Veidai

2019.11.09 07:00

Pankų tėvas Nėrius Pečiūra – apie laikus, kai džinsai ir sportbačiai buvo deficitas

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.11.09 07:00

„Džiūgavome, kai griuvo Berlyno siena. Tą rudenį Vilniuje susipažinome su ekskursantais iš Rytų Vokietijos. Jie buvo pritrenkti mūsų laisvumo, Sąjūdžio ir politinių įvykių, jie mums pavydėjo ir svajojo apie tokį laisvės sprogimą“, – portalui LRT.lt sako pankų tėvu vadinamas atlikėjas Nėrius Pečiūra, prisiminęs savo pankavimo pradžią.

– Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje pradėta kalbėti apie pankų judėjimą. Jūs, išgarsėjęs kaip grupių „Už Tėvynę“ bei „Bacefalai“ narys, iki šiol esate vadinamas pankų tėvu. Prisiminkite, kaip pats tapote šio judėjimo dalimi.

– Lietuvoje pankų judėjimas atsirado maždaug nuo 1980 metų. Aštuoniasdešimtinių („aštuoniasdešimtiniais“ vadiname 1980–1990 dešimtmetį, „devyniasdešimtiniais“ – 1990–2000 dešimtmetį) pradžioje buvau paauglys. Mes su klasiokais pradėjome siūtis brezentines terbas, galifė ir kitokias į apačią siaurėjančias kelnes.

Siaurėjančios kelnės tada buvo iššūkis todėl, kad septyniasdešimtinių pabaigoje buvo madingos kliošinės platėjančios kelnės. Nešiojome lietuvių gamybos sandalus arba sportbačius, senus tėvų dvieilius švarkus ir paltus.

Kaip teisingai pastebi kultūrologas Lukas Devita, tai buvo jaunimo judėjimas su savo mada ir nacionalistine smetoniška dvasia. Pankų sambrūzdis tapo masinis ir į KGB ataskaitas pradėjo patekti nuo 1982 metų.

1983 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pradėjo griaudėti pirmosios pankroko grupės „Sa-Sa.“ koncertai.

Antrasis etapas – nuo 1985 metų, kai Vilniaus pankų lyderiu ir pagrindiniu ideologu tapo Vikintas Šimanskas-Varveklis. Kaip dailininkas, jis išgrynino ir estetizavo judėjimą, pankai tapo panašūs į kolegas Britanijoje ir JAV. Tačiau nuo Vakarų mes skyrėmės tuo, kad išlikome patriotai, maištininkai prieš sovietus.

Atėjo laikas ir istorinės žinios, istorinė tiesa iš vidaus susprogdino sovietinę sistemą.

– Anuomet veikiausiai dažnas skiauterėtas jaunuolis, dėvintis kliošines kelnes ir prisisagstęs žiogelių, buvo vadinamas ir pats save vadino panku, o devintojo dešimtmečio žiniasklaida pankus vadino veltėdžiais, dykaduoniais, narkomanais ir pan. Tačiau kokie iš tiesų buvo tikrieji pankai? Ko jie klausėsi, kur rinkdavosi, kur laiką leisdavo, ką veikdavo?

– Pankai yra pankai, o klošarai yra klošarai. Apskritai, pankų judėjimas – tai plati meno, kultūros, filosofijos srovė. Kurią, mano supratimu, pirmiausia reikėtų asocijuoti su britų dizainere Vivienne Westwood, su septyniasdešimtinių „naujaisiais laukiniais“ tapyboje, su kai kuriais vokiečių filosofo Theodoro Adorno suformuluotais estetiniais principais.

Muzikiniu požiūriu tai plati sąvoka, apimanti įvairios stilistikos roko, taip pat ir naujosios bangos elektroninio skambesio ieškojimus. Žodžiu, iš pradžių tai buvo traktuojama plačiai ir teisingai. O vėliau, Lietuvoje maždaug po 1990 metų, buitinis pankroko suvokimas susiaurėjo iki skiauterėtų gatvės personažų ir hardkoro punk požanrio.

Todėl dabar tai devalvuota sąvoka, kurią vengiame akcentuoti ir mes patys, ir visiškai naujos Vilniaus roko grupės, kurios semiasi idėjų iš pankmuzikos, bet vadina save garažinio roko, postpanko ir t. t. atstovais.

Kai Varveklis buvo pasodintas parų, pas mane į namus atvažiavo du KGB karininkai. Išsivežė į KGB ir ilgai gąsdino.

– Užsienyje pankai daugiausia buvo siejami su kitokia išvaizda, tačiau ne su politinėmis tų dienų aktualijomis. Kaip manote, kodėl nutiko taip, kad Lietuvoje pankai buvo ganėtinai patriotiški, eidavo į Sąjūdžio mitingus ir puoselėjo laisvės dvasią? Juk ir jūsų kuriama muzika pašiepė sovietinę sistemą.

– Kitaip būti nė negalėjo. Aktyvus jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai. Būdamas šeštoje klasėje, Varveklis ant rankos išsitatuiravo Gedimino stulpus. Varveklis buvo naujos kartos tipažas – jis draugams atvirai, nebijodamas aiškino apie Lietuvos teisę būti laisva valstybe.

Jo, kaip ir kitų inteligentų tėvų, namuose, buvo slapčia skaitoma Šapokos istorija, klausomasi „Amerikos balso“, radijo „Svoboda“. Vienam lietuvių diplomatui esu sakęs, kad nors atrodė beviltiška, bet ne veltui JAV kongresas finansavo šias radijo stotis, ne veltui.

Atėjo laikas ir istorinės žinios, istorinė tiesa iš vidaus susprogdino sovietinę sistemą. Vienas svarbių sovietų griovimo veiksnių buvo taip pat ir laisvosios prekybos geismas. Sovietai tiesiogiai ir netiesiogiai varžė konsumerizmą, todėl buvo pasmerkti. Kad džinsai ir kedai buvo deficitas – tai buvo tiesiog nepakeliamas būties lengvumas.

Sovietinė propaganda teigė, kad Lietuva negali būti savarankiška valstybė, nes nedidelis piliečių skaičius neužtikrins intelektualinių pajėgų.

– Ar tada domėjotės tuo, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, Rytų bei Centrinėje Europoje?

– Labai domėjomės visais politiniais įvykiais, klausydavomės užsienio radijo stočių. Intensyviai bendraudavome su iš Hiutenfeldo lietuviškos gimnazijos į Lietuvą atostogauti atvykstančiais mokiniais. Susirašinėdavome, bet dauguma laiškų tiesiog dingdavo KGB kontroliuojamame pašte.

Tiesiog džiūgavome, kai griuvo Berlyno siena. Nes tą rudenį kaip tik Vilniuje susipažinome su ekskursantais iš Rytų Vokietijos. Jie buvo pritrenkti mūsų laisvumo, Sąjūdžio ir politinių įvykių. Jie mums pavydėjo, jie taip pat svajojo apie tokį laisvės sprogimą. Ir laukti ilgai neteko.

Beje, papasakosiu tiesiog neįtikėtiną ir gal kiek kuriozišką istoriją. Vienos lietuvių roko grupės nariai 1989 metais ilgai svarstė, kaip jiems pabėgti iš Sovietyno ir Vakaruose pradėti šlovingą roko grupės karjerą. Jie grojo ir grojo savo rūsyje, kol 1989 metų rudenį nutarė bent jau nuvažiuoti į sovietų okupuotą Rytų Vokietiją. Matyt, pasižvalgyti, apsižvalgyti, pasvajoti apie išsvajotą laisvąjį pasaulį.

Jie susiorganizavo ekskursiją, atsidūrė Rytų Berlyne ir staiga visiškai netikėtai atėjo lemtingas lapkričio 9-osios vakaras. Mūsų herojai kartu su visa minia išėjo į Vakarų Berlyną ir daugiau į Sovietyną nebegrįžo. Pasiprašė politinio prieglobsčio ir t. t.

Kadangi apie juos gana laisvai bravūriškai pasakoju, neatskleisiu jų asmenybių. Bet tai tikrų tikriausia istorija, apie kurią artimiausiu metu kursime dokumentinį muzikinį filmą... Jei stebuklingu būdu atsiras kokių nors finansavimo šaltinių...

– Maždaug 1988 m. dainavote „Lietuva – tai jėga“. Dabar, rodos, tokia daina nieko nestebintų, tačiau ką tai reiškė tuo metu?

– Daina „Lietuva – tai jėga“ buvo sukurta 1988 metų pradžioje ir pirmą kartą viešai atlikta per Jonines ant Rambyno kalno. Jau 1987 metais sovietai akivaizdžiai jautė nenumaldomą Lietuvos laisvės troškimą. Ir tada komunistų propaganda savo laikraščiuose pradėjo skleisti tokias idėjas, kad „tėvynė – tai ne geografinė sąvoka.“

Jie turėjo omenyje, kad sovietiniam piliečiui visur gerai: ar Lietuvoje, ar Sachaline. Kad „mano adresas – tai ne namas ar gatvė, mano adresas – tai Sovietų Sąjunga.“ Taip buvo skiepijama nomadų ir mankurtų mąstysena ir mes jiems atkirtinėjome.

Atrodo, 1987-ųjų gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje Vilniaus senamiestyje, Mokslinės techninės bibliotekos kieme, Jaunimo muzikos klubas surengė koncertą, kuriame grojome ir mes su Varvekliu. Ir kažkas iš žiūrovų paklausė: kas jums yra tėvynė? Tada nuo scenos tiesiai sušukau, kad tėvynė yra geografinė sąvoka.

Vėliau sovietinė propaganda teigė, kad Lietuva negali būti savarankiška valstybė, nes nedidelis piliečių skaičius neužtikrins intelektualinių pajėgų. Į tuos okupantų teiginius atkirtinėjo iškilūs Sąjūdžio filosofai ir vadovai, apie tai yra ir daina „Lietuva – tai jėga“.

Kad džinsai ir kedai buvo deficitas – tai buvo tiesiog nepakeliamas būties lengvumas.

– Ar tiesa, kad pasimokyti muzikuoti nutarėte jau po to, kai 1986-aisiais atsirado jūsų ir V. Šimansko-Varveklio grupė „WC“, vėliau tapusi pagrindu grupei „Už Tėvynę“?

– Groti iš tiesų nelabai mokėjome. Dėl ritmo pojūčio mus su Varvekliu barė pirmasis „WC“ būgnininkas Jonas Noreika. Jo inspiruoti lankėme būgnų pamokas.

Grupę „WC“ Varveklis sukūrė 1986 metais. Buvau tos grupės gitaristas. 1988 metais mes sukūrėme atskiras grupes – „Genocidas Raudonajam Interventui“ ir „Už Tėvynę“. Su pastarąja dalyvavau „Roko marše per Lietuvą“. Reikia pastebėti, kad „WC“ buvo puikus grupės pavadinimas. Pavadinimo paskirtis buvo šokiruoti raudonąją buržuaziją.

– Veikiausiai tuo metu visi jūsų koncertai buvo nelegalūs ir slapti, kaip pavykdavo surengti pasirodymą ir dar į jį pasikviesti klausytojų?

– Pirmieji grupės „WC“ koncertai, įvykę 1986 metų pabaigoje ir 1987-ųjų pradžioje, buvo nelegalūs ir slapti. Juos organizavo „Jaunimo muzikos klubas“ – šventi žmonės, kuriems esu labai dėkingas: Gintautas Babravičius, Dovydas Bluvšteinas, Margarita Starkevičiūtė, Giedrius Klimkevičius.

– Už tokią veiklą buvote persekiojamas milicijos, KGB, galbūt ir areštinėje teko lankytis?

– Persekiojo ir milicija, ir KGB. Tai buvo daug kartų. Pavyzdžiui, 1987-aisiais rugpjūčio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvyko Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų pasirašymo metinėms skirtas mitingas. Tai buvo pirmasis sovietų nesankcionuotas mitingas per visą okupaciją ir pirmoji antisovietinė demonstracija po 72-ųjų „Kauno pavasario“.

Jį organizavo Lietuvos laisvės lygos aktyvistai, disidentai. Apie tai informavo Vakarų radijo stotys.

Nuo 87-ųjų rugpjūčio vidurio KGB ėmėsi priemonių, kad mitinge nedalyvautų daug žmonių.
Žymiausi Vilniaus pankai įvairiais pretekstais buvo uždaryti parų. Taip atsitiko su Vikintu Dariumi Šimansku (Varvekliu) ir Dainiumi Šeštoku (Kabliu). Milicija juos suėmė mieste ir pripaišę viešosios tvarkos pažeidimą uždarė parų.

Tuo pačiu metu, kai Varveklis buvo pasodintas parų, pas mane į namus atvažiavo du KGB karininkai. Išsivežė į KGB ir ilgai gąsdino.

– Kada ir kodėl pankų judėjimo populiarumas kiek nuslūgo? Ar šiandien dar likę pankų Lietuvoje?

– Šituo kažin ar verta domėtis, užsiimkime darbais, kūryba, keliu į šviesią ateitį. Be to, dabar smagiausia būtų domėtis hipsteriais. Tai puikus judėjimas, gerbiu tuos žmones ir jų muziką.

– Ko labiausiai ilgitės iš anų pankavimo laikų?

– Nieko nesiilgiu. Dabar taip pat linksma ir smagu.

– Be to, kad iki šiol koncertuojate, pristatote dainas ir vaizdo klipus ir vis dar esate žinomas savo sceniniu pseudonimu Atsuktuvas, ką dar veikiate?

– Stengiuosi tarnauti visuomenei. Esu kuklios įmonės, užsiimančios dokumentinių filmų gamyba, darbuotojas. Šiek tiek prisidėjau prie muzikinių dokumentinių filmų „Lietuva – tai jėga“ ir „Sa-Sa. Slapta vienos audiokasetės istorija“ gamybos.

Tai buvo jaunimo judėjimas su savo mada ir nacionalistine smetoniška dvasia.

– Ar buvo sunku pankui tapti šeimos žmogumi? Galbūt pabodo maištauti ir, kaip daugeliui, jau norėjosi rutinos, stabilumo, šiltos sriubos ir pan.?

– Man atrodo, kad fotografuotis su antrąja puse žurnalo viršelyje ir akcentuoti asmeninį gyvenimą yra nebūtina. Man taip pat atrodo, kad viešai kalbėti apie buitį ir lyčių santykius yra jau sumalto malimas. Tad nekomentuosiu.

– Turite sūnų Nojų, galbūt jis taip pat seka jūsų pėdomis ir save vadina panku ar kuria muziką?

– Man atrodo, kad viešai kalbėti apie šeimą ir jos narius yra nekultūringa.

Lapkričio 9-ąją Berlyno sienos griūties trisdešimtmečio proga Vilniaus Lukiškių aikštėje LRT kartu su partneriais (Vokietijos ambasada ir Vilniaus savivaldybe) surengs nemokamą koncertą „Laisvės banga: nuo Vilniaus iki Berlyno“, kuriame pasirodys sunkmečiu Lietuvą į laisvę savo muzika vedę atlikėjai, tarp jų– Nėrius Pečiūra.

„Laisvės banga“ simbolizuoja devintojo dešimtmečio pabaigos išsilaisvinimo iš priespaudos judėjimą, nuvilnijusį per visą Europą. Lietuva buvo svarbi šios laisvės idėjos dalis ir būtent mūsų šalies pavyzdys tapo įkvepiančia sėkmės istorija. LRT kviečia prisiminti laisvėn vedusius įvykius ir asmenybes. Projektas įgyvendinamas kartu su partneriais iš JAV ambasados.

Nėrius Pečiūra: dabar laikas vidinei revoliucijai – reikia griauti purvą savo viduje

Taip pat skaitykite