Veidai

2019.11.10 16:00

Šokėjų teisėja Lina Chatkevičiūtė – apie svajonę išmokti kinų kalbą, pomėgį žvejoti ir šuniuką sužadėtuvėms

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.11.10 16:00

Daugkartinė tarptautinių sportinių šokių čempionatų prizininkė Lina Chatkevičiūtė karjeros pabaigos laukė su baime, tačiau prieš metus atsisveikinusi su varžybų jauduliu ji džiaugiasi, kad gyvenimo tempas nesulėtėjo: ji treniruoja kitus, teisėjauja projekte „Šok su žvaigžde“, svajoja geriau išmokti kinų kalbą ir tikisi, kad dažniau galės ištrūkti į žvejybą.

– Projektas „Šok su žvaigžde“ jau įpusėjo – parodytos šešios laidos, liko dar tiek pat. Ar kiekvieną savaitę stebint dalyvių pasirodymus ir vis geriau juos pažįstant lengva išlikti objektyvia teisėja? Juk veikiausiai kiekvieno pažanga džiugina, rodos, norisi palaikyti visas poras...

– Kuo toliau, tuo įdomiau. Tuo pačiu metu ir vis lengviau, ir vis sunkiau. Iš pradžių vertinti sunku, nes dalyvių nepažįsti, nežinai jų galimybių ir nenumanai, kaip jiems seksis tobulėti. Projektui įpusėjus kiekviena pora jau pademonstravo savo gebėjimus, savo charakterį, savo braižą, tad labai įdomu stebėti jų tobulėjimą ir juos vertinti.

Be to, stengiuosi ne tik įvertinti, bet ir patarti, kad jie pasiektų geresnių rezultatų. Tačiau svarbiausia, kad projektas labai džiugina pačius dalyvius ir labai domina žiūrovus, kurie, matyt, panašaus projekto jau buvo pasiilgę.

– Dažnas dalyvis pasakoja apie didelius fizinius krūvius, skausmus, kurie, rodos, nesuderinami su tais grakščiais judesiais ant parketo. Tačiau poros mokosi, vienos tobulėja sparčiau, kitos – lėčiau, o internete verda diskusijos apie tai, kad šokti duota ne visiems. Ar tikrai išmokti šokti gali kiekvienas?

– Nors fizinio krūvio šokiuose nemažai, o pramoginiai šokiai dar vadinami sportiniais, manau, kad šokiai yra kur kas platesnė sąvoka, neapsiribojanti nei žodžiu „sportas“, nei žodžiu „menas“. Šokiai – kultūros dalis. Tai, ką matote televizijoje, – pramoginiai šokiai, kuriuos atlikti taip, kad būtų gražu žiūrėti, tikrai gali kiekvienas. Žinoma, profesionalumas ir meistriškumas ateina su laiku ir reikalauja labai daug pastangų bei darbo.

Geriausias apdovanojimas yra tai, kad buvome pripažinti ir įvertinti savo šalyje.

– Pati tikriausiai šokate nuo vaikystės? Kaip atsidūrėte šokių būrelyje? Atvedė tėvai?

– Šokti pradėjau būdama septynerių. Tuo metu pramoginiai šokiai buvo labai populiarūs, o norinčiųjų mokytis buvo labai daug, tad ir atranka vyko ganėtinai griežtai. Pamenu, kad šokių trenerė atėjo į mūsų klasę ir atrinko vaikus, kurie turėjo geresnę muzikinę klausą, geriau judėjo ir pan. Tarp jų buvau ir aš.

Prieš pradėdama šokti lankiau daug įvairių būrelių (buvo ir piešimas, ir smuiko pamokos), todėl tėvai nemanė, kad turėčiau lankyti dar ir šokius. Taigi į pirmąją treniruotę nuėjau viena. Jau neprisimenu, ar vadovė sudomino, ar tikrai gerai sekėsi, tačiau šokiai mane sužavėjo nuo pat pirmos pamokos ir iškart pasakiau, jog tikrai būsiu šokėja. Iš pradžių buvę kiek skeptiški, vėliau tėvai mane labai palaikė, pradėjo kartu važinėti į varžybas. Veikiausiai be jų palaikymo nieko nebūtų buvę.

Taigi iš mokyklos suolo patekau į šokių būrelį, vėliau – į šokių klubą „Sūkurys“ ir į Jūratės bei Česlovo Norvaišų globą. Taip ir iškilome su Donatu (Vėželiu – LRT.lt).

– Kiek jau metų su D. Vėželiu kartu šokate?

– Jis kilęs iš Elektrėnų, tačiau dar būdamas paauglys treniruotis važiuodavo į Kauną pas J. ir Č. Norvaišas. Kai mums buvo po penkiolika metų, treneriai pabandė mus sustatyti į porą ir pradėjome kartu šokti. Pamenu, kol lankėme mokyklą, jis taip kasdien ir važinėdavo iš Elektrėnų į Kauną. Nuo tada ir šokame poroje, jau 23-ejus metus.

– Vasarą su Donatu paminėjote ir penktąsias vestuvių metines. Kaip nutiko, kad tapote pora ne tik ant parketo, bet ir gyvenime?

– Mums visada labai įdomu kartu, niekada dviese nenuobodžiavome, tapome geriausiais draugais, o draugystė peraugo į šeimą. Matyt, mums labai pasisekė, kad ir toliau viską darome drauge. Kadangi kartu besitreniruodami jau nugludinome daugybę santykių kampų, su kiekviena diena buvimas kartu vis labiau džiugina.

Žinoma, būna, kad treniruotėse išliejame emocijas ir susipykstame. Tačiau tai tik profesiniai ginčai, vos tik uždarome salės duris, nesutarimai užsimiršta. Aišku, prireikė laiko, kad to išmoktume, nes anksčiau pasitaikydavo, kad tą blogą emociją parsinešdavome namo, dabar ji pasilieka ant parketo.

Emociniai išgyvenimai ant parketo labai užgrūdina ir daugelis problemų gyvenime nebeatrodo tokios sudėtingos.

– Tikriausiai daugelis teiraujasi, ar nepabosta būti kartu ir darbuose, ir namuose. Ar tikrai reikia pailsėti vienam nuo kito?

– Tikriausiai esame įpratę nuolat būti kartu ir vienas kito nevarginame. Kaip tik pastebime, kad jei vienas iš mūsų išvyksta į užsienį teisėjauti varžyboms, o kitas pasilieka namuose, būti atskirai mums kur kas sunkiau. Matyt, esame įpratę būti komanda.

– Beje, ar tiesa, kad sužadėtuvių proga gavote ne žiedą, o šuniuką?

– Tiesa. Visada labai norėjau šuns, tačiau vis bijojau, kad neturėsiu laiko jo prižiūrėti. Donatas į viską gyvenime žiūri kur kas paprasčiau, tad jis mane ramino, kad viską galima suderinti ir laiko jam tikrai surasime. Taigi vietoj žiedo jis man padovanojo taksų veislės šunį, kurį pavadinome Doniu. Dabar jis visur keliauja drauge ir yra geriausias mūsų draugas.

– Sakote, kad bijojote, jog stigs laiko šuns priežiūrai, veikiausiai šokėjų, ypač čempionų, darbotvarkėje – daugybė sunkaus darbo valandų ir kelionių į varžybas...

– Juodo darbo tikrai netrūksta, tačiau, geriau pagalvojus, kiekvienas kasdien eina į darbą, kur praleidžia po aštuonias valandas. Šokėjai tas valandas praleidžia ant parketo – treniruojasi patys ir treniruoja kitus, be to, dar vyksta į varžybas bei čempionatus. Toks mūsų darbas. Tiesa, man jis – labai malonus. Tikrai nesiskundžiu.

Manau, kad šokėjo gyvenimas – labai įvairus: jame daug kelionių, daug naujų pažinčių ir galimybių pamatyti pasaulį bei pažinti kitas kultūras. Ir šis darbas tikrai nesibaigia ant parketo.

Kadangi kartu besitreniruodami jau nugludinome daugybę santykių kampų, su kiekviena diena buvimas kartu vis labiau džiugina.

– Tikriausiai dar reikia padirbėti ir su savo emocine būsena. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie psichologinę sportininkų, ypač čempionų, savijautą, emocinius sunkumus, atsirandančius po ryškių pergalių, kuomet lūkesčiai išauga, o juos pateisinti pavyksta ne visada. Buvo akimirkų, kai reikėdavo ir jums padirbėti su savo mintimis ir emocijomis?

– Buvo ir labai daug. Tie, kurie šokių pasaulyje išlieka ilgai, yra psichologiškai užgrūdinti. Nebūna taip, kad viskas sekasi puikiai ir karjeros kreivė visada tik kyla aukštyn. Vos tik pradeda atrodyti, kad viskas klostosi puikiai ir gali jaustis saugus, gali ištikti nesėkmė. Vėl gali tekti sukti galvą, analizuoti ir svarstyti, ką pakeisti ar patobulinti.

Vien tik daug dirbti ir nugludinti šokių žingsnius nepakanka – geriausiems šokėjams nuolat tenka ieškoti kažko naujo, kuo sužavėtum teisėjus ir dėl ko būtum įvertintas aukščiausiais balais. Žinoma, pavyksta ne visada – kartais tenka nusivilti, kartais jautiesi nepelnytai nuvertintas ir pan. Tie emociniai išgyvenimai ant parketo, kaip ir minėjau, labai užgrūdina ir daugelis problemų gyvenime nebeatrodo tokios sudėtingos.

– Praėjusių metų gruodį ketvirtą kartą tapę pasaulio vicečempionais baigėte profesionalų karjerą. Tokios akimirkos daugelis sportininkų laukia su tam tikru nerimu. Kokie jums tie pirmieji metai be varžybų jaudulio?

– Teko girdėti ne vieną pasakojimą, kad baigus karjerą būna nelengva. Ir aš svarsčiau, kas bus, kai karjera baigsis, bijojau.

Tačiau per šiuos metus nepastebėjau, kad dėl to patyriau streso. Veikiausiai po tiek daug karjerai atiduotų metų norėjosi tam tikrų pokyčių, troškau atrasti save ir kitose srityse – daugiau dėmesio skirti savo auklėtiniams, teisėjauti varžybose. Su Donatu jau turime nacionalinę teisėjo licenciją, planuojame gauti ir tarptautinę.

Be to, varžybas pakeitė pasirodymai įvairiose parodomosiose programose, šou, į kuriuos esame kviečiami. Taigi tempas nė kiek nesulėtėjo ir džiuginančios veiklos nestinga.

– Ar dėl sėkmingos karjeros jaučiatės kažką paaukojusi?

– Žinoma, visko gyvenime turėti negali, tad tenka rinktis. Jei nori ko nors pasiekti, natūralu, kad turėsi ir ko nors atsisakyti. Pavyzdžiui, mudu su Donatu per visus tuos karjeros metus beveik neturėjome atostogų. Tiesa, per šiuos metus paatostogauti taip pat dar nespėjome. Tačiau tikiu, kad ateityje turėsime daugiau laiko ir atostogoms, ir savo hobiams.

– Kokių hobių turite? Galbūt žaidžiate tenisą, mezgate ar žvejojate?

– Labai mėgstu piešti, be to, ir žvejoti man labai patinka, tik pavyksta labai retai. Džiaugiamės, jei bent kartą per metus pavyksta išvažiuoti prie ežero. Mums labai patinka anksti ryte išsiirti valtimi ir užmesti meškeres.

Kadangi nemažai laiko praleidžiame Kinijoje, kur turime mokinių, norėčiau išmokti kinų kalbą. Tiesa, šiek tiek kalbu kiniškai ir mokiniai mane supranta, tačiau norėčiau mokėti geriau.

Šokiai mane sužavėjo nuo pat pirmos pamokos ir iškart pasakiau, jog tikrai būsiu šokėja.

– Galbūt vieną dieną susikrausite lagaminus ir kuriam laikui išsikraustysite į Kiniją?

– Nežinia. Mums labai patinka Lietuva, patinka būti jos dalimi ir tam tikra prasme prisidėti prie jos kūrimo. Čia norime kurti ir būti. Labai sergame už savo šalį.

Žinoma, labai įdomu pakeliauti, pamatyti, pažinti kitas kultūras ir palyginti.

Pastebiu, kad nors visi atrodome skirtingi, visur žmonės gyvena panašiai, patiria tuos pačius jausmus ir emocijas. Taigi, labiau vilioja galimybė pažinti, patirti ir savo patirtį atsivežti į Lietuvą.

– Iš tiesų jūsų pasiekimai nemažai prisidėjo prie Lietuvos garsinimo. Nors kiekvienas apdovanojimas veikiausiai yra savaip brangus, ar yra vienas, kurį pavadintumėte ypatingu?

– Sportinių apdovanojimų yra labai daug, tačiau jų net nelaikome savo namuose: visi supakuoti ir iškeliavę į tėvų namus. Tikriausiai ne jie mums svarbiausi – labiausiai įsiminė netikėtos pergalės, kartai, kai pateisinome savo lūkesčius, kai pasisekė, buvome įvertinti ir pastebėti.

Geriausias apdovanojimas yra tai, kad buvome pripažinti ir įvertinti savo šalyje, todėl vienas svarbiausių apdovanojimų mums – kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt