turėtų jutimą. Nenoriu būti bambekle sene, tačiau linkiu pakelti akis nuo telefono ir pasižiūrėkite, kokie gražūs žmonės aplink. Išsiimkite ausines ir išgirskite tylą, paukščių čiulbesį. Žmogus turi girdėti ir matyti, jis turi būti žmogus tarp žmonių.

– Kada pirmą kartą įsimylėjote ir pasibučiavote?

– Penktoje klasėje buvo ta pirmoji meilė. Toks gražus berniukas buvo ir grojo akordeonu. Bet dabar jis vienuolis, tad...

Visas pokalbis su Zita Kelmickaite – laidos „Labas rytas, Lietuva“ vaizdo įrašuose.

Labas rytas, Lietuva! Šeštadienis. I d. Berlyno sienos griūtis buvo mūsų statybų pradžia: Šarūno Mačiulio, Nėriaus Pečiūros ir Sauliaus Urbonavičiaus-Samo prisiminimai
Labas rytas, Lietuva! Šeštadienis. II d. Algirdas Kaušpėdas pristato knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“: aš nei bičas, nei kaimynas, bet juos pažįstu