Veidai

2019.11.08 07:01

Penkiakovės olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė: jutau spaudimą baigti karjerą, bet dar buvo ko siekti

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.11.08 07:01

Vaikystėje plaukike svajojusi tapti Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė galiausiai užkibo ant penkiakovės kabliuko. Ji įsitikinusi, jog visų svarbiausia – nepasiduoti sau, tada jokie varžovai nebaisūs. Sportininkę šiuo metu treniruoja jos vyras – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ ji atvirauja, kad kartais būna nesutarimų: „Jeigu man bandys ką įpiršti, gali kilti konfliktų.“

Olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė L. Asadauskaitė į taikinį kasdien šaudo bent valandą ar kelias. Ir tai – tik maža dalis sportininkės dienos treniruotės. Juk penkiakovė – ne vien šaudymas, tai ir jojimas, ir bėgimas, ir plaukimas, ir fechtavimas. Beveik visos treniruotės – skirtingose sostinės vietose, tad veikla tęsiasi iki vėlaus vakaro, nors keltis tenka prieš 7 valandą.

L. Asadauskaitė nesitreniruoja tik sekmadieniais, tačiau dėl to jai nė kiek neapmaudu. Priešingai – sportuoti moteriai be galo patinka, tik nuolat paroje pritrūksta laiko. Šiuolaikinė penkiakovė, garsinanti žinomą sportininkę Lietuvoje ir pasaulyje, nėra pirmoji jos sporto šaka, pasirinkta vaikystėje.

„Aštuonerius metus plaukiau, net svajojau būti olimpine čempione. Užaugau su plaukimu, jokia kita sporto šaka manęs nedomino. Taip išėjo, kad penkiakovę atradau ne aš, o ji mane atrado. Dvejus metus kalbino, kad pereičiau į penkiakovę, bet vis numodavau ranka, kol supratau, kad reikia kažką daryti, nes plaukimo rezultatai negerėjo“, – pasakoja ji.

Pašnekovė sako vėliau supratusi, jog iš pradžių pasirinko tiesiog ne tą sporto šaką. Nutarus išbandyti penkiakovę buvo įdomu – juk mokėjo tik plaukti, tad teko mokytis įvairių naujų dalykų. L. Asadauskaitė taip ir užkibo ant penkiakovės kabliuko.

„Prieš fechtavimą darome apšilimą – labai mėgstu padūrinėti į tokį mažą kamuoliuką. Bandai į jį pataikyti, lavini taiklumą. Galima pakeisti ranką, pavyzdžiui, į kairę. Tada sudėtingiau, bet kartais labai gerai pakeisti, nes dažniausiai apsikrauna viena pusė, kita atsilieka. Po traumos fechtavau kita ranka. Aišku, labai nepatogu, kaip šaukštą laikyti kitoje rankoje“, – pasakoja sportininkė.

L. Asadauskaitė prisipažįsta, kad dėl nuolatinių treniruočių ir kelionių vaikystėje daug laiko pramogoms neturėjo, tačiau jaunai merginai dėl to širdies neskaudėjo.

„Nuo pat mažens, kai ėmiau plaukti, svajojau tapti olimpine čempione. To tikslo siekiau ir perėjusi į penkiakovę. 2008 metais Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojau, rodos, 15-ą vietą. Nebuvau patenkinta, bet tai buvo pirmos mano olimpinės žaidynės, galvoju, kad tai yra normalu. Po 4 metų buvo Londono olimpinės žaidynės. Ten tapau olimpine čempione. Įgyvendinau savo svajonę“, – prisimena pašnekovė.

Olimpinis auksas, pasak L. Asadauskaitės, buvo ir lauktas, ir šiek tiek netikėtas: „Įsivaizdavau, kad užtruksiu daug ilgiau, kol tai pasieksiu, bet paskutiniais metais jau buvau viena iš lyderių. Buvo daug pergalių, buvau labai stipri ir pajėgi.

Bet ta sėkmė... Ar pavyks įveikti 5 rungtis? Ar pavyks susitarti su žirgu? Ar nugalėsi savo baimes? Čia kiti niuansai. Tu labai nori, svajoji, stengiesi, darai viską, bet kad būtent tau pasiseks... Kai tai atsitinka, tiesiog netiki tuo. Atrodo, kad taip negali būti.“

Kai kas po olimpinio aukso sakė: Laura, gal jau užtenka, turi baigti sportinę karjerą. Jutau spaudimą, bet galvojau, kodėl turėčiau baigti karjerą? Aš esu labai stipri, dar turiu noro ir tikrai yra ko siekti.

L. Asadauskaitė sako, kad atsigauti po olimpinio aukso prireikė keleto dienų. O prieš startą, važiuodama į Londoną, ji stengėsi išvengti olimpinės karštinės. Nežiūrėjo net žaidynių atidarymo.

„Nuskridau, kitą dieną startavau ir dar kitą išvažiavau namo. Norėjau save truputį apgauti, kad nesuvokčiau, kur esu. Atvažiuoti, padaryti savo darbą ir išvažiuoti. Tas man galbūt padėjo.

Būdamas ten ilgiau, matai sportininkus, kurie vaikšto su medaliais. Visa tai matyti ir su tomis mintimis laukti, bus ar nebus… Tos mintys nereikalingos, jos gali labai pakenkti. Mano tikslas buvo per daug negalvoti“, – prisimena ji.

Pirmais karjeros metais buvo nurašyta

Įgyvendinusi olimpinę svajonę, L. Asadauskaitė neketino sustoti. Laimėjus olimpinį aukso medalį emocijos – aukščiausio lygmens, tikina ji. Tačiau moteris sako svajojusi apie dar daugiau.

„Laimėti ir Europos, ir pasaulio čempionatą, ir pasiekti daug kitų pergalių. Kai kas po olimpinio aukso sakė: Laura, gal jau užtenka, turi baigti sportinę karjerą. Jutau spaudimą, atrodė, jau pasiekiau beveik viską, ko dar siekti? Bet dar nebuvau pasaulio čempionė. Tai ir buvo tikslas.

Galvojau, kodėl turėčiau baigti karjerą? Aš esu labai stipri, dar turiu noro ir tikrai yra ko siekti. Kitais metais tapau pasaulio čempione. Tada pradėjau galvoti: kodėl kai kurie gali būti po kelis kartus? Kodėl man nepasiekus to paties?“ – teigia pašnekovė.

Sportininkė pasakoja, jog fechtavimas – labai įdomi sporto šaka. Anot jos, čia daugiau ėjimų nei šachmatuose. Be to, tai nelengva ir fiziškai – penkiakovininkai dažnai vaikšto su mėlynėmis, kurios atsiranda per smarkiai fechtuojantis.

O kiek laiko olimpinė čempionė praleidžia prie veidrodžio? L. Asadauskaitė teigia, jog penkiakovininkės, kitaip nei lengvosios atletikos sportininkės, daug nesipuošia, kadangi atlikdant įvairias užduotis tenka nemenkai paprakaituoti.

„Mes plaukiame, jojame, bėgame, šaudome. Bet gražiai atrodyti, nagus susitvarkyti, kad plaukai tvarkingi būtų... Buvo mūsų federacijoje žmonių, kurie sakydavo: „Laura, nesvarbu, kokią vietą laimėsi, svarbiausia – gerai atrodyti.“ Tvarkingai atrodyti turi kiekvienas sportininkas, bet svarbiausia – vidinis grožis, ramybė. Tie dalykai svarbesni“, – įsitikinusi ji.

Penkiakovė – neprognozuojama sporto šaka. Tikra loterija, sako sportininkė. Net ir būdamas puikiai fiziškai pasirengęs negali būti tikras, kad ir šįkart pavyks užsikabinti medalį.

Pirmi metai buvo labai sunkūs, didžiulis krūvis, reikalaudavo ir rezultato, o jo taip greitai nebuvo. Buvo momentas, kai mane nurašė, nenorėjo matyti treniruotėse, nors treniravausi tik porą metų.

Viena – plaukimas ir bėgimas, kai žinai, kaip esi pasiruošęs. Visai kas kita – fechtavimas ir jojimas. Anot L. Asadauskaitės, fechtavimas labai susijęs su psichologija, o jojant visų svarbiausia yra gebėti susikalbėti su žirgu.

„Gali ne ta koja išlipti iš lovos, kažką skaudės – tai fechtuojantis gali labai trukdyti. Jojimas – didžiausia loterija ir didžiausia laimė. Tam reikia fortūnos, kad pasisektų susitarti su gyvūnu. Tai tikrai priklauso ne nuo tavęs: kažkas jam atsitiks, kažko nepanorės, gali viską sujaukti. Man taip ir buvo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse – žirgas atsisakė joti. Gali būti koks nori stiprus, bet tuo momentu gali viskas žlugti“, – svarsto penkiakovininkė.

Šiandien L. Asadauskaitė savo sporto šakoje yra pasiekusi viską, tačiau pasitraukti iš profesionalaus sporto vis tiek neketina. Nors būna, kai užsiimti sportu atsibosta, viską normalizuoja viena dvi dienos poilsio.

Visgi moteris prisipažįsta, kad pirmaisiais metais ne kartą buvo kilęs noras viską mesti: „Pirmi metai buvo labai sunkūs, didžiulis krūvis, reikalaudavo ir rezultato, o jo taip greitai nebuvo. Kai nepasisekdavo, kildavo toks noras. Buvo momentas, kai mane nurašė, nenorėjo matyti treniruotėse, sakė, tu nepakliuvai į olimpines žaidynes. Nors treniravausi tik porą metų.“

Anot sportininkės, jos treneris buvo labai griežtas, pripratęs prie kitų sportininkų – Andrejaus Zadneprovskio ir Edvino Krungolco – pergalių. Jam buvo nesvarbu, kad mergina buvo dar jauna.

„Jeigu tu čia ir dabar neparodai, tai tu net neįdomus. Visa laimė, kad mano kitas treneris manęs neatsisakė. Aš beveik metus treniravausi viena, kol įrodžiau, kad galiu. Patikėjau, kad galiu daugiau. Tais sunkiais momentais lyg ir norisi pasiduoti, bet vis tiek tiki, kad gali.

Aš visą laiką sakau: kai nugalėsi save, nugalėsi ir priešininką. Bet jeigu pasiduosi sau – pasiduosi visiems. To reikia mokytis visą gyvenimą. Reikia pereiti labai daug ir suprasti, kas iš tikrųjų svarbiausia, kas yra vidinė kova ir stiprybė. Tai vis tiek turi nugalėti“, – pažymi ji.

Kai treneris – sutuoktinis, būna ir konfliktų

Pagrindinis L. Asadauskaitės treneris – jos vyras, taip pat olimpietis, pasaulio ir Europos čempionas A. Zadneprovskis. Ar nekyla konfliktų, kai treniruotėje susitinka du stiprūs lyderiai ir vienas iš jų vadovauja?

„Kadangi turiu tiek patirties, jau galiu pati treniruoti kitus, patarti. Niekas kitas, tik aš pati suprantu ir geriausiai jaučiu save ir savo kūną. Kartais mūsų nuomonės nesutampa ir pasiginčijame, kyla konfliktų. Bet mano amžiuje jau nereikia nieko įpiršti, man tiesiog reikia pagalbos, kad žmogus būtų šalia ir per daug man netrukdytų. Patarimai gerai, bet iš jų pasiimsiu tai, ko man reikia. Jeigu man bandys ką įpiršti, gali kilti konfliktų. Kartais su vyru taip būna“, – neslepia pašnekovė.

Dabar L. Asadauskaitės tikslas – sėkmingai dalyvauti dar vienose olimpinėse žaidynėse, kurios laukia šią vasarą Japonijoje. Čempionė patikslina: tai nereiškia, kad ruoštis ji pradeda tik dabar, iškovojusi kelialapį. Olimpinėms žaidynėms sportininkai ruošiasi visą gyvenimą. Moteris sako esanti puikiai fiziškai tam pasirengusi, jaučiasi tvirtai ir užtikrintai. Gal tik labiau tenka pamiklinti koją, dėl kurios traumos teko praleisti praėjusį sezoną.

Jeigu kiekvienas padarytų bent po vieną gerą darbą, Lietuvoje būtų kur kas geriau.

„Praleidau beveik visą sezoną, nes teko ir operuotis, ir atsigauti. Šį sezoną jau pasiruošiau ir gerai startavau. Bet dabar tenka labai prižiūrėti koją. Žinoma, jaučiu ją, bet kitaip jau nebus. Svarbiausia – gera priežiūra ir labai gerai įsiklausyti. Kai reikia, mažinti krūvį. Reikia labai atidžiai treniruotis“, – kalba ji.

Ar žinote, kokia svajonė kirba garsiosios sportininkės širdyje? Atrodytų, visai žemiška ir paprasta – nubėgti maratoną.

„Kai baigsiu penkiakovės karjerą, tada galbūt ir nubėgsiu tą išsvajotą maratoną. Bet šiuo metu reikia pasaugoti koją. Dėl to dabar negaliu bėgti tiek, kiek norėčiau. Šitą paliksime ateičiai“, – teigia L. Asadauskaitė.

Savanorystė – vaistas nuo blogos nuotaikos ir ligų

Nors olimpinės čempionės savaitę užpildo intensyvios treniruotės, svarbiausiems dalykams – šeimai ir geriems darbams – sportininkė laiko randa. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ ji keliavo į Širvintų vaikų dienos centrą.

Vien tai, kad atvyko, L. Asadauskaitė vaikams suteikė daug džiaugsmo. Anot centro vadovės Elenos, vaikams gera pamatyti naują, įdomų žmogų. „Susitikimai su kiekvienu žmogumi įneša daug džiaugsmo. Dar sportininkų nebuvo“, – pabrėžia ji.

Pamatę svečiuose sportininkę, mažieji pasiūlė pažaisti stalo futbolą ir tenisą. Tokie dienos centrai steigiami vaikams po pamokų užimti. Čia ateina sunkiau gyvenančių šeimų vaikai, tačiau labai trūksta darbuotojų ir savanorių.

L. Asadauskaitė supažindino vaikus su šiuolaikine penkiakove, tačiau prieš tai reikėjo pasistiprinti. Virtuvė dienos centre – ne dėl grožio. Čia kasdien kyla garas – vaikai mokosi gaminti. Sportininkė kartu su vaikais gamino cukinijų blynus, o kol čirškė blynai, vaikai olimpinę čempionę apipylė klausimais.

Centre vaikai užkrėsti ir šokio virusu – taip nutiko į centrą atėjus savanorei Rūtai. Ji – viena iš nedaugelio jaunų žmonių, kurie neatlygintinai skiria savo laiko vaikams.

„Man labai smagu su vaikais. Kai pati kažką kuri, moki, malonu, kad išmoktų ir kiti. Kai ateinu, nepastebiu, kaip prabėga valanda. Norisi pabūti ilgiau“, – sako ji.

O štai dainuoti vaikus moko ponia Zina, dar viena centro savanorė. Moteris čia savanoriauja jau 17 metų ir teigia, kad bendravimas su vaikais jai – geriausias vitaminas nuo blogos nuotaikos.

„Kai vaikai išmoksta programą, jie išdrąsėja. Stebiu jų emocijas, kokie jie būna patenkinti, kai pavyksta tikrai gražiai dainuoti. Malonumas, kad galiu suteikti jiems teigiamų emocijų. Pati negalvoju apie ligas ar dar kokias negandas – ateinu, išsiblaškau ir pagyvenu kartu su jais gyvenimą“, – kalba pašnekovė.

Ponia Zina įsitikinusi: niekas dar neišrado geresnio vaisto už savanorystę, ir nedvejodama siunčia žinutę kolegoms pensininkams: „Eikite savanoriauti. Nereikės bėdoti ir gerti vaistų.“

Pagalbon prie buities darbų dažnai stoja ir ponia Vanda. Kadaise šį centrą lankė jos vaikai, o dabar moteris pati užsuka pasavanoriauti.

„Daryti gerus darbus yra labai gerai. Jeigu kiekvienas padarytų bent po vieną gerą darbą, Lietuvoje būtų kur kas geriau. Jeigu yra galimybė, tai ir kiti žmonės turėtų padėti, kiek kas gali. Kaip mes, sportininkai, atvažiuoti kartkartėmis, supažindinti su sporto šaka, pabendrauti. Galbūt jie turi savo herojų – žmonių, kurie jiems patinka. Ir jeigu jie atvažiuotų, būtų nuostabu“, – mintimis dalijasi L. Asadauskaitė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Vaikų dienos centre Laura Zadneprovskienė kepė cukinijos blynus: be vaikų pagalbos nieko nebūtų – tai tikrų kulinarų šedevrai