Veidai

2019.10.25 18:57

Edmundas Jakilaitis ir savo pomėgiuose atranda politiką: avilys jam – mažas Lietuvos modelis

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2019.10.25 18:57

Įtakingiausiu žmogumi Lietuvoje tituluojamas žurnalistas Edmundas Jakilaitis namuose kartais sulaukia priekaištų, jei užsimiršta ir su sūnumi ima kalbėti kaip žurnalistas. LRT RADIJO laidoje „Penktadienio pokalbiai“ jis papasakojo apie savo pomėgius, kurių vienas teikia naudos ir darbui – padeda prisivilioti pašnekovų į vedamą laidą.

E. Jakilaitį kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Ar esi kada nors šeimoje sulaukęs priekaištų, kad su vaikais bendrauji kaip žurnalistas? Taip klausiu, nes kažkada pajutau, kad su vaikais bendrauju kaip renginio vedėjas.

– Yra buvę, ypač su sūnumi. Su mergaitėmis dažniausiai tėčiams nelabai pavyksta griežtai. Kartais pagaunu save ir man žmona sako: klausyk, kalbėk normaliai su juo, kaip su draugu, o ne pavaldiniu. Bet pastaruoju metu jau mažiau, bendraujant viskas vyksta šeimyniškai.

– Tavo vaikai didesni.

– Dukrai bus 16 metų, sūnui – 12 metų, mažajai – ketveri.

– Skaitau knygą, kurioje autorius pasakoja išgyvenimus, kai su savo vienų metų dukra ėjo į ritmikos, muzikos užsiėmimą. Turi ten su jais klegėti, šokti... Apie tai jis pasakoja kaip apie pragarą.

– Esu praėjęs tris tokias akademijas. Man patinka, gali pamatyti, kaip mažas vaikas, girdėdamas garsus, pradeda reaguoti į ritmą ir t. t. Aš ropoju, barškinu barškaliukais – man labai juokinga. Įjungi kitą režimą ir viskas – kartais labai gera pabūti durnam.

– Ar didesnėje kompanijoje tau pavyksta išvengti kalbų apie politiką?

– Nėra taip, kad, kaip juokauja kokie muzikantai, sėdi prie stalo ir kas nors sako – padainuok. Bet būna: ar gali paaiškinti, kas ten darosi su Pranckiečiu, Karbausiu ar dar kažkuo. Būna tokių dalykų, bet čia ne problema.

Visuotinai žinoma, kad esu politikos žurnalistas. Jeigu žmonėms norisi pafilosofuoti, galime. Bet nesu tikras, ar mano įžvalgos kažkokios unikalios. Tiesiog žinau daugiau faktų, nes perskaitau daugiau srauto. O kad galėtume susigaudyti mūsų politikoje, specialių žinių nereikia – čia nėra politikos, tik ambicijų karas.

Aš visada skelbiu savo mobiliojo telefono numerį. Daug kas stebisi, bet man atrodo, kad žurnalistui tai – didelė vertybė, kai jam gali prisiskambinti, kai nesukuri ministerijos įspūdžio.

– Kai įvedžiau tavo vardą į „Google“, išmetė klasikinius variantus: „Edmundas Jakilaitis ir vaikai“, „žmona“. Vienas iš jų buvo „kontaktai“. Tau skambina žmonės ir išsako savo lūkesčius?

– Aš visada skelbiu savo mobiliojo telefono numerį. Jį esu nurodęs ir savo feisbuko paskyroje. Daug kas stebisi, bet man atrodo, kad žurnalistui tai – didelė vertybė, kai jam gali prisiskambinti, kai nesukuri ministerijos įspūdžio: skambini vienam, kad prieitum iki Petro Petraičio.

Man skambina tie, kas turi temų. Būna, sėdžiu su kokiu žmogumi, man skambina ir pradeda pasakoti istoriją, problemą. Tas žmogus žiūri išpūtęs akis ir sako: „Čia tau taip skambinėja žmonės, kurių tu nepažįsti?“ Bet aš išmokau greitai išklausyti esmę.

– Tu žaidi tenisą.

– Pastaruoju metu vis mažiau ir mažiau. Tenisą vis dėlto smagiausia žaisti vasarą. Žiemą tuose angaruose tai nėra toks smagus užsiėmimas. Bet sportuoti stengiuosi kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki penktadienio.

– Buriavimas tavo gyvenime atsirado dėl „Nacionalinės ekspedicijos“?

– Buriavimas nėra atsitiktinis dalykas. Gyvenau Kaune, mes su draugais dažnai buriuodavome Kauno mariose. Be to, kai atsirado Lietuvoje „Ambersail“, dalyvavau ir „Tūkstantmečio odisėjoje“ aplink pasaulį, esu dalyvavęs ir prestižinėse lenktynėse Britanijoje...

– Dar pasitaiko susirgti jūros liga?

– Kaip kada. Taip, kad ištuštinčiau skrandžio turinį, ne. Bet kartais jaučiu įvairius dalykus. Tačiau vaistų negeriu ir kitiems rekomenduoju to nedaryti. Jie padeda, bet vaikštai kaip šlapiu maišu trenktas.

Bitininkystė tavo gyvenime irgi seniai?

– Dar seniau. Mano senelis buvo bitininkas. Mane tik gimusį, gal dviejų savaičių, sugėlė dvi bitės. Kvietė greitąją, galvojo, kad bus kas nors baisaus. Bet man beveik netinsta: pas bites einu nuogomis rankomis, dažnai net nesidedu tinklelio ant veido. Rudenį deduosi, nes, kai ateini rudeninio medaus, jos jau pyksta.

Aš iš tų, kurie dalina medų, bet tiek ir išdalinti nelabai galiu. Pernai dovanodavau savo pašnekovams, jie žymiai labiau norėdavo ateiti į laidą.

– Man visuomet įdomu, kuo naudingi tranai? Yra stereotipas, kad jie visiškai nenaudingi, net negelia.

– Galime pasižiūrėti į Gedimino 11 – ten kiekvieną savaitę jų sėdi trylika ar keturiolika. Vienu metu buvo vien tranai, dabar yra viena bitė darbininkė [juokiasi – red. past.].

Tranai tik ėda ir apvaisina motinėlę. Rudenį juos išleidžia į užtarnautą poilsį ir jie kur nors žolėje užsibaigia. Avilys – mažas Lietuvos modelis, ypač prie Grybauskaitės: viena motinėlė, daug tranų ir šimtai tūkstančių darbininkų.

Rudenį iš 6 avilių išsukau daugiau nei 100 litrų medaus. Aš iš tų, kurie dalina, bet tiek ir išdalinti nelabai galiu. Pernai dovanodavau savo pašnekovams. Niekas nesiskundė, žymiai labiau norėdavo ateiti į laidą. Nueina gandas – ateisi, ne tik pakalbėsi, bet ir medaus gausi.

– O tu niekada nebandei dainuoti ar groti kokiu nors instrumentu?

– Kažkada norėjau išmokti groti fortepijonu. Nusipirkau iš Gintaro Ruplėno jo vaikų fortepijoną, vaikščiojau į Čiurlionio muzikos mokyklą – iš manęs žmona labai juokdavosi. Bet tikrai žinau – man geriau nedainuoti.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.