Veidai

2019.10.30 06:26

LRT KLASIKOS balsas Jūratė Katinaitė – apie Landsbergio pavyzdį, operos kritiką ir radijo sunkmetį

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.30 06:26

Kai LRT KLASIKOS Muzikos redakcijos vyresnioji redaktorė Jūratė Katinaitė nutarė stoti į muzikologiją, daugelis žinojo tik vieną šios profesijos atstovą – Vytautą Landsbergį. Tačiau dėl pasirinkto kelio J. Katinaitė nesigaili, o po 25-erių radijuje praleistų metų šiuo metu savo žinias gilina doktorantūros studijose. Tinginystė – natūralus dualistinės žmogaus prigimties dėmuo, kuriam svarbu nepasiduoti, įsitikinusi muzikologė.

– Esate LRT KLASIKOS Muzikos redakcijos vyresnioji redaktorė, žurnalistė, radijo laidų vedėja, muzikologė, kritikė, rašytoja, šiuo metu dar ir doktorantė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojate menotyros doktorantūrą. Kuris statusas mieliausias Jūsų širdžiai?

– Šiuo metu išgyvenu labai džiugų laikotarpį – vėl esu studentė! Žinoma, daug kas gąsdino, pati baiminausi, kad bus sunku. Ir nesakau, kad labai lengva. Humanitariniai mokslai, nepaisant jų sumenkinto prestižo, yra išties sudėtingi. Tačiau jie mane žavi, yra įtraukiantys ir įkvepiantys.

Rašytoja vadintis dar nedrįstu, kadangi esu tik vienos knygos lietuvių kalba autorė ir dar vienos muzikologinės knygos anglų kalba viena iš sudarytojų.

Reikia prisipažinti, kad esu ir muzikos, ypač operos kritikė, nors Lietuvoje šis žodis turi negatyvų prieskonį. Tačiau kritiko darbo vis viena tenka kažkam imtis, tai – kaip misija, kaip sanitaro darbas, kurį reikia kažkam atlikti.

Nors išgyvenome sunkmetį, mums netrūko optimizmo. Atrodė, kad Lietuvą ir radiją pastatysime ant bėgių ir jie sėkmingai riedės pirmyn.

O muzikologės statusas man labai brangus, nelengvai įgytas. Į muzikologiją stojau praėjus metams po Sausio 13-osios įvykių. Pagaliau buvome laisvi, tačiau gyventi darėsi vis sunkiau. Ir vis tiek apie praktiškesnę profesiją negalvojau, muzikologija man buvo be galo svarbi ir įdomi, ja labai tikėjau. Tačiau tuo metu daugeliui muzikologo sinonimas buvo Landsbergis, kuris „sugriovė kolūkius“.

Tada tūlas pilietis su buteliu rankoje ant pakriaušio keikdavo muzikologus. Ne sykį teko veltis į disputus, ginti muzikologo mundurą. Gerbdama profesorių, mylėdama jo muzikologinį paveldą ir būdama dėkinga jam už mūsų pokalbius ir pasitikėjimą, tiesiog nešu tą vėliavą ir pripažįstu: taip, aš irgi esu muzikologė.

– LRT KLASIKOJE dirbate jau ketvirtį amžiaus. Esate liudininkė laikų, kuomet radijas buvo prestižo reikalas. Koks jausmas kyla stebint, kaip šiuo metu radiją pakeičia kitos technologijos, o laiko klausyti ilgų pašnekesių apie kultūrą auditorijai lieka vis mažiau?

– Popieriuje 25-eri metai atrodo daug, tačiau jie pralėkė taip greitai... Kai kas iš tų 25-erių metų atrodo nutolę, pasimiršę, kai kas – labai šviežia ir gyva.

Į LRT KLASIKĄ atėjau valstybės jaunystėje, 1994 m., kai pati buvau dar studentė. Nors išgyvenome sunkmetį, mums netrūko optimizmo. Atrodė, kad Lietuvą ir radiją pastatysime ant bėgių ir jie sėkmingai riedės pirmyn. Deja, viskas vyko ne taip sklandžiai.

Esu paskutinio radijo pakilimo liudininkė. 1996 m. Lietuvos radijas pradėjo tiesiogines transliacijas iš Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Milano „La Scala“ teatrų, Berlyno filharmonijos, Vienos „Konzerthauso“... Tuo metu palydovinės transliacijos buvo revoliucija, o ir mažai kas buvo lankęsi Vakaruose, todėl klausytis, kaip realiu laiku dainuoja Luciano Pavarottis ar Montserrat Caballe, buvo išties ypatinga.

Pirmasis dešimtmetis nuo šių transliacijų pradžios buvo labai euforiškas, klasiką transliuojantis radijas tada įgavo prestižą, – maždaug tokį kaip prieškariu, kai žmonės rinkdavosi vieni pas kitus į svečius, pasidengdavo stalą ir klausydavosi radijo programų. Tačiau greitai radijui ant kulnų ėmė lipti kino teatrai, kuriuose buvo pradėtos transliuoti operos.

Panašu, kad radijas turi šlovingą praeitį ir labai miglotą ateitį.

Nenoriu, kad tai nuskambėtų nihilistiškai, tačiau šiandien radijas išgyvena sunkmetį. Žmonės turi vis mažiau laiko radijo bangomis klausytis klasikinės muzikos, ilgų pokalbių. Atsiranda vis daugiau mus supančių pagundų, technologijos pateikia vis daugiau galimybių.

Panašu, kad radijas turi šlovingą praeitį ir labai miglotą ateitį. Kita vertus, gyvenimas visada būna išradingesnis nei mūsų vaizduotė.

– Tikite, kad radijo ir kultūros programų laukia renesansas?

– Labai liūdna, kad šiandien nei mokslas, nei kultūra nebėra pagarbos verti dalykai. Išgyvename šių laikų paradoksą – nors niekada nebuvo tiek daug žinių apie kultūrą, meną, istoriją, tiek daug mokslo darbų ir tobulos technologijų nulemtos žinių dalijimosi sistemos, skiriame vis mažiau laiko gilinimuisi.

Jei netikėčiau, kad visa ši beprasmybė ir paviršutiniškumas kažkada pasibaigs, būtų dar skaudžiau.

Tačiau kai valtis pakrypsta į vieną pusę, ji neišvengiamai anksčiau ar vėliau atgauna pusiausvyrą arba persisveria į kitą pusę. Jei netikėčiau, kad visa ši beprasmybė ir paviršutiniškumas kažkada pasibaigs, būtų dar skaudžiau.

Kol kas dideliu greičiu skriejame į prarają, bet jau daug kas tai suvokia. O kai atsidursime dugne, galbūt atsiras poreikis grįžti prie tam tikrų dalykų.

Man regis, gyvename geresnių laikų priešaušryje. Nors vyksta didelė mokslo ir kultūros komercializacija ir net, sakyčiau, daugelio gyvenimo sričių dehumanizacija, žmogaus prigimtis visgi išlieka dualistinė. Žmogui lyg ir norisi kažko siekti, bet kartu jam ir tingisi. Panašu, kad šiuo metu žmonija yra palinkusi į tingėjimo pusę: nori visko greitai, čia ir dabar.

Nuopuolio etapas, kurį dabar išgyvename, negali trukti amžinai.

Turbūt, kaip ir kiekvieną radijuje, kultūros arba švietimo srityje dirbantį žmogų, mane taip pat kankina mintys apie beprasmybę. Nejau įmanoma dar labiau viską komercializuoti ir daryti dar paviršutiniškiau?

Tačiau stengiuosi išlikti optimiste ir manau, jog istoriškai viskas kartojasi. Nebūtinai tiksliai, bet galima įžvelgti tam tikrą cikliškumą. Juk mokslo ir kultūros sureikšminimo etapas istoriškai nėra toks ilgas, o Apšvietos epochos mokslo ir technologijų progresas atsirado tik po ilgai besitęsusio tamsesnio laikotarpio.

Todėl nuopuolio etapas, kurį dabar išgyvename, negali trukti amžinai. Egzistuoja kažkokia dialektika ar dieviška valia, kuri kažkaip nulemia gyvenimą.

Vis dažniau atsiranda noras stabtelėti ir atrasti prasmę tokiuose dalykuose, kuriuose anksčiau jos neieškodavai. Pavyzdžiui, prieš keletą metų ėmiau mėgautis gamindama maistą draugams, ko seniau nedarydavau...

– Galbūt turite savo firminį patiekalą, kuriuo vaišinate draugus?

– Dar nesu taip įgudusi, tačiau artimiausią savaitgalį krikštasūniui pažadėjau kartu pagaminti krembriulė. Tik nesu tikra, ar pavyks.

– Esate kilusi iš Joniškio, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenate sostinėje. Jau laikote save vilniete?

– Neseniai vienas mano bičiulis dailininkas priminė man smagų posakį: kas yra vilniečiai? Arba kauniečiai, arba kaimiečiai. Suprask, tie, kurie po karo atvyko iš laikinosios sostinės arba suvažiavo iš provincijų.

Ir tikrai labai daug mano kartos ir vyresnių žmonių stiebėsi į mokslą ir traukė į Vilnių, nes manė, kad ten verda tikrasis gyvenimas. Man atrodo, jog Lietuvos menas, mokslas ir kultūra remiasi vadinamaisiais netikrais vilniečiais, kurie yra labai daug nuveikę.

Vilniuje svajojau gyventi jau nuo vaikystės, labai myliu šį miestą ir nenorėčiau gyventi niekur kitur. Tačiau vadinti save vilniete vis sunkiau. Kuo greičiau bėga metai, tuo labiau supranti, kad tavo šaknys kitur.

Mano tėtis anksti žuvo, sunkiai serganti mama šiuo metu gyvena su mumis, tad Joniškyje svečiuojuosi retai: per Vėlines, vasarą. Apsilankymai pas ten tebegyvenančius giminaičius nors ir reti, tačiau labai mieli, kartais net iki graudulio. Gal todėl, kad suvokiu, jog ten yra mano pagrindas, ant kurio užaugau.

– Galbūt knygą apie iš Žagarės kilusį operos solistą Vaclovą Daunorą taip pat rašėte jausdama su kraštiečiu jus siejantį emocinį ryšį?

– Žinoma, emocinis ryšys tarp mūsų iš tiesų užsimezgė. Kai nuėjau į pirmąjį interviu su Vaclovu Daunoru, dar nė neįsivaizdavau, kad tapsiu knygos apie jį autore. Iš karto pasisakiau, kad esu kilusi iš tų pačių kraštų. Tada jis išvardijo visus Katinus, kuriuos pažįsta. Išsiaiškinome, kad bendrų giminaičių visgi neturime, tačiau vis tiek pasijutome kaip giminės.

Pamenu, vaikystėje rajono dainų šventės kaip tik ir vykdavo Žagarėje, tame gražiame dvaro parke, kurį po daugelio metų aplankiau per knygos pristatymą Žagarės „Vyšnių festivalyje“. Sentimentų tikrai yra ir su laiku jų, turbūt, vis daugės.

– Šiuo metu užimtumo Jums tikrai netrūksta – ir dirbate, ir studijuojate. Kaip praleidžiate laisvalaikį, kurio, turbūt, lieka nelabai daug?

– Didžiausią dėmesį skiriu savo draugams. Laiko leidimas su jais man yra svarbiausia mano laisvalaikio, kurio per darbus ir mokslus lieka vis mažiau, dalis.

Daugelis mano draugų – vienus pažįstu jau ne vieną dešimtmetį, kiti mano gyvenime atsirado ir vėlesniu metu – atkeliavo kartu su mano profesija. Neseniai susidraugavome su operos soliste Asmik Grigorian, esu jai be galo dėkinga už atvirumą ir dainavimo niuansų paaiškinimus, kurie man, kaip operos kritikei, yra neįkainojami. Labai brangios draugės man yra kompozitorės Žibuoklė Martinaitytė, Justė Janulytė, Onutė Narbutaitė.

Be mikrofono aš, kažkokia Jūratė Katinaitė, nebūčiau prie jų priėjusi. O dabar jos tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Gal net ir aš joms (juokiasi). Tačiau daugiausia bendrauju su mokyklos ir studijų draugais, su kuriais bėgantis laikas dar labiau sutvirtina ryšius.

Daugiau kažkuo ypatingų pomėgių neturiu, nes visas mano gyvenimas – tiek darbas, tiek laisvalaikis – yra susijęs su muzika.

– Ar neateina metas, kuomet nuo muzikos prireikia pailsėti?

– Nepaisant to, jog jau nemažai dešimtmečių užsiimu šia veikla, nuo muzikos nepavargstu. Po darbo dienos su muzika vakare galiu eiti į koncertą – muzika manęs nevargina.

Nors jaudinuosi dėl miglotos radijo ateities, dėl muzikos ir klasikos esu rami, jos – Dievo rankose.

Pavyzdžiui, jau 20 metų dalyvauju „Tarptautinės kompozitorių tribūnos“ veikloje. Į šį šiuolaikinės muzikos įrašų konkursą su savo kūriniais suvažiuoja muzikos prodiuseriai iš viso pasaulio radijo stočių. Konkurso metu visą dieną nuo ryto iki vakaro klausomės kūrinių, vertiname juos balais ir renkame geriausių kūrinių dešimtuką.

Pirmaisiais metais po tokių klausymų dar eidavome į šiuolaikinės muzikos renginius, tačiau dabar po tokios dienos mieliau einu į operą arba į restoraną. Visgi muzikos man per daug nebūna. Nors jaudinuosi dėl miglotos radijo ateities, dėl muzikos ir klasikos esu rami, jos – Dievo rankose.

– Jūsų lūpomis kalba išmintis. Šiek tiek gaila, kad ji ateina tik su patirtimi. Ko palinkėtumėte jaunam žmogui?

– Jauniems žmonėms patarčiau stengtis kuo daugiau veikti, nes tik tada tampa daug lengviau atrasti, kas tau svarbiausia. Kaip jau sakiau, tinginystė yra labai svarbus žmogiškosios prigimties dėmuo, tačiau svarbu jam nepasiduoti, – jauną žmogų turi lydėti smalsumas ir darbštumas.

Geriausias gyvenimo tarpsnis yra laikas, kai turi ir jėgų, ir patirties.

Man gražiausia, kada kolektyve groja kartų simfonija: kai per daug nesureikšminame jaunosios kartos ir nenurašome vyresniosios. Jauno žmogaus negalima nustumti į šalį, nes jis yra greitas, vikriau sugeba pasinaudoti technikos galimybėmis. O vyresnis kolega gali kažką mąsliau pasakyti, užpildyti tuštumą pasidalinta savo patirtimi.

Paklausiusi savo laidos, kurią vedžiau prieš kokius 15 metų, dabar galvoju: „Vaje, kokia naivi mergaitė. Ir tos išvados, ir klausimai…“ Nors kartais atrodo, kad laikas bėga ir niekas nesikeičia, visgi tų pokyčių netrūksta. O ir amžius turi savų privalumų.

Todėl geriausias gyvenimo tarpsnis yra laikas, kai turi ir jėgų, ir patirties. Tai netruks amžinai, nes laikas bėga kaip vanduo…

Taip pat skaitykite