Veidai

2019.11.06 06:47

Socialinių tinklų nenaudojantis LRT žinių vedėjas Paulius Šironas – apie kelionių beprasmybę ir gamtos galią

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.11.06 06:47

Tikrą ryšį vertinantis, todėl socialiniais tinklais nesinaudojantis LRT žinių vedėjas, žurnalistas, knygos „Laiškai Sodininkui“ autorius Paulius Šironas pasakoja supratęs, kad išnyko ne tik laiškai, – pamažu nyksta ir atviras, nuoširdus bendravimas. Retas artimą draugą besikviečia į namus, o į dvasiškai praturtinti turinčias keliones dažnas leidžiasi tiesiog norėdamas pasipuikuoti.

– Esate naujienų žurnalistas – skaitote žinias LRT RADIJUJE, Jus galima išvysti televizijos ekrane. Tiesa, Jūsų balsas neretai skamba ir poezijos skaitymo vakaruose. Ar poezija Jums yra tikslaus, faktais paremto naujienų žurnalisto darbo atsvara?

– Tikiu, jog visavertiškai gyventi norintis žmogus turi būti visapusiškas: ne tik žiūrėti į debesis, bet ir susikaupti, o kartais labai sunkiai dirbti. Naujienų žurnalisto darbą derinant su poezija man pavyko išpildyti abi savo puses – ir racionaliąją, ir jausminę, romantinę.

Nemanau, kad dera šias puses supriešinti. Juk ne tik proziškam, bet ir poetiškam žmogui rūpi faktai, jis siekia suprasti, kuo gyvena pasaulis. Todėl žurnalistika man neleidžia išplaukti į svajones, bet padeda susikoncentruoti į šią akimirką ir veikti.

Tai, kad nesu įsitraukęs į socialinius tinklus, man padeda išlikti kūrybiškam ir skirti laiko mylimiems žmonėms ir veikloms.

Visgi, dirbant naujienų žurnalisto darbą, kyla noras vienaip ar kitaip išreikšti savo kūrybiškąją pusę. Būtent poezija man ir padeda tai padaryti.

Žinoma, man, kaip poezijos skaitovui, darbas žiniose kartais kiša koją, kadangi pranešant naujienas susiformuoja tam tikras skaitymo stilius. Kai visą dieną skaičius žinias reikia dalyvauti poezijos vakare, tenka save kone perlaužti į kitą pusę. Tiesa, tas „laužymas“ – keistas ir sunkus, bet kartu ir labai malonus dalykas. Visgi dažniausiai vengiu tą pačią dieną ir dirbti žiniose, ir skaityti poeziją.

– Nors esate matomas ir girdimas, nesinaudojate socialiniais tinklais. Šiuolaikinių žurnalistų darbe tai gana neįprasta.

– Turiu prisipažinti, jog gyvenime man patinka išlaikyti šiokią tokią paslaptį. Žinoma, nuo nieko nesislepiu, tačiau jei turėčiau feisbuko paskyrą, greičiausiai daug ko būčiau taip ir nepadaręs. Tai, kad nesu įsitraukęs į socialinius tinklus, man padeda išlikti kūrybiškam ir skirti laiko mylimiems žmonėms ir veikloms. O ir ruošiant žinias solidžių, patikimų šaltinių kol kas užtenka – tik spėk juos sužiūrėti!

Jokiu būdu nedemonizuoju žmonių, kurie naudojasi socialiniais tinklais. Jei man prireiks feisbuko, būtinai jį susikursiu. Iš esmės žinau, kaip jis veikia (šypsosi). Vis dėlto gyvenime man svarbiausias tikras žmogiškas ryšys. Nesu masių žmogus, su žmonėmis mėgstu susitikti, bendrauti akis į akį.

– 2017 m. viename interviu užsiminėte, jog mintis dalytis savo kūryba dar nėra iki galo subrendusi. Visgi jau tada atskleidėte, kad Jums artima laiškų forma. Ar šiandien knygynų lentynose nugulę „Laiškai Sodininkui“ liudija, kad dienos šviesą pagaliau išvydo porą metų brandintas, žodis po žodžio iš lėto gimęs sumanymas?

– Laiškus rašyti pradėjau keliaudamas su poezijos skaitymų programa. Tada dar visai negalvojau, kad juos išleisiu knygos pavidalu. Visgi po kurio laiko supratau, kad žmonėms reikia to, kas parašyta tuose laiškuose. Jie juos šiltai priėmė, todėl nutariau pabandyti pratęsti pradėtą laiškų ciklą, – tada jau buvau parašęs keturis laiškus.

Šiuo metu turbūt rašome daug daugiau nei anksčiau, tačiau dažnai taip ir nepakildami aukščiau buitinio lygio.

Buvo klausiančiųjų, kodėl knygoje vos pusšimtis puslapių, kodėl laiškai tokie trumpi. Iš pradžių dar svarsčiau juos praplėsti, bet vėliau suvokiau, kad nenoriu: pasakiau viską, ką tuo metu norėjau, ir esmė glūdi ne puslapių ar laiškų skaičiuje. Svarbiausia – prasmė.

Visada pabrėžiu, kad „Laiškai Sodininkui“ yra skaitovo, o ne literato knyga. Praėjo nemažai laiko, kol ją parašiau, kadangi norėjau, kad laiškai primintų tikrus, – tokius, kuriuose ne tik dalijamės tikrove, kuria gyvename, bet ir praskleidžiame mūsų vidinį pasaulį dengiančią širmą: pasidalijame tuo, ką mąstome, dėl ko nerimaujame.

– Kuo Jums tokia artima laiškų forma?

– Šiuo metu turbūt rašome daug daugiau nei anksčiau, tačiau dažnai taip ir nepakildami aukščiau buitinio lygio, paprastai nepamąstydami, nepasverdami nei savo minčių, nei žodžių. Gal toje žinutėje ir atsiranda koks jausmelis, išreikštas šypsenėle, tačiau dažniausiai susirašinėjama paviršutiniškai, apie tai, kas tą akimirką šauna į galvą.

Susimąstau ir apie tai, jog šiandien retas benori į savo namus priimti draugą.

O laiškui reikia nusiteikti. Man tas nusiteikimas, kurio reikia susitinkant su žmogumi ar atsisėdus rašyti jam laišką, yra labai svarbus. Suprantu, kad šiandien visi skubame, bet kartais man atrodo, kad jei laiškas ne dalykinis, o asmeninis – tebūnie ir elektroninis, – galbūt nereikia taip skubėti į jį atsakyti. Gal vertėtų atsakyti tada, kai iš tiesų norisi, kai galvoji apie laiško gavėją.

Susimąstau ir apie tai, jog šiandien retas benori į savo namus priimti draugą. Džiaugiuosi, kad savo aplinkoje dar turiu keletą draugų ar šeimų, pas kuriuos einu į svečius, kur galime vieni kitiems ką nors pagaminti, kažkuo pasidalinti, šį tą nuveikti, paklausyti muzikos.

Visgi dauguma nori susitikti kavinėje. Nuolat girdime ir skaitome, kaip žmonės kalba, kam kviesti, jei reikės ruoštis, rūpintis ar plauti indus svečiams išėjus. O iš tiesų juk laukdamas svečių ar ruošdamas jiems maistą visą dieną apie juos galvoji, turi laiko viską apibendrinti. Tuomet ir santykis, ir pokalbis tampa visai kitokie...

Rašant laišką tas pats – jį rašai tik tam vienam žmogui, popieriuje gali išdėstyti tau vertybiškai brangius dalykus. Juk draugystė remiasi ne vien faktais, kalbomis apie darbus, o ir pasidalintomis patirtimis ar pažiūromis.

Jei žmogus yra bent kiek jautrus, pastabus, jam tikrai neužteks knygų pažadinti savo kūrybiškumą ar įkvėpti save gyvenimui.

Štai turiu savo amžinąjį atilsį močiutės prieš keliasdešimt metų rašytus laiškus – apiblukusius, rašytus pieštuku. Nors ji buvo paprasta kaimo moterėlė, tačiau kaip mokėjo rašyti! Viename laiške ji skundžiasi, kaip išvargino visi darbai, kaip sunku rinkti kalnus obuolių. Bet laiško pabaigoje pasidžiaugia kiemo darželyje pražydusia gėle.

Juk iš pažiūros tai toks nereikšmingas dalykas, apie kurį galėtum nerašyti. Vis dėlto per tokias smulkmenas ir susidarai įspūdį apie žmogų, supranti, kad jis ne tik mato alinantį darbą, bet ir sugeba įžvelgti grožį. Laiškai – tarsi žmogaus paveikslas.

– Ar pats su kuo nors dar susirašinėjate laiškais?

– Dar visai neseniai susirašinėjau tikrais laiškais, bet šiuo metu jau nebe. Tiesa, susirašinėju išties gražiais, ilgais elektroniniais laiškais. Neseniai gavau ranka rašytą, bet nufotografuotą laišką. Nors jis mane pasiekė greičiau negu tikras laiškas, vargu, ar tokie laiškai gali pakeisti popierinius, – kaip ir elektroninė knyga negali pakeisti popierinės.

Stebiuosi kaime gyvenančių žmonių išmintimi.

Dėl to ir norėjau, kad nors kol kas išleista ir nedideliu tiražu, mano knyga atsidurtų ten, kur žmogus galėtų ją paliesti, užmegzti santykį su tekstu.

– Jūsų knygoje labai svarbi gamtos gija, ne kartą esate sakęs, jog labiausiai prijaučiate žemininkų kartos poetams. Gamta Jums – ramybės oazė, į kurią skubate po darbo prie mikrofonų ir prieš kameras?

– Gamta man yra labai svarbi. Nors sodą gerai pažįstu, vis dėlto jame vis kažką atrandu, jis mane nuolat stebina ir turi paslapčių, kurių, turbūt, neatskleisiu iki gyvenimo pabaigos.

Gamtoje visko yra labai daug. Jei žmogus yra bent kiek jautrus, pastabus, jam tikrai neužteks knygų pažadinti savo kūrybiškumą ar įkvėpti save gyvenimui, – jis daug dalykų matys gamtoje.

Stebiuosi kaime gyvenančių žmonių išmintimi. Jie moka gyventi išvien su gamta, jiems nerūpi, kas kokiu brangiu rūbu apsirengė ar kaip toli nukeliavo. Jie darbštūs, jų poreikiai kitokie, o įžvalgos – labai įkvepiančios. Su tokiais žmonėmis gera net patylėti.

Juk esame girdėję gausybę istorijų apie menininkus, inžinierius, medikus ir kitus įvairių sričių žmones, kurie vieną dieną apsisprendžia kraustytis į kaimą. Vadinasi, gamta kažką reiškia. Galbūt žmogus pavargsta, nebenori netikrumo, dirbtinės erdvės, kurioje gyvena. Gamta niekada nemeluoja ir yra tokia, kokia yra. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju artimą draugystę su žmogumi, kuris visiškai nemėgtų gamtos.

– Ar vieną dieną ir pats svajojate pabėgti nuo miesto šurmulio ir persikelti gyventi į sodą?

– Norėčiau, labai norėčiau. Mielai gyvenčiau savo sodyboje prie Šušvės slėnio – joje pralėkė mano vasaros ir pusė gyvenimo, bet ji toli nuo Vilniaus. Kol kas negaliu sau leisti priimti sprendimo ten apsigyventi, bet jei ši sodyba būtų bent perpus arčiau sostinės, nedvejodamas persikelčiau.

Apskritai manau, kad kelionės yra per daug sureikšminamos.

Tiesa, Vilniuje taip pat gyvenu ne miesto centre. Atvykimas į miesto širdį man tarsi šventė – grožiuosi senamiesčiu, architektūra, renginiais, susitinku su draugais. Visgi sugrįžęs namo į miesto pakraštį džiaugiuosi, kad pro langą regiu beržus, ąžuolus, vaikų žaidimų aikštelę.

– Sakote, kad svetimi kraštai Jūsų nebevilioja. Grožį ir ramybę atrandate čia pat, Lietuvoje?

– Seniau, kai dar priklausiau šokių ansambliams, taip pat chorui, keliaudavau daugiau, bet dabar tokio didelio poreikio vykti svetur nebeturiu. Aišku, būna, bet jeigu jau keliauju, tai tik į tas šalis, kurios tarsi turi, ką man papasakoti. Pavyzdžiui, labai mielos buvo mano pastarosios kelionės į Sakartvelą, Izraelį.

Apskritai manau, kad kelionės yra per daug sureikšminamos. Minios svetur vyksta tarsi norėdamos užsidėti pliusą ir pasirodyti kitiems, kur buvo. Daugelis žmonių, ypač jaunų, keletą mėnesių niekur neišvykę ima jausti nerimą, pradeda galvoti: „Visi kažkur išvažiavo, kaip gi aš niekur nenuvyksiu?“

Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir nieko blogo, bet kokia prasmė keliauti, jeigu tai neturi įtakos vidiniam augimui? Mano galva, kiekviena kelionė bent iš dalies turi prisidėti prie tam tikro tobulėjimo, prie supratimo, kuris taptų žmogaus gyvenimo dalimi ir sugrįžus namo. Atostogos neturi tapti mėginimu pabėgti nuo savęs. Tiesiog imi galvoti, kad gal žmonės atostogomis bando kompensuoti savo tuštumą: skrenda pagulėti po saule, paslidinėti Alpėse.

Bet kam per žiemos atostogas vykti į Alpes, jei nesi nė stovėjęs ant slidžių? Čiuožk per savo miškelį – pamatysi grožybių, patirsi malonumų. Ar tikrai visada ir visiems būtina toli vykti? Gal kartais tam, kad atostogos būtų pasisekusios, užtenka pabūti kitoje, bet visai čia pat esančioje erdvėje, užsiimti miela ar dar nepažinta veikla, su kažkuo pabendrauti.

Taip pat skaitykite