Veidai

2019.11.11 07:58

Olegas Šurajevas: stengiuosi padėti alkoholikui, nes puikiai suprantu, kad jo vietoje galėčiau būti ir aš

LRT OPUS laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt2019.11.11 07:58

Knygos iš mūsų padaro žmones, LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ sako daug literatūros skaitantis komikas Olegas Šurajevas. Jis stengiasi atsiriboti nuo nerimto turinio, kad nepriprastų jo vartoti, o jo viena nemėgstamiausių žmogaus savybių – ego demonstravimas. „Ir savyje tai noriu pasmerkti. Tai psichoterapinis momentas: ką matai savyje, matai ir kituose“, – pažymi jis.

O. Šurajevą kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.

– Esi ėmęs nemažai interviu „Apie gyvai“: iš Gitano Nausėdos, Ramūno Karbauskio, Edmundo Jakilaičio. Koks tavo požiūris į šiuos interviu: ar tau patinka juos daryti, ar ilgai ruošiesi?

– Labai ruošiuosi, sužinau viską apie žmogų, kartais net truputį daugiau, negu jis nori parodyti. Nemoku rimtai vertinti praeities darbų. Padarei ir viskas – nebeanalizuoju.

Kiekvienąkart, kai imu interviu, išsikeliu tikslą, ką noriu pasakyti. Su Nausėda norėjau suprasti – jis labiau ekonomistas ar politikas, su Jakilaičiu – labiau prodiuseris ar žurnalistas, Karbauskis buvo naujai išrinktas, norėjau jį paerzinti. Supratau, kad jis sukurtas personažas.

Mano supratimas apie turinį ir tai, kaip aš jį norėčiau daryti, pasikeitė: anksčiau norėjau pirmas paimti interviu, kažkur dalyvauti, dabar tiesiog ieškau žmonių, kurie man įdomūs. Kai kurie būna pirmą kartą atėję į eterį.

– Nemenkas talentas atrasti ir pakalbinti, ko galbūt dar niekas nėra kalbinęs. Ir dar sudominti.

– Žiūrint, koks tikslas. Vienas kino prodiuseris pasakė labai gerą frazę, kai kritikavau vieną lietuvišką kiną – anksčiau tai dariau labai drastiškai. Jis man sakė: Olegai, reikia vertinti pagal tikslus. Kai kurie filmai nepretenduoja į Kanus, Venecijos šakelę ar Berlyno mešką.

– Kokios tau knygos daro ar darė įtaką? Ką skaitai dabar?

– Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, yra Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės „Kabinetas 339“. Tai knyga apie ministro pirmininko schemas, nematomą žurnalistų darbą, nematomą politinį frontą. Ši knyga nuostabi, labai gerai skaitosi. Manau, kada nors savo feisbuko paskyroje parašysiu apie šitą knygą recenziją.

Netiesioginis ego rodymas, noras hierarchijoje būti aukščiau – tai man žmonėse kartais nepatinka. Ir savyje tai noriu pasmerkti.

Skaitau literatūrinius leidinius: „Šiaurės Atėnus“, „Naująjį židinį“. Labai mėgstu tam tikrus rusiškus leidinius, skaitau straipsnius „The Atlantic“ – labai nuostabus, vienas iš respektabiliausių leidinių. Skaitau daug, nes tai yra mano darbas. Mėgstu skaityti – knygos labai geras dalykas. Jos iš mūsų padaro žmones.

– Ar tau reikia kokios nors savidisciplinos? Feisbukas, socialiniai tinklai, internetiniai portalai – juose lengva prapulti. Po greitos informacijos gan sunku panirti į rimtesnio turinio knygą.

– Neskaitau nerimtos [literatūros], kad nepriprasčiau. Stengiuosi nežiūrėti durnų dalykų, kad nepriprasčiau prie tokio turinio. Nors esu tas, kuris serialus gali žiūrėti paromis.

Pavyzdžiui, „Bręstantis blogis“ – nuostabus kūrinys, kuris ateities kartoms duos labai daug žinių apie šiuolaikinį vartojimą. Šis serialas stovi ant dviejų dramblių, ant kurių serialai stovi labai retai: jie sujungė autorinį kiną, ilgus kadrus, gilias emocines personažų arkas ir visiškai pramoginę koncepciją, kai tave serialas tiesiog įtempia į savo pasaulį ir iš ten nepaleidžia.

Pramoginis kinas yra silpnesnis už pramoginius serialus. Žiūrėdamas serialą visada gali prasukti, perjungti, kiną – ne. Dėl to kino kūrėjai kartais tuo piktnaudžiauja: jiems svarbiausia tave įtempti į kino salę, o kas bus po to, jiems nebesvarbu, nes tu už bilietą jau sumokėjai.

– Kokios žmonių savybės tau nepatinka?

– Karjerizmas, ego paminėjimas. Žinote, kai sako: nenoriu girtis, bet kai studijavau Oksforde... Viskas, nebegaliu žmogaus klausyti. Net nekalbu apie visus tuos sėkmės mokytojus.

Netiesioginis ego rodymas, noras hierarchijoje būti aukščiau – tai man žmonėse kartais nepatinka. Ir savyje tai noriu pasmerkti. Tai psichoterapinis momentas: ką matai savyje, matai ir kituose.

– Žinau, kad tavo gyvenime šiuo metu svarbią vietą užima bėgiojimas. Ką jis tavo gyvenime pakeitė ir kaip atsirado?

– Atsirado gal prieš 5 metus. Pirmą kartą nuvykau į Niujorką ir supratau, kas yra ekonominiai rodikliai. Pasirodo, dalykai Lietuvoje turi vieną kainą, Niujorke – visai kitą. Sporto klubo abonementas Amerikoje kainuoja labai brangiai, ypač Niujorke – apie 100–150 dolerių per mėnesį.

Puikiai sutariu su žmonėmis, kurie negeria, ir su alkoholikais, kurie ateina ir sako: pone, labai atsiprašau, trūksta 30 euro centų iki... Stengiuosi padėti, nes puikiai suprantu, kad jo vietoje galėčiau būti aš.

Tokių pinigų tuo metu neturėjau, bet kadangi turėjau bėgiojimo kedus, pradėjau bėgioti. Pradėjau daug vaikščioti ir supratau, kad jaučiuosi geriau. O po kelerių metų, kai mečiau vartoti alkoholinius gėrimus, bėgimas tapo mano laisvalaikiu.

Dabar, jeigu jaučiuosi įtemptai, blogai, bėgimas man labai padeda. Visą laiką bėgioju lauke, grynas oras. Jokių sporto salių, nes galiu judėti nemokamai. Tai darau ir žiemą, jei –15.

– O alkoholis...

– Tai tema, apie kurią turiu 30 nuomonių. Visos jos telpa galvoje. Puikiai sutariu su žmonėmis, kurie negeria ir yra profesionalūs baivininkai, ir su alkoholikais, kurie ateina ir sako: pone, labai atsiprašau, tokia situacija, trūksta 30 euro centų iki...

Stengiuosi padėti, nes puikiai suprantu, kad jo vietoje galėčiau būti aš. Save matau ir ten, kur žmonės sėdi prabangiuose restoranuose ir kalba apie ateitį, taip pat save matau už kiosko, kur žmonės stovi arba sėdi, arba guli ir kalba apie ateitį.

– Esi pastebėjęs tendenciją, kad kioskų vis mažėja?

– Kioskų vis mažėja, bet žmonių už kioskų – ne.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Švelnūs tardymai. Komikas Olegas Šurajevas: kioskų Lietuvoje mažėja, bet žmonių už jų – ne