Veidai

2019.10.27 21:38

Asta Stašaitytė: kaukės man nereikia, tačiau tenka su savimi padirbėti

„Kaukės man nereikia, tačiau kartais reikia save pažnaibyti, padirbėti, kad būčiau linksmesnė. Su amžiumi aš nebijau paliūdėti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako televizijos laidų vedėja Asta Stašaitytė. Dabar ji džiaugiasi, kad daug teigiamų emocijų pasisemia vesdama laidą „Duokim garo“.

– Kaip sekasi laidoje „Duokim garo“?

– Iš pradžių kvietimą vesti „Duokim garo“ vadinau avantiūra. Vis dėlto ši laida jau gyvuoja dvidešimt metų ir staiga – pokyčiai. Tačiau man tai dovanoja labai daug įspūdžių. Mane nustebino, kiek ten daug teigiamų emocijų – ten pasirodyti žmonės repetuoja savo laisvalaikiu ir užkulisiuose jaučiama, kad tie žmonės atvyksta į filmavimus su didžiausiu džiaugsmu, kurio pasisemiu ir aš.

Be to, sugrįžimą į visuomeninio transliuotojo eterį vadinu dovana artėjančio jubiliejaus proga ir tam tikras pripažinimas.

Vis dar svajoju sukurti vaidmenį teatre.

– Visose laidose pasirodote linksma, besišypsanti, geros nuotaikos, entuziastinga. Kas padeda tokia išlikti? Galbūt kartais prireikia ir kaukės, kad žiūrovai nepamatytų vidinio pasaulio?

– Esu optimistiškos prigimties ir tuo labai džiaugiuosi. Kaukės man nereikia, tačiau kartais reikia save pažnaibyti, padirbėti, kad būčiau linksmesnė. Su amžiumi aš nebijau paliūdėti, pasakyti, kad man skauda ar kažkas nepatinka, nesiekiu visada būti faina. Visaip būna.

– Kas jums, jūsų šeimai svarbu auklėjant vaikus, kalbant apie tėvų ir vaikų santykius?

– Nuoširdumas, tiesa. Kalbant apie mūsų šeimą, galbūt buvo padaryta klaidų, kai buvome neapsisprendę būti kartu ar atskirai. Buvo vaidybos, kad viskas yra gerai, nors taip nebebuvo. Ir to laikotarpio pasekmes jaučiu.

Todėl manau, kad svarbiausia nemeluoti. Sakyti tiesą, padėti kitam. Taip pat labai svarbu disciplina, kuri ir vaikui ir suaugusiajam padeda gyventi harmonijoje.

– Apie ką svajojote vaikystėje ir apie ką svajojate dabar?

– Vaikystėje didžiausia svajonė buvo tapti aktore. Man atrodė, kad teatras – mano ateitis. Būdama aštuoniolikos turėjau tam tikrų sveikatos problemų negalėjau išvykti iš tėvelių namų studijuoti į kitą miestą, tačiau, kaip sakau, niekas nevyksta be priežasties – pasilikusi Klaipėdoje pradėjau dirbti televizijoje.

Matyt, likimas kitaip būtų susiklostęs, jei būčiau išvykusi. Ir iš tiesų vis dar apie tai svajoju – norėčiau sukurti vaidmenį teatre. Man būtų labai įdomu. Norėčiau atsiduoti režisieriui į rankas, kad jis man padėtų sukurti vaidmenį.

– Iš kur tiek energijos?

– Net nežinau, tikiuosi, kad ne iš kitų žmonių ją išsiurbiu it vampyras. (Juokiasi.) Reguliarus miegas, pasivaikščiojimai, tikėjimas... Man tai svarbu.

Kalbant apie mūsų šeimą, galbūt buvo padaryta klaidų, kai buvome neapsisprendę būti kartu ar atskirai.

– Jūsų juokas užkrečiantis, ar jis padėjo išsisukti iš tam tikrų situacijų?

– Kai kas mano juoką vadina žvengimu. Turiu jau tokį specifinį – vieniems jis patinka, kitiems – ne. Nors mama sako, kad juoktis turėčiau tyliau, aš vis tiek labai garsiai juokiuosi ir čiaudžiu.

– Kokios muzikos klausotės?

– Dabar labai daug liaudiškos muzikos girdžiu vesdama „Duokim garo“. O namuose skamba daug ir įvairios muzikos. Būna, kad kartais galiu porą dienų klausytis vienos ir tos pačios dainos, kol ji pabosta.

Jei man būtų leista, dažnai klausyčiausi SEL, „Daddy Was a Milkman“, Jazzu ir daugelis kitų. Man patinka lietuviška muzika ir turiu daug mėgstamų atlikėjų.

Visas pokalbis su Asta Stašaityte – vaizdo įraše.

Labas rytas, Lietuva! Šeštadienis. Asta Stašaitytė: nustebau pajutusi, kiek daug geros emocijos yra laidoje „Duokim garo“