Veidai

2019.11.05 06:59

Legendiniai diktoriai: kaip kūrinį atliko Dvarys Balionas, o Reginą Jokubauskaitę eteris užklupo netikėtai

LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2019.11.05 06:59

„Vienas vyras sakė: augau vaikų namuose ir jūs buvote vienintelis žmogus, iš kurio mes jautėme švelnumą“, – prisimindama vestą laidą „Labanakt, vaikučiai“ LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ pasakoja Bernadeta Lukošiūtė-Teta Beta. Legendiniai radijo ir televizijos diktoriai prisiminė, kokių kuriozų yra nutikę eteryje ir už kadro – dėl vieno įvykio Laimos Kybartienės širdis nusirito į kulnus.

Jie kiekvieną rytą prie radijo aparatų suburdavo šimtus tūkstančių klausytojų, o vakare juos tarytum mylimus svečius priimdavo kiekvienuose namuose. Jų šiluma ir meilė, kuria dalinamasi programos metu, įkvepia gerumui, o jų nepriekaištinga tartis bei elegancija skatina pasitempti.

Tokie yra garsieji Lietuvos radijo ir televizijos diktoriai: nuolat šypsena pasipuošusi ilgametė televizijos laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė-Teta Beta, „Sveikinimų koncerto“ siela Laima Kybartienė, tikras žiniasklaidos šviesuolis Juozas Šalkauskas, ilgametė televizijos ir radijo laidų vedėja Regina Jokubauskaitė ir jausmų inžinierė, ilgametė „Sveikinimų rato“ vedėja Loreta Jankauskaitė.

B. Lukošiūtė sako puikiai prisimenanti, kada atėjo į radiją, tačiau kada į televiziją – nelabai. Jos laida pradėta rodyti žiūrimiausiu laiku, tačiau ji mano, kad tada nelabai kas paisė, jog tuo metu prie televizorių ekrano susiburdavo daugiausia žmonių.

„Laida buvo tiesioginė, tam tikra prasme – ir improvizacinė. Tarp filmų arba pabaigoje likdavo minutė, tai režisierius sakydavo: klausyk, būk žmogus, pasakyk ką nors. Aš ir sėdėdavau studijoje, kartu su vaikais žiūrėdavau filmus – būdavo nesunku ką nors pasakyti“, – prisimena ji.

Tačiau B. Lukošiūtė sau visų laurų neprisiima – sako tebuvusi vedėja ir nuopelnų jos – nedaug: „Buvo puikios redaktorės: Kutraitė, Špokevičienė, Rudenkienė, buvo žmonės, kurie darė visą darbą.“

Vis dėlto ji buvo visų numylėtinė, numylėtinė ji buvo ir „Dainų dainelėje“. Teta Beta sako jausdavusi žiūrovų meilę, ypač, jeigu su jais susidurdavo akis į akį.

„Visada apsikabindavome, nebuvo taip, kad pro vaikus praeitum nepastebėtas. Ir suaugę žmonės sako: labai jums ačiū už „Labanakt, vaikučiai“. Vienas vyras sakė: augau vaikų namuose ir jūs buvote vienintelis žmogus, iš kurio mes jautėme švelnumą, kurio labai laukėme. Mane tai nuoširdžiai sujaudino, kad vaikai tada iš televizijos jautė švelnumą ir gerumą“, – pasakoja ji.

Nepaisant visos žiūrovų meilės, B. Lukošiūtė iki šiandien tvirtina, kad jos didžioji meilė – radijas. Užtai L. Kybartienės vienintelė meilė – televizija.

Kamera ir televizija turi bjaurią savybę – ji parodo žmonėms vidų, nesvarbu, kokia tu graži ar negraži būtum. Kitą kartą atrodo, kad žmogus nėra ypač gražus, bet taip įdomu jo klausytis.

„Išeiti, susitikti su visa Lietuva. Tave ne tik girdi, bet pirmiausia mato. Kai mes sutinkame žmogų ir kai jis pradeda kalbėti, kartais simpatiškumas pasislepia. Kamera ir televizija turi bjaurią savybę – ji parodo žmonėms vidų, nesvarbu, kokia tu graži ar negraži būtum. Kitą kartą atrodo, kad žmogus nėra ypač gražus, bet taip įdomu jo klausytis“, – mintimis dalijasi ji.

Iš puikybės Balys Dvarionas eteryje tapo Dvariu Balionu

L. Kybartienė prisimena, kaip keldavosi pusę šešių, o septintą jau būdavo darbe. Nors darbą pradėdavo devintą, jai labai patikdavo grimuotis – tai ji darydavo pati: „Aš nusiraminu, man tai atsipalaidavimas. Aš iki dabar grimuojuosi pati, nors iš pradžių grimuotojos ant manęs dėl to pykdavo.“

R. Jokubauskaitė pasakoja, kaip situacija, susijusi su grimu, sykį tapo juokinga istorija: „Prieš tai buvusi laida užsitęsė ir aš ilgokai laukiau anonso. Operatorius sako: Regina, blizgi. Ant stalo būdavo padėta biri pudra, o netoli – „zuikio koja“ [makiažo šepetėlis – red. past.]. Ta „zuikio koja“ buvo su dviem galais. Vienas būdavo šviesiai pudrai, kitas – tamsiai.

Labai greitai, kadangi viską darau labai greitai, tik makt, makt. Neaišku, kada čia baigsis, tai reikia greitai, o ne žaidžiant. Mintinai viską žinau, aišku, be veidrodžio. Na ir tada kažkas paspaudė mygtuką ir aš atsidūriau kadre. Baigėsi „Dainų dainelė“, žiūrėjo visos mamos, turėjo prasidėti sportas, tai žiūrėjo ir visi vyrai, žodžiu, pamatė visa Lietuva.“

O visa Lietuva savo televizorių ekranuose išvydo nustebusią besipudruojančią R. Jokubauskaitę su „zuikio koja“ rankoje. Ano meto televizija turėjo išskirtinio žavesio – viskas ten vykdavo tiesiogiai, net anonsai būdavo skaitomi, o ne įrašyti, išskyrus pačius muzikinius kūrinius.

„Tai buvo nuostabu, labai įdomu, mes žinojome, kad negalime klysti, nes buvome LTSR veidas: tobulas, tiksliai kalbantis, labai gražus, ramus, intelektualus“, – kalba L. Kybartienė.

Tačiau nuo klaidų neapsaugoti ir tobulieji diktoriai. Laimė, tuo metu prie televizorių nebuvo tiek daug žmonių, tačiau nuo to L. Kybartienei geriau nepasidarė.

„Buvo šeštadienis, gal 12-a valanda, pasijuokėme su režisiere, kad dabar bus Balio Dvariono kažkoks kūrinys ir kaip aktoriai yra pasakę „Balys Balionas“. Mintyse pagalvojau, na jau aš tai tikrai sugebėsiu normaliai pasakyti. Betgi puikybė turi tokią nuostabią savybę. Išeinu į eterį ir sakau: dabar skambės Dvario Balionio kūrinys. Grįžtu ir mūsų režisierė Žydrė guli ant pulto, net kratosi iš juoko. Aš net nepajutau, kad taip pasakiau“, – prisimena diktorė.

L. Kybartienė sako ilgą laiką visus anonsus mokiusis mintinai, o po truputį improvizuoti pradėjo tik po 5 darbo eteryje metų.

J. Šalkausko balsą taip pat žinojo visa Lietuva. „Alus – toks dalykas: po pirmo bokalo tyliau šneki, po antro – garsiau, po to – dar garsiau. Po trečio draugai sakydavo: nebekalbėk garsiai, nes žmonės žiūri, kaip išjungti radiją“, – linksmai prisimena jis.

Tai žmogus, kuris keldavosi anksčiausiai iš visų – kartais trečią, o kartais – ir truputį po antros, nes darbą pradėdavo jau penktą, tačiau ir baigdavo devintą. Visgi į darbą jis buvo priimtas ne iš karto – sutrukdė tai, jog J. Šalkauskas – joniškietis. Bet tobulos kalbos, anot jo, galima ir išmokti.

„Vienas pagrindinių mano mokytojų buvo magnetofonas: įsirašau į magnetofoną, pasiklausau, kas ne taip, pakartoju. Taip diena iš dienos“, – teigia jis.

Kaip L. Kybartienė per klaidą įsėdo į gerbėjo automobilį

R. Jokubauskaitė buvo tikras fenomenas, sako L. Kybartienė: „Gali kalbėti apie mezginius ir po sekundės rimčiausiu veidu skaityti „Panoramą“.“

Tai buvo aukšto lygio improvizatorė, be to, miela kolegė, kuri visada galėdavo dirbti per išeigines, šventes, vaikų atostogas – visada galėdavo visus pakeisti. „Todėl, kad aš esu laiminga, kai dirbu“, – paprastai paaiškina ji.

Kartais namo parveždavo kažkas iš kolegų. Baigiu programą, išeinu ir užsidega mašinos žibintai. Matau, kad man mojuoja, supratau, kad kolega. Įsėdau, važiuojam, kur man ir reikėtų. Kai įvažiavome į tunelį po Seimu, pamačiau, kad jis visai ne kolega.

Diktorė sugebėdavo pamatyti tekstą ir jo visai nesimokydama tiesiog atkartoti. Suflerių tada dar nebūdavo, o tokio įvykio, kai R. Jokubauskaitė vos pamačiusi tekstą jį išbėrė tarsi žirnius, liudininkė yra buvusi ir laidos vedėja Edita Mildažytė.

R. Jokubauskaitei būdavo patikima vesti ir Dainų šventes. Ji teigia visada džiaugdavusis tokia galimybe ir pasitikėjimu ne todėl, kad vėliau galėtų tuo pasididžiuoti, o dėl to, kad sėkmingai įveikdavo kažką jai patikėto.

„Man labai patinka vienas posakis – „be gimdymo kančių“. Aš labai mėgstu visus žmones, kurie savo darbą dirba „be gimdymo kančių“, – sako ji.

R. Jokubauskaitė turėjo daug gerbėjų, tačiau svarbu paminėti, kad ne tik vyrų. Su vienu gerbėju susijusį įvykį prisimena ir L. Kybartienė.

„Kartais sutapdavo laikas ir namo parveždavo kažkas iš kolegų. Baigiu programą, išeinu ir užsidega mašinos žibintai. Matau, kad man mojuoja, supratau, kad kolega. Įsėdau, važiuojam, kur man ir reikėtų. Kai įvažiavome į tunelį po Seimu, pamačiau, kad jis visai ne kolega.

Jis sako, neišsigąsk, o mano širdis jau kulnuose. Pribėrė įvairiausių komplimentų, sako, mesk savo vyrą, gyvensi saugiau ir t. t. Galvoju, Viešpatie, dabar mane nužudys ir dar visokių dalykų gali pridaryti. Bet jis mane parvežė iki namų ir išleido. Aš net nesakiau, kur gyvenu“, – prisimena ji.

R. Jokubauskaitė priduria, kad yra gavusi laiškų net iš kalėjimo: „Rašė vienas pretendentas, jis buvo viską nuplanavęs, kaip mes gyvensime ir kad aš būtinai turiu auginti vynuoges.“

„Sveikinimų rato“ vedėja L. Jankauskaitė sako pažinojusi maždaug 80 proc. savo klausytojų. Ji kalbėdavo ir per mikrofoną, ir budėdavo prie telefono. Tikra jausmų žinovė prisimena, kaip sykį supiršo du nepažįstamuosius, o po to už tai gavo dovanų.

„Konarskio gatvėje atvažiavo šiukšlių mašina ir susistumdė moteris su vyru. Netrukdyk, aš skubu, sako. Kur tu skubi? Sako, Loretėlės koncertas. Sako, ir aš skubu. Jie susipažino ir pamilo vienas kitą, susituokė. Ateinu į darbą, apsauga sako, jums yra butelaitis, užklijuota vestuvinė etiketė“, – kalba ji.

L. Jankauskaitė pasakoja, kad išbandė ir televiziją, tačiau tai tik padėjo įsitikinti, kad tai – ne jai: „Man nepatiko pauzės, vaikščioti, laukti anonsų. Radijas buvo mano svajonė nuo septintos klasės.“

Plačiau – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vakaras su Edita. Garsieji radijo ir televizijos diktoriai