Veidai

2019.11.07 07:46

Po sprendimo skirtis į piligriminį žygį leidusis Agnė Zuokienė: nežinau, ar būna gražių skyrybų

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.11.07 07:46

Tie, kam gyvenime viskas gerai, į piligriminį žygį nesileidžia. Tuo įsitikinusi LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ pašnekovė, verslininkė Agnė Zuokienė. Pateikusi prašymą skirtis su politiku Artūru Zuoku, ji išskrido į Ispaniją, kur dvi savaites ėjo Šventojo Jokūbo keliu. A. Zuokienė sako nenorėjusi ten nieko atrasti, tik kai ką palikti, ir netiki, kad per skyrybas įgytą patirti kur nors panaudos.

„Kelias problemų neišspręs, tik tu pats gali jas išspręsti“, – įsitikinusi Agnė Zuokienė. Tačiau eiti į kelią tada labai reikėjo – pašnekovė džiaugiasi, kad vis dėlto tam ryžosi.

„Sistemingai ėjau link tikslo, žinojau, kada kitas Vilniaus miesto tarybos posėdis ir kad turiu limituotą dienų skaičių, dėl to pasirinkau optimalų maršrutą – 350 kilometrų“, – pasakoja ji.

Taip dvi praėjusios vasaros savaites verslininkė A. Zuokienė praleido Ispanijoje, eidama Šventojo Jokūbo keliu. Į piligriminį žygį moteris leidosi vedama nelengvų asmeninio gyvenimo posūkių.

„Advokato kontoroje pasirašiau kreipimąsi į teismą dėl skyrybų ir iš karto išvykau tiesiai į oro uostą“, – sako ji.

Po dvidešimt septynerių bendro gyvenimo metų nutarusi skirtis su politiku Artūru Zuoku, A. Zuokienė nusprendė pabėgti nuo problemų ir išskrido į Portugalijos miestą Portą. Prieš kelionę moteris apie piligriminį kelią buvo daug girdėjusi ir ne vienus metus galvojo į jį leistis. Eidama Šventojo Jokūbo keliu ji nemąstė nei apie praeitį, nei planavo ateitį. Tai kelionė čia ir dabar, kai negalvoji, kiek nueisi per dieną ir kur nakvosi, kalba pašnekovė.

„Pirmas dvi dienas bandžiau eiti pagal žemėlapius – buvo labai sunku. Po to susitikau kitus keliauninkus ir jie man parodė programėlę. Ta programėlė puiki, nes kiekvieną kartą kelias šakojasi ir tu gali pasirinkti, kur nori eiti“, – pasakoja ji.

Gali eiti autostrada ir nueisi labai greitai, tačiau A. Zuokienė pasirinko kelią, kuris neleido būti su žmonėmis. Nors žmonių išsiilgdavo, su jais pasimatydavo tik gerokai po vidurdienio. Kelionėje laidos herojė stengėsi atsiriboti nuo įprasto patogaus gyvenimo, iškeliavo su maža kuprine, tad pasiėmė tik būtiniausius daiktus.

„Visi stebėdavosi, kaip čia man viskas telpa, bet daiktų tikrai nereikia, nes turi juos neštis ant kupros. Mano kiekvienas daiktas buvo apgalvotas. Reikėtų pasiimti storesnes kojines, didesnius batus. Nereikia knygų, nes tikrai ne ta vieta, kur galėtum skaityti.

Jei gyvenime viskas klostosi gerai, viskas sureguliuota, eina tik geryn, žmonės į tokius kelius neišeina.

Labai reikia muzikos. Esu labai dėkinga savo mažajai dukrai, kad ji man įrašė labai daug muzikos, turėjau progą susipažinti su įvairiausiais šiuolaikinės muzikos hitais. Aišku, geriausia eiti pagal lotynų ritmus. Šiuolaikiniai gabalai neduoda ritmo, pagal kurį patogu eiti“, – kelionės įspūdžiais dalijasi A. Zuokienė.

Norėjo ne ką nors atrasti, o kai ką palikti

Taip muzikos ritmu ji per dieną nužingsniuodavo po trisdešimt ir daugiau kilometrų. Moteris tikina, kad eidama nė karto nesugalvojo viską mesti ir kelio nebetęsti. Tikslas buvo įveikti suplanuotą maršrutą – piligriminis žygis nėra tik fizinės ištvermės išbandymo kelias, pirmiausia tai – iššūkis sau.

„Aš nesu sportiška, gyvenime netgi dėl tam tikrų sveikatos problemų buvau atleista nuo fizinio [lavinimo pamokų]. Manau, tai nėra fizinis pasirengimas, tu turi pasiruošti mintimis. Jeigu tu mintimis pasiruošęs, tai tikrai nueisi tiek, kiek užsibrėši“, – tikina ji.

A. Zuokienė į piligrimus, kurie bandė save apgauti ir keliavo dėl visuomenėje vyraujančios mados, žvelgė su šypsena. Kita vertus, piligrimai nelengvu keliu ryžtasi eiti siekdami atsiriboti nuo įvairiausių asmeninių skaudulių, ieško teisingo sprendimo tam tikrais gyvenimo etapais.

„Aš įsidėjau vaistų nuo skausmo, daug pleistrų, bet man neprireikė nė vieno pleistro. Man nieko neskaudėjo. Matydavau, kaip kiti verkia, nori pasiduoti. Viename kambaryje gyveno dvi mergaitės čekės, tai kitą dieną aš sutikau tik vieną iš jų, sakau: kur tavo kolegė? Sako: ji šitą gabaliuką vyksta traukiniu. Ten buvo gudručių, kurie stabdė mašinas, pavažiuodavo kokį nors atstumą. Bet tada nesiskaito, kad tu nuėjai. Jeigu pasidavei, prisipažink, kad pasidavei, ir grįžk, kai būsi pasiruošęs“, – svarsto pašnekovė.

Anuo gyvenimo periodu A. Zuokienei reikėjo pabūti tyloje. Ką verslininkė atrado neįprastoje kelionėje?

„Nemanau, kad aš atradau, aš kaip tik norėjau palikti gabalą savo praeities, dalį savo minčių. Man labiau norėjosi palikti, nei kažką atrasti. Kiekvieno tikslas skirtingas, bet tame kelyje nėra žmonių, kurie eina iš neturėjimo ką veikti. Matyt, jei gyvenime viskas klostosi gerai, viskas sureguliuota, eina tik geryn, žmonės į tokius kelius neišeina“, – kalba moteris.

Deja, grįžusi iš piligriminės kelionės A. Zuokienė teigė: eiti kur kas lengviau ir paprasčiau, nei gyventi kasdienį gyvenimą. Jos ir A. Zuoko skyrybų procesas tebesitęsia – pašnekovė sako, jog kalbėti apie dabartinę savijautą nėra lengva.

„Žinoma, visi mes atsakome, kad gerai jaučiamės. Bet tai yra didžiulis išgyvenimas. Aš skiriuosi pirmąjį ir, tikiuosi, paskutinį kartą. Šios patirties tikrai niekur gyvenime nepanaudosiu. Nežinau, ar būna gražių skyrybų. Manau, skyrybos yra didžiulė trauma visai šeimai, ypač vaikams“, – pažymi ji.

Vienas kito nekontroliavo

A. Zuokienė neslepia: per ilgus santuokos metus jiedu su vyru išgyveno visko – ir nuopuolių, ir pakilimų. Beveik tris dešimtmečius trukusios santuokos pagrindas buvo vienas kitam suteikta laisvė.

Nebuvome tipiška šeima. Vyras grįždavo kada nori, vaikščiodavo kur nori, aš rūpindavausi vaikais. Vienas kito nekontroliavome. Aš manau, kad tai mums leido pragyventi ganėtinai ilgą laiką.

„Buvo daug gražių momentų, etapų. Nežinau, ar galima kažko išmokti santuokoje. Žinau tik viena – to žmogaus neketinau keisti, jis nesiruošė keisti manęs. Manau, mes pragyvenome labai stiprių asmenybių teisingą partnerystę.

Nebuvome tipiška šeima: vyras grįžta namo, mes valgome vakarienę. Dažniausiai vyras grįždavo kada nori, vaikščiodavo kur nori, aš rūpindavausi vaikais. Turėjome kartu suplanuotas atostogas, dar kažką, bet mes vienas kito nekontroliavome. Aš manau, kad tai mums leido pragyventi ganėtinai ilgą laiką“, – mintimis dalijasi moteris.

Nors tai buvo įdomi partnerystė, ji pažymi, jog galbūt ne visai lygiavertė: „Mano gyvenimo tikslas buvo, jog mano vyras būtų laimingas, kad aš maksimaliai jam padėčiau. Mūsų gyvenime buvo labai daug kritinių momentų, kai Artūrui buvo reikalinga mano pagalba. Aš visą laiką jį palaikiau, palaikiau iki paskutinės minutės ir palaikysiu ateityje.“

Verslininkė dėkinga buvusiam sutuoktiniui ir vaikams, jog jie jai neleido užsidaryti tarp keturių namų sienų. Visuomet trys vaikai ir A. Zuokas palaikydavo mamą ir žmoną, leisdavo realizuoti idėjas ir sumanymus. Kokių idėjų ji turi šiandien, sako, parodys laikas.

„Šiandien per anksti apie tai kalbėti, reikia išsiskirti, galutinai paleisti. Tik tada galima apie kažką galvoti. Aišku, aš labai norėčiau mylėti ir būti mylima“, – neslepia pašnekovė.

Įvairūs sau užsibrėžti tikslai – labai didžiulis variklis. A. Zuokienė sako visą laiką gyvena norėdama padaryti ką nors daugiau, nei tiesiog atlikti kasdienius darbus.

„Esu dėkinga šeimai ir vyrui, kurie leido man tai daryti. Niekas manęs neprašė, nevertė, tiesiog tai yra mano gyvenimo tikslas“, – kalba ji.

Sulaukia kritikos, kodėl visus darbus sieja su mirtimi

Dar vienas gyvenimo posūkis – praėjusiais metais baigti slaugės kursai ir darbas hospise. Apie pastarojo įkūrimą ateityje planuoja ir pati A. Zuokienė. Ne vienus metus ji užsiima krūties vėžio prevencine veikla ir sako, jog subrendo imtis dar vieno nelengvo darbo. Tačiau būtent dėl to sulaukia skepsio iš aplinkinių žmonių, kodėl visus savo darbus sieja su mirtimi?

„Bet visi mirsime. Aš prie to jau pripratau, vis dėlto 17 metų dirbu su labai sunkiais ligoniais. Aš laikiau už rankos daugybę žmonių jiems išeinant. Tiesiog galvoju, jeigu esu tam psichologiškai pasiruošusi, turiu tai daryti. Jei man būtų apie tai pasakę prieš dešimt metų, aš tikrai nebūčiau to ėmusis. Reikia pereiti daug etapų, įgyti patirties. Iš tikrųjų hospise gali dirbti nedaug žmonių, o vaikų hospise gali dirbti tik vienetai“, – tikina moteris.

Noriu, kad mūsų požiūris į mirtį, į gedėjimą keistųsi. Ne laidotuvės yra pats svarbiausias dalykas. Mes turime padėti žmogui išeiti, o paskui galvoti, kaip pačiam su savimi susitvarkyti.

Akivaizdu, dirbti namuose, į kuriuos ligoniai atvyksta praleisti paskutinių gyvenimo dienų, nelengva. Ir pati A. Zuokienė turi skaudžios asmeninės patirties, kai prieš daugiau nei keturiolika metų mirė jos jaunesnioji sesuo, su kurios netektimi moteriai iki šiol sunku susitaikyti. Šiandien ji sako, jog labai sunku pakeisti įpročius, kai reikia atsisveikinti su išeinančiu žmogumi.

„Noriu, kad mūsų požiūris į mirtį, į gedėjimą keistųsi. Aš pati išgyvenau sesers mirtį, žinau, ką reiškia gedėti ir kaip yra sunku per save perlipti, su tuo susitaikyti. Ne laidotuvės yra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia teisingai išleisti žmogų. Kai miršta artimas, žmonės galvoja apie save: jie verkia, raunasi plaukus, jiems baisiai savęs gaila. Iš tikrųjų mes turime padėti tam žmogui išeiti, o paskui galvoti, kaip pačiam su savimi susitvarkyti“, – teigia A. Zuokienė.

Ji tikina mačiusi vos kelis susitaikiusius su artimo mirtimi. Pasak pašnekovės, niekas nenori mirti net tada, kai nebelieka jokios vilties.

„Net paskutinę minutę niekas nenori mirti. Net tie, kurie turi metastazių stubure ir niekados nebepasikels, kuriems suirę organai, jie vis tiek tikisi, jog vieną dieną atsikels. Surasti balansą, neduoti per daug vilties ir tuo pačiu metu palaikyti žmogaus vidinę ramybę, kad išeitų ramiai, susitaikęs su artimaisiais ir situacija, – tai nėra paprasta“, – mintimis dalijasi ji.

Tačiau A. Zuokienė tikina, jog į savo namus niekada neneša slogių minčių apie mirtį ar onkologines ligas. Skaudi patirtis šeimoje išmokė ją privačioje erdvėje nekalbėti apie mirtį.

„Gyvenime buvo momentas, kai susirgus dukrai negalėjome rasti priežasties. Labai stipriai išgyvenome, ilgą laiką dirbau su vėžiu, pirmos mintys, jog viskas blogai. Tada su vyru nutarėme, jog mūsų namuose nebus nieko apie vėžį, nei vieno lankstinuko. Su problema susitvarkėme, bet nuo to momento aš į namus nieko apie tai neparnešiau, net kalbų. Mūsų namuose kalbėti apie vėžį yra tabu. Lygiai taip pat apie mirtį“, – pažymi ji.

Veikla hospise, piligriminis kelias, tylos stovyklos Europos vienuolynuose, socialinės iniciatyvos – tai A. Zuokienės gyvenimo veiklos ir etapai. Šiandien ji tikina, jog gyvenime dar turi daugybę iššūkių ir prabyla apie smagesnius išbandymus.

„Dabar norėčiau šokti. Jeigu man gyvenime vėl bus liūdna, užsirašysiu į kokius nors Lotynų Amerikos šokių kursus ir šoksiu“, – teigia pašnekovė.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo kryžkelėje atsidūrusi ir tarnystės naudą atradusi Agnė Zuokienė: parašiau pareiškimą skyryboms ir išvažiavau į oro uostą