Veidai

2019.11.01 21:20

Alanas Chošnau papasakojo apie skaudžias vaikystės patirtis: taip ir nesupratau, kodėl mane paliko vieną

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.11.01 21:20

„Kas man padėjo išgyventi mamos netektį? Niekas“, – be užuolankų LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ kalba dainininkas Alanas Chošnau. Gyvenimas jam pametėjo nemenką išbandymą – vaikystėje jis ne tik neteko mamos, bet ir buvo atskirtas nuo šeimos. Muzikantas netiki, kad tokios patirtys žmogų užgrūdina, tačiau sako, jog svarbiausia tokioje situacijoje – pripažinti sau, jog likai vienas.

Dainininkas Alanas Chošnau gimė lietuvės ir kurdo šeimoje Irako sostinėje Bagdade, kur su tėvais gyveno iki aštuonerių. Vėliau buvo priverstas persikelti į Lietuvą ir apsistoti pas močiutę. Dainininkas sako, kad jų šeima gyveno darniai iki tol, kol nepateko į vėžio spąstus.

„Faktas, jog mūsų šeima išsiskirstė, buvo labai stiprus šokas man, kaip vaikui. Mama ir tėvas išvažiavo į Vokietiją, mums, vaikams, nesakė, kad mama susirgo sunkia kaulų vėžio forma, sarkoma. Mes to nežinojome ir nesupratome, kodėl mus išskyrė ir veža į Lietuvą. Mums paaiškino, jog toks laikotarpis – važiuosi pas močiutę ir viskas bus gerai“, – prisimena A. Chošnau.

Deja, netrukus jis sulaukė liūdnos žinios apie mamos netektį. Po laidotuvių jo tėvas su vyresne seserimi grįžo į Iraką, o A. Chošnau liko Lietuvoje. Tačiau tada, dar būdamas vaikas, jis taip ir nesuprato, kodėl buvo paliktas gyventi atskirai po to, kai susidūrė su brangiausio žmogaus netektimi.

„Kas man padėjo išgyventi mamos netektį? Niekas. Galiu jums atvirai pasakyti: niekas nepadėjo. Mane supo mano artimieji, draugai, močiutė, kuri labai padėjo, užaugino, atidavė savo meilę, rūpestį, bet yra psichologiniai dalykai. Ačiū Dievui, kad ji buvo, bet močiutė yra močiutė. Tėvas išvažiavo ir aš likau vienas. Nesupratau, ar likti vienam buvo mano sprendimas, ar tėvo. Jis išvažiavo ir aš nesupratau, kodėl. Ir kodėl likau čia vienas“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Vienatvės ir skausmo tuštumą Lietuvoje užpildė močiutė ir nauji draugai. Tiesa, kad ir kiek močiutė suteikė šilumos, tėvų atstoti negalėjusi. A. Chošnau sako, kad jis buvo priverstas pats kabintis į gyvenimą, nors širdyje jautė didžiulę tuštumą.

„Labai stipriai jaučiau tėvų trūkumą. Neįsivaizduoju, kuris vaikas galėtų nejausti. Nuo to bėgau būdamas su draugais. Nežinau, ar man tai padėjo. Bet tuo metu ką aš turėjau? Neturėjau jokio pasirinkimo“, – kalba jis.

Nors buvo sunku, būdamas itin draugiškas ir atviras vaikas A. Chošnau greitai integravosi. Susidraugauti su bendraamžiais padėjo ir atsivežti kapitalistinio pasaulio atributai: nuo kramtomos gumos, žaislų iki videomagnetofono. „Mane draugai labai pamilo, mes tapome viena šaika“, – sako jis.

Močiutė norėjo užkirsti kelią dukros ir kurdo santykiams

Tuometiniai draugai dainininko gyvenime liko iki šių dienų. Šiandien, kalbėdamas apie mamos netektį, priešingai nei dauguma žmonių, jis sako netikintis, jog skaudūs praradimai ir gniuždančios patirtys žmogų užgrūdina. Iki šiol A. Chošnau tiki vieninteliu dalyku – problemos pačiam sau pripažinimu.

Atsimenu tą dieną: buvo daugiau žmonių, aš gulėjau ant lovos ir supratau, jog aš esu vienas ir taškas.

„Vienas iš dalykų, kuris man padėjo, – pripažinimas sau. Tu turi pripažinti, kad likai vienas. Kai pripažįsti, prasideda pokytis, o kol to nepripažįsti, negali nieko nedaryti. Tą akimirką, kai pripažįsti, jog esi vienas, turi atsistoti ir pradėti gyventi“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Pasak jo, tai įvyko po trijų dienų nuo mamos mirties. „Atsimenu tą dieną: buvo daugiau žmonių, aš gulėjau ant lovos ir supratau, jog aš esu vienas ir taškas. Turiu priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir eiti toliau. Kaip bebūtų sunku, turiu eiti pirmyn“, – prisimena dainininkas.

Nuo to karto A. Chošnau nebesidairė atgal. Dėl karo Irake tėvui aplankyti Lietuvoje augantį sūnų buvo beveik neįmanoma. Tik po dešimties nebendravimo su tėvu metų, būdamas aštuoniolikos, jis pirmą kartą su juo susitiko.

A. Chošnau pripažįsta, kad kraujas yra kraujas ir niekur nuo tokio stipraus saito nepabėgsi. Ir pykčio tėvui dainininkas sako nei tada, nei dabar nejaučiantis.

„Supratau, jog tai yra mano tėvas, kažkaip reikia išsiaiškinti. Bet mes iki šiol nesame išsiaiškinę, tiesiog priėmėme tai savaime. Ėmėme kontaktuoti gal net labiau mano iniciatyva, pradėjome daugiau, dažniau bendrauti. Galime gilintis, kas tuo metu tėvui atsitiko – jis irgi daug prarado, jam psichologiškai buvo sunku, bet man irgi buvo sunku psichologiškai“, – pasakoja jis.

Šiandien A. Chošnau atvirai pasakoja, kad iki šiol tėvo neatsakyti klausimai galbūt būtų nuliūdinę ir skaudinę. Tad dainininkas su tėvu – buvusiu verslininku ir Lietuvos garbės konsulu Irake – druskos ant žaizdų neberia. Priešingai: pavasarį po septynerių metų pertraukos jis su savo šeima viešėjo pas tėvą Kurdistane ir sako nebeskirstantis gyvenimo į Lietuvos ir tolimojo Irako etapus.

„Man kultūriniai skirtumai labai daug davė, bet save laikau pasaulio žmogumi. Pirmiausia mes visi esame žmonės, o tie šalių skirtumai mus labai skirsto ir atitolina“, – įsitikinęs pašnekovas.

Dabar A. Chošnau su šypsena prisimena istoriją, kaip jo močiutė būtent dėl kultūrinių skirtumų bandė išskirti jo tėvus. Tačiau lietuvės ir kurdo meilė buvo tokia stipri, kad laikui bėgant net ir nenorėjusi susitaikyti su realybe močiutė pagaliau priėmė į šeimą svetimšalį žentą.

„Mano mama buvo labai drąsi. Kai tik susipažino su tėveliu, beveik tą pačią dieną išvažiavo į Baku ir pradingo trims dienoms. Mano tėvelis taip įsimylėjo mano mamą, o mama – tėvelį, kad jie iš karto suprato, jog vienas be kito negali gyventi ir susirašė.

Aš manau, žinomumas mums visiems kenkia, labai išryškina, glosto mūsų ego. Tu dar labiau puoselėji ir didini savo ego, jis išsipučia.

Ji buvo rūpestinga moteris, tėvelis dažnai atvažiuodavo, ji įdėdavo jam maisto. Mano tėvelis apsinuodijo močiutės maistu ir pagalvojo, jog jį močiutė norėjo nunuodyti, net nešė maistą į laboratoriją“, – pasakoja muzikantas.

Tačiau galiausiai santykiai pagerėjo savaime – jo tėvas, pasak A. Chošnau, buvo tikras vyras, visiems rodė dėmesį, padėdavo. „Vėliau įvyko persilaužimas, močiutė sakė: pats geriausias vyras, kokį galėjo tavo mama gauti“, – teigia jis.

Muzika padėjo užpildyti tuštumą

Dainininkas pripažįsta, jo gyvenime jam didžiausią įtaką padarė močiutė. Būtent ji A. Chošnau paskatino sukti muzikos link. O muzika buvo sykiu ir paveiki terapija, padėjusi po netekties užpildyti tuštumą.

Sulaukęs aštuoniolikos jis jau dainavo populiarioje grupėje „Naktinės personos“. Išgyvenęs didžios šlovės laikus, jau vėliau, nutrūkus grupės veiklai, dainininkas pasuko solinės karjeros keliu. Pelnęs ne vieną muzikinį apdovanojimą, dainininkas pripažįsta, kad muzika ir dainavimas yra jo vienintelis ir tikrasis pašaukimas.

„Pradžia buvo labai efektinga, dėl tos pradžios aš esu čia. Galima išmokti visko, jeigu nori ir koncentruojiesi. Žmogus turėtų išsiaiškinti, ką gyvenime norėtų daryti labiausiai, kas jį viduje labiausiai šaukia. Kiekvienas mūsų turi talentą, pašaukimą, kas kaip pavadins“, – įsitikinęs pašnekovas.

Dainininkas tik puse lūpų užsimena apie karjeros pokyčius. Galbūt A. Chošnau branda ar šeima turėjo įtakos naujiems virsmams, tačiau jis tikina vienu metu pajutęs, jog tapo savo įvaizdžio tarnu, o tai trukdė eiti muzikos pasaulio pažinimo, pripažinimo ir pašaukimo keliu.

„Aš manau, žinomumas mums visiems kenkia, labai išryškina, glosto mūsų ego. Tai kenkia pačiam sau, tu dar labiau puoselėji ir didini savo ego, jis išsipučia. Vieni žmonės tame įsisuka, bet manau, jei grįžti prie šaknų, prie savo pašaukimo, tai yra labai svarbu – ne tavo įvaizdis, o tai, kad tu kažką darai puikiai“, – svarsto atlikėjas.

Pakeisti požiūrį į karjerą A. Chošnau privertė sukurta šeima. Tiesa, šiandien jis neslepia, jog buvo periodas, kai nebetikėjo ją sukursiąs. Tačiau likimas sudėliojo gyvenimą savaip. Prieš aštuonerius metus jis susipažino su žmona Valda, sutuoktiniai susilaukė dviejų vaikų. Dabar jiedu niekuo nesiskiria nuo įprastų porų – abu su žmona sprendžia kilusias problemas ir nesutarimus ir kabinasi į gyvenimą. Pašnekovas nedvejoja: stengtis dėl šeimos verta ir patvirtina chrestomatinę tiesą – kiekvieno sėkmė prasideda šeimoje.

„Mano žmona labai rūpinasi šeima, ji labai daug duoda, priima įvairius sprendimus, susijusius su vaikais. Be abejo, aš dalyvauju priimant tuos sprendimus, bet didelę dalį daro žmona. Kiekvieną gyvenimo dieną susiduriame su įvairiais sunkumais, pasaulis toks yra, bet kiekvieną kartą randame sprendimą. Vienas iš kito mokomės supratimo – esame vienoje valtyje ir ja plaukiame kartu“, – mintimis apie šeimą dalijasi A. Chošnau.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Dainininkas Alanas Chošnau: mamos netektį turėjau išgyventi vienas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt