Veidai

2019.11.04 08:01

Nuo podiumo į sodo lysvę nužengusi Renata Mikailionytė: atsiklaupus karūna nenukris

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.11.04 08:01

„Vaiką viena auginau nuo 10 mėnesių. Tai nėra lengva, bet nėra ir labai sunku. Tokių žmonių labai daug, dėl to susireikšminti nereikia“, – apie karčias gyvenimo pamokas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ kalba Renata Mikailionytė. Baigusi želdynų dizaino studijas buvusi manekenė dabar puoselėja ne tik grožį, bet ir gėlynus, kuriais džiaugiasi sostinės gyventojai ir svečiai.

Galima nusipirkti penkias ar dešimt porų batų, bet galima nupirkti sodinukų, pasiraitoti rankoves ir pasodinti juos mieste, kad būtų gražu ir jie džiugintų žmones, sako R. Mikailionytė.

Vilniaus senamiestyje gyvenanti mados ir landšafto puoselėtoja su bendraminčiais taip papuošė ne vieną sostinės viešąją erdvę. Prieš kelerius metus Pranciškonų gatvėje jos pasodintos erškėtrožės jau praaugo pačią R. Mikailionytę, o Adomo Mickevičiaus paminklas, tarsi įbridęs į laukinę pievą, tapo daugybės turistų fotosuvenyru, primenančiu Lietuvą.

„Šitas mūsų ansamblis nepaprastai gražus, labai lankomas. Yra vietų ir kitur, kur reikia rankų ir sprendimų. Šiuos dalykus sprendžia miestas, bet iniciatyvą gali rodyti kiekvienas. Susibūrus galima parengti projektų, siūlyti juos savivaldybei, kuri priima sprendimus. Kolaboracija turi savo jėgą“, – įsitikinusi moteris.

Patrauklus gėlynas prie poeto A. Mickevičiaus skulptūros – bendradarbiavimo pavyzdys. Jį parėmė kosmetikos kompanija, kurios reklamos veidu tuo metu buvo modelis R. Mikailionytė. Ji ir pasiūlė idėją: užuot surengus tradicinį produkto pristatymo vakarėlį, geriau pinigus panaudoti ilgalaikiam ir naudingesniam tikslui.

„Sodiname mažus augalėlius ir prižiūrime, nes žinome, kaip jie turi plėstis. Augalai vaikšto: jie plečiasi, sėjasi. Ypač plečiasi girmėtės, pasidaro kaip žalias mulčias. Žmonės, kurie tvarko šitokius gėlynus, turi žinoti, kokia buvo idėja, tikslas. Plytų spalvos saulainės buvo derinamos prie gotikos. Jeigu pasižiūrėtumėte, spalvynas priderintas prie nuostabaus ansamblio“, – pasakoja ji.

R. Mikailionytė parodė dar vieną savo rankomis sodintą gėlyną, kuris ją ypač džiugina. Jis nematomas kiekvieno praeivio akims, nes slypi už vienuolyno vartų.

„Broliui Juliui Sasnauskui leidus, su dizainere Asta Grabauskiene esame padariusios nuostabų Bernardinų vienuolyno gotikinį rožyną. Viskas buvo pirkta, daryta, nieko negaila, nes to norisi. Tas dalijimasis nepaprastas. Atsisėdę žmonės, būna, negali išeiti iš to rožyno – džiaugiasi. Kai gali šiek tiek duoti, kad kas nors džiaugtųsi, labai smagu“, – svarsto pašnekovė.

Prieš dešimtmetį R. Mikailionytė pasitraukė iš modelių agentūros, kurią įkūrė su draugėmis, bet su mada galutinai neatsisveikino. Visgi dabar ji save vadina sodininke, o tokia tikrai gali vadintis, nes baigė želdynų dizaino mokslus.

Kiekvienas savyje auginame sodą. Jis gali būti apleistas, gali būti prižiūrėtas. Bet visada ateina rytojus ir saulė apšviečia kad ir apleistus želdynus.

„Nuėjau į dieninį kursą, nes norėjau akistatos su dėstytojais. Man svarbu išsamiau viską sužinoti. Gerai atsimenu, antrame kurse įsukau į Buivydiškes ir supratau, kad turiu išeiti iš modelių agentūros. Nes man nebeįdomu, esu iš kažkur kitur. Tokie sprendimai ateina cikliškai, kas 20 metų“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Būti sodininku – pašaukimas, įsitikinusi R. Mikailionytė. Tačiau ji taip pat įsitikinusi, kad sodininkas yra kiekvienas iš mūsų: „Kiekvienas savyje auginame sodą. Jis gali būti apleistas, gali būti prižiūrėtas. Bet visada ateina rytojus ir saulė apšviečia kad ir apleistus želdynus.“

Žvaigždžių liga baigėsi asmeninio gyvenimo komplikacijomis

Kraštovaizdžio dizaino studijas baigusi ir nuo podiumo į sodo lysvę nužengusi manekenė, kalbėdama apie savo karjeros pasirinkimą, veda paralelę su protėviais. Jos seneliai buvo dvarininkai, stambūs ūkininkai, močiutė – siuvėja. R. Mikailionytė tiki iš jų paveldėjusi požiūrį, kad reikia turėti amatą ir nebijoti darbo.

„Esu dėkinga tėvams ir seneliams, kad visą laiką nuo pat vaikystės dirbdavau. Man taip gera todėl, kad darbas man nebaisus. Man patinka dirbti. Jeigu dirbu atsiklaupusi, man karūna nenukris. Man įdomu, ką darau, ir tai kur kas svarbiau. Dažniausiai būni purvinas, bet būti sodininku yra pašaukimas, dirbtinai nieko nepadarysi.

Nežinau kodėl, bet susireikšminimo mūsų aplinkoje labai daug. Gal dėl to, kad mūsų maža šalis? Negaliu sakyti, kad tokia nauja karta. Jie visi labai skirtingi. Bet susireikšminimo yra“, – svarsto moteris.

Profesionaliai apželdinta aplinka – prabangos dalykas, sako R. Mikailionytė. Jos klientai – daugiausia kokybišką darbo aplinką vertinančios verslo kompanijos ir turtingi žmonės, dažnai – itin reiklūs. Prisitaikyti prie jų įgeidžių karjerą pakeitusiai žinomai manekenei ir laidų vedėjai reikėjo išmokti.

„Kiekvieno puikybė skirtinga. Jos – kaip druskos – yra visur. Puikybė, išraiška, kompleksai, pinigai, valdžia – visi šie dalykai bendraujant stipriai jaučiasi. Bet į viską turi žiūrėti ramiai, daryti viską, kad žmogui būtų geriau, gražiau. Nuolankiai, nepurkštaudamas. Na, viskas su protu. Būna įtampos, bet nepaprastai smagus dalykas, kad rezultatas sodininkaujant ir apželdinant ateina greitai“, – kalba pašnekovė.

R. Mikailionytė pripažįsta, kad ankstesniame jos gyvenime irgi būta pasipūtimo. Šlovė ir populiarumas buvo susukę galvą, tačiau žvaigždžių liga baigėsi asmeninio gyvenimo komplikacijomis.

„Patekti į Vilniaus modelių namus buvo nepaprastai sunku. Buvome pionieriai. Mūsų buvo gal 15, gal 20. Įsivaizduokite, kiek turėdavome darbo. Bet užsidirbdavome pinigų, sulaukdavome daug dėmesio ir pagarbos“, – prisimena ji.

Visgi būti topmodeliu buvo tikrai nelengva – ateina laikas, kai, jeigu nenori klauptis, tave parklupdys, sako R. Mikailionytė.

„Atsitiko asmeninių [dalykų], vaiką viena auginau nuo 10 mėnesių. Tai nėra lengva, bet nėra ir labai sunku. Tokių žmonių labai labai daug. Ir dėl to susireikšminti nereikia. Tokiais momentais turi įžvelgti, kuo esi apdovanotas ir ką turi“, – kalba pašnekovė.

Mane žavi, kai matau, kad milijonierius neišsiduoda, kad jis – milijonierius. Tas orumas – stebuklingas ir įkvepiantis.

Visgi, anot jos, viešumas turi savo kainą: gali prarasti draugus, reikia išmokti atsipalaiduoti, tačiau sykiu būtina ir save kontroliuoti. „Tai vis dėlto yra atsakomybė“, – pažymi ji.

Karčią viešumo piliulę teko nuryti, kai visi aptarinėjo griūvančius R. Mikailionytės santykius, o teisiamųjų suole dėl kvaišalų atsidūrė nepilnametė dukra. Nors galiausiai ji išteisinta kaip nepadariusi nusižengimo, anot laidos herojės, tai kainavo daug sveikatos.

„Kadangi pasirinkau tokį kelią ir gyvenu taip, visada yra dvi pusės. Kiek galėdamas atsiriboji, užsidarai. Ir viduje, ir fiziškai. Bet manau, viskas į gera, nes tuo metu, kai viskas vyksta, išsigrynini: kokia mano aplinka, kas yra mano draugai, kam yra svarbu, kokia tada būnu. Kad ir kaip ten būtų, žmogui iš atminties išsitrina dalykai, kurių nereikia.

Gali susireikšminti ir galvoti, kaip man čia baisu ir liūdna, bet gali pasirinkti kitą kelią: susikaupti, pasitikėti, kuo gali pasitikėti, melstis, kažką gyvenime pakeisti. Tai yra pamokos“, – mintimis dalijasi buvusi manekenė.

Demonstruoti tai, kad esi turtingas – nyku

Neseniai R. Mikailionytės gyvenime įvyko permainų. Landšafto specialistė ir drabužių kūrėja visas ją traukiančias veiklas subūrė po vienu stogu. Vietoje, kurią taip ir vadina – „Vieta“, telpa ir jos kuriami stilingi rūbai, ir komponuotos puokštės.

„Čia gal viena iš mano svajonių. Visą laiką norėjau, bet neturėjau tiek drąsos. Kai iš artimųjų sulaukiau stipraus palaikymo, ir moralinio, ir finansinio, ryžausi ieškoti erdvės, kur galėčiau išreikšti save, kurti man labai artimą estetiką.

Kai neturi darbo vietos, turi prisitaikyti prie kitos erdvės, kito sąlygų. Gali nuolankiai tai priimti, bet ne visada būni sau ištikimas, nes negali iki galo savęs išreikšti“, – įsitikinusi žinoma moteris.

Turėti pinigų – tai turėti pasirinkimo laisvę. Taip sako keliuose versluose besisukanti R. Mikailionytė ir priduria, kad labiausiai vertina kokybišką kuklumą.

„Smagu, kad neturi tarnauti daiktams. Jie turi tau tarnauti. Visa tai gali išreikšti neprarasdamas savo estetikos, braižo, asmenybės išraiškos. Mane žavi, kai matau, kad milijonierius neišsiduoda, kad jis – milijonierius. Tas orumas – stebuklingas ir įkvepiantis. Gal mėgsti geras siūles, tam tikrą stilių, kvapus, estetiką, bet tai demonstruoti yra labai nyku“, – svarsto ji.

Pati drabužius kurianti R. Mikailionytė sako, kad svarbiausias stiliaus akcentas – asmenybė. O mada – tai kiekvieno žmogaus saviraiška.

„Dažniausiai neprisimenu, kaip žmogus apsirengęs. Tiesiog taip yra. Manau, mus stipriai veikia asmenybės. Aš rūbą matau per asmenybę. Man saviraiška įdomu, nors nesureikšminu.

Man labai patinka, kai žmogus įsigyja rūbą ir nušvinta. Atsiranda polėkio, pasitikėjimo savimi. Žmonės dabar dažnai serga liūdesiu, depresija – būna visokių etapų, kai norisi, kad tave nudžiugintų. Ir jeigu nesi maniakas, bet kartkartėmis įsigytas drabužis nudžiugina, manau, kad gerai, tai – saviraiška“, – sako pašnekovė.

Iš skirtingų patirčių savo gyvenimo puokštę dėliojanti R. Mikailionytė siekia harmonijos ir dabartį nulėmusius praeities sprendimus vertina racionaliai.

Daug bendrauju ir su jaunais žmonėmis, bet man labai patinka vyresni. Tai yra išmintis, o išmintingas žmogus moka susitaikyti ir net nepatarti. Patarti irgi labai pavojinga.

„Kaip viskas išsirutuliojo, esu labai patenkinta. Vis galvoji, jeigu šitą ar kitą darbą dirbtum ne Lietuvoje, turėtum visai kitokį finansinį pagrindą. Bet čia irgi labai įdomu, čia irgi reikia tai daryti. Jeigu ir kvietė važiuoti dirbti sodininke kitur, į dvarus, kur gali gyventi, išmokti kalbą, gauti gerą algą ir koncentruotis į vieną objektą – tam dar nesiryžau. Bet nežinau, kas bus toliau. Kaip ir kiekvienas nežinome“, – teigia ji.

Šviesa ir viltis, kai esi pakirstas

R. Mikailionytė sako esanti neabejinga savanorystei. Nors iki šiol labdaringa veikla daugiausia apsiribodavo landšafto tvarkymu, ją traukia bendravimas su vyresniais žmonėmis.

„Daug bendrauju ir su jaunais žmonėmis, bet man labai patinka vyresni. Tai yra išmintis, o išmintingas žmogus moka susitaikyti ir net nepatarti. Patarti irgi labai pavojinga“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Išgirdusi samariečių globojamos sunkia liga sergančios vienišos vilnietės istoriją, laidos herojė iškart pasisiūlė jai padėti: atlikti bent būtiniausius buities darbus, aptvarkyti namus.

„Visada svarbu dėmesys, bendravimas. Galvoju, kad yra nepaprastai daug vienišų žmonių, kurie užsidaro. Gerai, kai žmogus veiklesnis, bet kiti gal nelabai turi kuo ir pasigirti. Pastebėti tokius žmones, bendrauti – mums visiems dar yra kur [pasitempti], ar ne?“ – kalba moteris.

„Išmintis ateina labiau per vargą nei per džiaugsmus“, – sako vilnietė. Ji serga nepagydoma liga – spąstine kreivakaklyste. Daugybė sveikiems paprastų buitinių darbų jai – labai sunkūs ar tiesiog neįmanomi, nes nuolat kankina traukuliai. Moteris buvo priversta išeiti iš darbo, negali skaityti, nuolat save susižaloja. Nuolatinė įtampa lėmė ir nenorą bendrauti su kitais.

Jeigu ne liga, Ona Kazlauskaitė gal iki šios dienos dirbtų mėgstamą darbą ir ją su R. Mikailionyte būtų suvedusi ne savanorystė, o mados reikalai. Prieš du dešimtmečius ji dirbo madingoje skrybėlaičių ateljė. Deja, iš to laiko neišsaugojo nei fotografijų, nei eskizų – liko tik prisiminimai.

„Man priminė močiutę, kurią slaugėme 8 metus. Jai buvo amputuotos kojos. Bet tas močiutės šviesumas... Ji visai nejudėjo. Džiaugiuosi, kad Onutė gali vaikščioti. Tai didelis dalykas. Ir ta šviesa, viltis, kuri yra žmoguje, kai jis pakirstas...“ – kalba R. Mikailionytė.

Buvęs modelis sunkiai sergančios vilnietės namus paliko kupina šviesių minčių ir su nušvitimu, kurį sunku ir paaiškinti.

„Tai gali atsitikti kiekvienam iš mūsų. Labai sunku suvokti, kad viskas taip trapu ir laikina, kad esame tokie smulkūs ir maži. Bet mes galime vienas kitą įkvėpti, padėti, palaikyti. Ir tai yra didelė jėga“, – sako R. Mikailionytė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Ligos supančiotai moteriai padėti pasiryžusi Renata Mikailionytė: tai, kad žmonės gali vienas kitam padėti, yra didelė jėga