„Turbūt niekada nebus taip, kad galėsiu sakyti, jog pagaliau man visko užtenka. Nuolat noriu tam tikrų atradimų, kaitos, naujų potyrių. Būtent ta kasdienė kelionė ir atradimai mane daro laimingą“, – portalui LRT.lt sako akordeono virtuozas Martynas Levickis, pastaruoju metu daugiausia laiko praleidžiantis savo namuose Vilniuje.
– Pastaruoju metu jus vis dažniau galima sutikti Vilniuje, nors nuo tada, kai išvykote studijuoti į Londono Karališkąją muzikos akademiją, daugelis mano, kad dažniausia jūsų stotelė – Jungtinė Karalystė. Esate nuolat keliaujantis pasaulio pilietis ir retas svečias Lietuvoje.
– Kai nusprendžiau apsigyventi Lietuvoje, viskas vyko palaipsniui: iš pradžių gyvenau tarp Vilniaus ir Londono, o dabar į Londoną grįžtu vis rečiau, tačiau jo labai pasiilgstu. Pastaruoju metu mano namai ir grįžimo taškas – Vilnius.
Nors tai ir nereiškia, kad nesu pasaulio pilietis, tikrai nuolat negyvenu viešbučiuose ar lėktuvuose. Užtenka laiko grįžti ir pabūti namuose, juolab auginu prancūzų buldogą Žorį, o tai didelė atsakomybė.
– Kažkada pasakojote, kad iš pradžių Londonas jums visai nepatiko, pasirodė nesvetingas, panašu, kad po truputį tapo savas...
– Kaip tik neseniai apie tai galvojau. Pastebėjau, kad gyvenime yra tam tikri pasikartojantys ciklai, etapai. Stengiuosi tai vertinti labai filosofiškai. Kai kas nors nepasiseka, atrodo, kad dar niekada taip nėra buvę, nors iš tiesų gyvenime buvo visko, o ir patirties turiu visokios, ypač prisiminus pirmuosius mėnesius Londone.
Kai daugiau nei prieš dešimtmetį čia atvykau, šis miestas man tikrai nepasirodė svetingas, buvo nelengva integruotis į visuomenę, kalbą mokėjau prastokai, trūko pinigų. Maža to, atvykau iš Šiaulių, kur jau buvau pastebėtas ir vadinamas talentingu jaunuoju akordeonininku. Londone aš buvau niekas. Natūralu, kad mane tai sukrėtė.
Dabar džiaugiuosi turėjęs ir tokios patirties – taip supratau, kad nesu pasaulio centras, o aplink tiek talentingų žmonių, iš kurių galiu ir privalau mokytis. Tai buvo variklis eiti toliau. Nors turiu pripažinti, kad dėl prieš tai minėtų aplinkybių per pirmąjį studijų pusmetį apskritai abejojau, kad tęsiu mokslus.
Vis dėlto turbūt natūralu, kad dėl savo tikslų reikia kažką paaukoti. Nors ir pats nesu labai senas, pastebiu, kad jaunesnioji karta ne visada pasiruošusi kovoti dėl vietos po saule ir norėtų, kad galimybės nukristų tiesiog į rankas.
Taigi mano patirtys pamokė, kad niekas iš dangaus nenukrenta, teko „persilaužti“, o Londonas man tapo namais, kurių labai pasiilgstu. Tik ne tiek, kad grįžčiau ten gyventi. Tai vis dėlto megapolis, reikalaujantis labai daug žmogiškos energijos. Manau, kad nors ir esu pakankamai kosmopolitiškas, geriau jaučiuosi mažesniame mieste.
Norėtųsi, kad žmonės dažniau džiaugtųsi, nei kritikuotų.
– Veikiausiai ne tik taupydamas savo energiją sugrįžote į Lietuvą, juk gimtinėje – jūsų artimieji, bičiuliai, gerbėjai... Turbūt būtent čia esate geriausiai žinomas ir labiausiai vertinamas?
– Sugrįžau, nes noriu kurti Lietuvoje. Būtent čia gimė ir keli man labai svarbūs projektai – „Akordeono muzikos savaitė“ ir „Kompozitorių akademija“, pritraukianti plačią užsienio auditoriją. Be to, labai džiaugiuosi prieš kelerius metus paties įkurtu styginių ansambliu „Mikroorkéstra“. Tiesa, galbūt dar ne visi jį sieja su manimi, tačiau būtent šis ansamblis mane lydi visuose Lietuvoje vykstančiuose koncertuose, kartu keliauja į Kiniją, Pietų Korėją, įvairias Europos šalis.
„Mikroorkéstra“ – mano bendražygiai, su kuriais labai gera dalytis scena. Nesakau, kad su kitais blogai, bet orkestras yra kaip šeima, kurioje vyrauja didelis tarpusavio pasitikėjimas, jauku kurti kartu. Man tai didžiulė vertybė. Žinoma, jaunam atlikėjui nėra lengva kurti savo orkestrą, be to, tenka nemaža organizacinė ir finansinė atsakomybė, tačiau emocijos, kurias patiriame ant scenos, viską atperka.
Pamenu, anksčiau užsienio koncertų organizatoriai skeptiškai žiūrėdavo į tai, kad norėdavau atvykti su „Mikroorkéstra“, o dabar jie jau patį orkestrą kviečia koncertuoti su didžiulėmis klasikinės muzikos žvaigždėmis. Jau planuojami koncertai Vokietijoje, kur tikrai bus garsių vardų.
Iš tiesų esu įpratęs, vienam dalykui besibaigiant, strimgalviais nerti į kitą
– Jums buvo vos 22–23 m., kai išgarsėjote ir buvote pradėtas vadinti akordeono virtuozu. Tačiau išpopuliarėti yra viena, tikriausiai daug sunkiau tiek metų išlaikyti publikos susidomėjimą... Nekankina mintys, ką dar sugalvoti?
– Manau, išgarsėti yra kiek lengviau, nei išlaikyti kokybę ir žmonių susidomėjimą. Net ir žmonės, priėję prie manęs po koncertų, paklausia „kas toliau?“ Rodos, ką tik baigėsi koncertas, pasidžiaukite šia akimirka, šiuo koncertu. Kartais dėl tokių pasvarstymų atsiduri tam tikrame minčių labirinte.
Nors kartais pagalvoju, kad kai kurie lietuvių kūrėjai yra greitai įvertinami, tačiau įvertinami ne iki galo. Nesakau, kad aš jaučiuosi nepakankamai įvertintas, tačiau žinau kūrėjų, kurie, mano manymu, turėtų sulaukti daugiau pagarbos ir palaikymo iš žmonių, galbūt savivaldybių ar Vyriausybės. Be to, norėtųsi, kad žmonės dažniau džiaugtųsi, nei kritikuotų. Mane ir patį kiek stebina profesionalių muzikantų kandumas vienas kitam.
Suprantama, kad, tapdamas žinomas, tampi ir objektu, kurį vertina, kritikuoja ir komentuoja daugelis. Į tas reakcijas ar komentarus gali nereaguoti, tačiau moku priimti tik konstruktyvią kritiką, o neargumentuotų įžvalgų ar pašaipos – ne.
– Ar labai jautrus esate?
– Ganėtinai. Komentarų apie save neskaitau, tačiau populiarėjant socialinėms medijoms kartais neįmanoma išvengti tų aštrių bei neargumentuotų atsiliepimų. Tokie dalykai manyje nusėda ir palieka tam tikrą antspaudą. Tiesiog esu užsiauginęs storą odą, per kurią ne viskas pasimato.
Groti mažesnei publikai dažnai gali būti didesnis iššūkis, nei pasirodyti tūkstančiams.
– Pasakodamas apie savo klausytojus, paminėjote, kad jiems dažniau reikėtų pasidžiaugti esama akimirka. O pats ar mokate džiaugtis tuo, kas vyksta čia ir dabar?
– Stengiuosi. Iš tiesų esu įpratęs, vienam dalykui besibaigiant, strimgalviais nerti į kitą (šypsosi). Kaip sakoma, pauzė – muzikos dalis. Manau, kad pauzė yra ir gyvenimo dalis, jos reikia tam, kad atsikvėptum, įvertintum tai, kas nutiko, tuo pasidžiaugtum, o jei kažkas nepasisekė, pasidarytum tam tikras išvadas ir pamokas. Ir tų pauzių savo gyvenime stengiuosi surasti, nes jos labai reikalingos.
– Galbūt susikraunate lagaminus, išvykstate į Maldyvus, žiūrite į tyvuliuojantį vandenį ir apie darbus negalvojate?
– Maldyvuose dar nebuvau. Matau feisbuke keliaujančių žmonių nuotraukas ir svarstau, iš kur jie turi tiek pinigų ir laiko, kad gali sau leisti mėnesį, du ar net pusmetį keliauti (juokiasi).
Baltai jiems pavydžiu, nes mano atostogos dažniausiai gerokai trumpesnės ir per jas ne visada pavyksta atitrūkti. Kartais darau tokias priverstines akcijas – išjungiu telefoną ir planšetę ir padedu juos į šalį. Kitaip ranka iš įpročio tiesiasi atidaryti elektroninį paštą ir atrašyti laiškus. Taigi labai džiaugiuosi, jei man pavyksta nuo visko atitrūkti bent porai dienų, bet ir tai būna labai retai.
Kasdienė kelionė ir tie atradimai mane ir daro laimingą.
– Atrodo, kad jūsų gyvenimas labai įdomus, kupinas ir kelionių, ir naujų pažinčių. Tačiau ar tikrai niekada nesijaučiate vienišas? Juk veikiausiai neretai atsiduriate už tūkstančio kilometrų nuo draugų ar šeimos...
– Man patinka keliauti vienam. Paprastai tai būna kūrybiškai aktyvus laikas, kai galiu daug ką apmąstyti, gimsta daug idėjų. Ypač mane įkvepia važiuojant traukiniu už lango besikeičiantys kraštovaizdžiai.
Be to, pastaruoju metu daug keliauju su orkestru, tad kartu šėlstame oro uostuose, bendraujame. O jei kalbėtume apie ryšius, tvirtoms draugystėms atstumas netrukdo – nesvarbu, kad nuolat nedalyvauji tam tikrų žmonių gyvenime, po kurio laiko smagu susitikti ir pamatyti, kaip keičiasi jų gyvenimas, aplinka, kuriasi šeima, auga vaikai.
– Beje, kelionėse jums nutinka labai daug linksmų dalykų. Kažkada dėl laiko skirtumo ir nuovargio laukdamas savo pasirodymo užmigote užkulisiuose, o neseniai Hamburgo stotyje pamiršote savo lagaminą...
– Esu žmogus, kuris įtemptai galvoja apie galybę dalykų, pastebi visas detales, smulkmenas, viską girdi... Galvoje verda galybė minčių, reikia priimti daugybę sprendimų, kartais net bandau numatyti, ką darysiu po metų ar dvejų. Tai labai sudėtinga, apkrauna pečius, galvą ir sielą. Kartais tai sukelia net panikos priepuolius, tačiau jau išmokau juos atpažinti ir save valdyti, per daug nekreipti dėmesio į tam tikrus dalykus ir leisti įvykiams tekėti savo vaga.
O kai tavo galvoje zvimbia tiek minčių, tavo lagaminas pasilieka Hamburgo traukinių stotyje. Sakyčiau, kad tąkart pranokau pats save. Pamenu, sėdžiu traukinyje, žiūriu serialą, užkandžiauju ir, artėjant galutinei stotelei, suprantu, kad nežinau, kur mano lagaminas. Žinoma, puolu ieškoti traukinyje, o jo ten nėra. Man pasisekė, kad kitą dieną lagaminą atgavau.
Pauzė – muzikos dalis. Manau, kad pauzė yra ir gyvenimo dalis.
– Veikiausiai dabar visos jūsų mintys sukasi apie programą „Cinema“, su kuria pasirodysite gruodžio mėnesį?
– Kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi mintimis apie artėjančius šou. Tai bus išskirtiniai koncertai, nes skambės ne tik akordeonas bei orkestras, bet ir plataus sinematinio garso elektronika. Tai labai įdomu. Po truputį jau gimsta ir aranžuotės, pritaikytos akordeonui. Žinoma, koncerte skambės filmo „Amelija iš Monmartro“ garso takelis, tačiau klausytojai išgirs ir kūrinius, kurių galbūt niekada nesitikėjo išgirsti atliekamų akordeonu. Mano užduotis – kad tai suskambėtų gerai.
Tikrai nesu laisvamanis, kuris daro viską, kas tik šauna į galvą, esu ganėtinai pragmatiškas, bet nuolat noriu tam tikrų atradimų, kaitos, naujų potyrių.
– Jums padeda ir pasaulinio garso prodiuseriai, tiesa?
– Taip, vienas iš jų – muzikos prodiuseris, aranžuotojas, pianistas Johnas Haywoodas, Lietuvos publikai geriau pažįstamas kaip visame pasaulyje garsaus vokiečių smuikininko Davido Garretto klavišininkas. Kartu su juo teko dirbti 2013-aisiais, kai kartu kūrėme mano albumą „Martynas“. Jis labai talentingas, gera su juo bendradarbiauti, iš jo mokytis.
Kitas prodiuseris, su kuriuo dirbame, galbūt mažiau žinomas, tačiau ne mažiau patyręs Jamesas Turneris. Su juo esame groję Londone. Jamesas taip pat bendradarbiauja su Londono filharmonijos bei Karališkosios Liverpulio filharmonijos orkestrais, groja tokiuose pasaulinio garso miuzikluose kaip „Jėzus Kristus superžvaigždė“, „Šeštadienio nakties karštinė“, „Purvini šokiai“ bei kituose projektuose.
– Programa iš kino filmų garso takelių – jūsų idėja?
– Taip. Visuomet stengiausi ką nors sugalvoti. Taigi šiemet sumaniau „Cinemą“. Manau, kad filmų muzika yra ta, kurią žino daugelis. Tiesiog noriu, kad publika pasijaustų jaukiai, tikrai neplanuoju didelių iššūkių. Mano klausytojas jau žino, kad atlieku labai įvairias programas, kai kurios reikalauja dėmesio, edukuoja, tačiau „Cinema“ veikiau skirta pasitikti artėjančias šventes, pabūti kartu ir pasidžiaugti muzika, kuri skambės. O skambės tikrai graži.
Nors ir esu pakankamai kosmopolitiškas, geriau jaučiuosi mažesniame mieste.
– Minėjote, kad nenorite būti atlikėju, koncertuojančiu tik didelėse arenose. Dažnai atrodo, kad pasirodyti tūkstančiams yra daug sunkiau nei keliasdešimčiai klausytojų. Tačiau ar tikrai? Juk kai koncertas vyksta nedidelėje salėje, galite matyti kiekvieną klausytoją, jo akis...
– Tik įsivaizduokite, kad užeinate į erdvę, kurioje – trisdešimt žmonių. Su visais pasisveikinate, visus pajaučiate. Įėjus į erdvę, kurioje – 300 žmonių, apima visai kitas jausmas. Dar kitokios emocijos aplanko, pamačius tūkstančius. Kuo žmonių mažiau, tuo lengviau pajausti kiekvieno jų nuotaiką, kuri neretai priklauso ne tik nuo paties atlikėjo. (Pavyzdžiui, lietingą vakarą jie galbūt jau susirenka susierzinę, kad sušlapo ar juos aptaškė automobilis.) Ta nuotaika kartais gali suteikti energijos, o kartais išblaško dinamiką. Taigi manau, kad groti mažesnei publikai dažnai yra didesnis iššūkis, nei pasirodyti tūkstančiams.
– Panašu, kad priežasčių džiaugtis – užtektinai. Ar iki visiškos laimės kažko dar trūksta?
– Man visada kažko trūksta – toks mano būdas. Tikrai nesu laisvamanis, kuris daro viską, kas tik šauna į galvą, esu ganėtinai pragmatiškas, bet nuolat noriu tam tikrų atradimų, kaitos, naujų potyrių. Turbūt niekada nebus taip, kad stovėsiu vietoje ir sakysiu, jog pagaliau viskuo džiaugiuosi ir man visko užtenka. Bet tai nereiškia, kad nesijaučiu laimingas. Ta kasdienė kelionė ir tie atradimai mane ir daro laimingą.
