Veidai

2019.10.25 07:49

Monika Linkytė: klausiau ne savęs, o tų, kurie sakė, kad būti muzikante nėra rimta

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.10.25 07:49

„Emocinio intelekto puoselėjimo trūkumas yra viena didžiausių problemų. Dėl to ir turime tiek muzikantų, kurie nesugeba suvokti savo emocijų, pasineria į kraštutinumus: narkotikus, alkoholį“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ svarsto dainininkė Monika Linkytė. Atrasti save užtruko ir jai pačiai – paskatinta kitų ji iš pradžių muziką nustūmė į antrą planą dėl „rimtos“ specialybės.

Jaunosios kartos dainininkė ir dainų kūrėja Monika Linkytė drąsiai teigia: muzika neatskiriama jos gyvenimo dalis. Tačiau didžiausias džiaugsmas ją aplankė ne tada, kai rampų šviesoje vieną po kito raškė muzikinius apdovanojimus, o tada, kai po ilgų ieškojimų suprato, kokią muziką nori kurti, ką dainuoti. Tam prireikė nemažai laiko ir pastangų.

„Labai sunku rasti žodžių, kaip apibūdinti savo santykį su muzika, nes tai yra taip stipru, man įgimta, įaugę. Atrodo, kad aš ir muzika esame tas pats dalykas. Jeigu muzika dingtų iš mano gyvenimo, net sunkiai suvokčiau savo identitetą“, – kalba ji.

Ypatingą ryšį su muzika M. Linkytė jautė nuo pat mažumės: „Kai gimiau, labai garsiai rėkiau. Daktaras sakė, gimė dainininkė. Užkodavo teisingai. Muzika yra toks natūralus dalykas, kuris visada šalia manęs. Nėra jokios stebuklingos istorijos. Nuo mažens lankiau muzikos mokyklą, pradėjau dainuoti, grojau fortepijonu, labai patiko. Tėvai turi įrašų, kaip būdama 5 metų sėdžiu prie pianino ir sau kažką kuriu.“

Kelias nuo pianino šeimos svetainėje iki didžiosios scenos neprailgo. Būdama paauglė ji jau žibėjo muzikiniuose renginiuose, o 15 metų bandė laimę atrankoje į vaikų „Euroviziją“.

Nors tąkart atstovauti Lietuvai nepavyko, mergina iš Gargždų nenuleido rankų, toliau dalyvavo konkursuose. Publika M. Linkytę kaskart sutikdavo aplodismentais, o komisija – komplimentais. Pati mergina tikino lipanti į sceną be jokio jaudulio – ten jautėsi kaip žuvis vandeny.

Tačiau nei scena, nei televizija, nei konkursai anuomet M. Linkytei galvos neapsuko. „Nebuvau populiari, nesijaučiau išskirtinė. Tiesiog buvau paauglė, kuriai patinka dainuoti“, – pažymi ji.

Vos po 3 metų nuo dalyvavimo vaikų „Eurovizijos“ atrankoje M. Linkytė pradėjo dalyvauti suaugusiųjų „Eurovizijos“ atrankose, o jau 2015 metais kartu su Vaidu Baumila iškovojo teisę atstovauti Lietuvai šiame dainų konkurse Vienoje, Austrijoje.

Duetas su daina „This Time“ užėmė 18-ą vietą, tačiau publikos spaudimo ar nepasitenkinimo M. Linkytė sako dėl to nejutusi.

Man atrodo, visuomenė menininko specialybę ne visada vertina kaip normalią. Buvau apsupta tokios visuomenės. Šeima irgi išgyveno: kaip čia dabar – muzikantė?

„Manęs tikrai niekas „nevalgė“. Po „Eurovizijos“ jaučiausi labai gerai. Pamenu, kai grįžome, buvo sekmadienis. Susitikau su drauge, vaikščiojome po Vilniaus senamiestį, žmonės ėjo, mane sveikino, gavau gėlių. Smagu“, – prisimena dainininkė.

Klausė aplinkinių, o ne savęs

Rasti raktą į savo pačios tikruosius jausmus ir norus M. Linkytei prireikė laiko. Baigusi mokyklą, ji studijavo mediciną, vėliau teisę. Sako per daug klausiusi aplinkinių ir per mažai savęs.

„Man atrodo, visuomenė menininko specialybę ne visada vertina kaip normalią. Buvau apsupta tokios visuomenės. Šeima irgi išgyveno: kaip čia dabar – muzikantė? Kaip išgyvensi? Ką reikės daryti? Paskatinta tų žmonių rinkausi kažką labai rimto. Bet galų gale supratau, kad negaliu ir dainuoti, ir kurti muzikos, ir dar studijuoti. O kaip reikės suderinti darbą nuo 8-os iki 17-os valandos ir dainavimą?“ – mintimis dalijasi pašenkovė.

Ji sako supratusi nenorinti būti dvilypė – juk labai svarbu atsiduoti tam, ką darai: „Ir pasirinkau tai, kas man svarbu ir patinka, o ne kas patinka mano šeimai, draugams ar aplinkai.“

Net ir nusprendusi atsiduoti muzikai, M. Linkytė teigia dar ilgai ieškojusi savo kelio. Širdies nešildė net gausybė apdovanojimų. Lyg kietą riešutėlį teko gliaudyti savo jausmus bei troškimus. Tai kėlė įtampą.

„Jums atrodo lengva suprasti, ką nori dainuoti? Man atrodo, labai nelengva. Manęs niekas gyvenime nemušė, nėra stiprių fizinių išgyvenimų, bet viską išgyvenu viduje. Man atrodo, emocinio intelekto puoselėjimo trūkumas yra viena svarbiausių ir didžiausių problemų.

Dėl to ir turime tiek muzikantų, kurie labai emocionalūs, bet nesugeba suvokti savęs ir savo emocijų, pasineria į kraštutinumus: narkotikus, alkoholį. Tų emocijų tiek, kad nežinai, kur jas sukišti. O kažkur sukišti reikia“, – kalba ji.

M. Linkytė yra apdovanota net trimis Muzikos asociacijos metų apdovanojimais (M.A.M.A.). Pasak jos, šios statulėlės sunkios ne tik fiziškai – dėl jų buvo sunku ir viduje.

„Lyg ir turi jas, o ką su jomis daryti? Atrodė, kad gal aš net neverta tų statulėlių. Tada nesupratau, ką daryti: ar čia jau viskas? Nes nežinau, kam tai ir kodėl noriu tai daryti“, – pasakoja žinoma muzikantė.

Atsakymus į šiuos klausimus M. Linkytė sako radusi ne taip seniai – kai suprato, kad pirmiausia reikia susidraugauti su savimi.

„Po truputį pradėjau galvoti: o kaip būtų, jei nieko nebūtų aplinkui? Jeigu būčiau viena, kaip pasirinkčiau? Ką galvočiau? Ką norėčiau nuveikti? Tada pradėjau klausytis savęs. Ir pradėjo ryškėti, nes tam pradėjau skirti laiko ir dėmesio“, – teigia ji.

Net ir tada, kai dalykai techniški, stengiuosi juos daryti su džiaugsmu, meile ir laisve. Tada net ir tai, kas „užknisa“, pasidaro su linksmumu.

Tiki, kad su mėsa gautų ir porciją neigiamų emocijų

Dainininkė vis dar gyvena tarp Vilniaus ir Londono. Nors muzikos kūrybos studijos ten baigtos, nutraukti užmegztų ryšių mergina neketina.

„Neišsirenku ir labai smagu neišsirinkti. Suprantu, kad dabar toks etapas. Jeigu galiu gyventi tarp dviejų šalių, tai kodėl turėčiau negyventi tarp dviejų šalių? Galiu kurti Londone ir noriu tai daryti. Noriu savo albumą baigti Londone“, – pažymi ji.

Būtent šiame Europos didmiestyje, nuolat verdančiame muzikos industrijos katile, M. Linkytė prieš kelerius metus atrado savo muzikinę kryptį.

„Man tai labai padėjo suprasti. Vienas iš mano dėstytojų buvo Femi Temowo, su kuriuo susipažinome ir susibičiuliavome, dabar įrašėme naujų dainų. Jeigu nebūčiau nuvykusi į Londoną, nebūčiau susipažinusi su tokiais žmonėmis. Gera mokytis iš žmonių, kurie rašė dainas su Amy Winehouse“, – pasakoja atlikėja.

Šiuo metu M. Linkytė per gyvenimą stengiasi eiti lėtais, bet tvirtais žingsniais, kurie įsispaustų amžiams.

„Nuostabu suvokti, kad žmogus nuolat keičiasi. Tas pokytis yra pats gražiausias dalykas gyvenime. Kai nevyksta pokyčių, netobulėjame. Aš noriu tobulėti, keistis, jaustis tarsi upė, kuri nuolatos plaukia. Rašyti dainas su A. Winehouse prodiuseriu Femi arba pasidžiaugti koncertais, kurie vyko praėjusiais metais su geriausiu Europos gospelo choru. Tai man labai svarbūs dalykai“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

M. Linkytė pasakoja turinti ir savo gyvenimo filosofiją: įsiklausyti į savo poreikius ir daryti tai, dėl ko kasdien jaustųsi gerai. Pavyzdžiui, ji jau 4 metus nevalgo mėsos.

„Tikiu, kad mėsa, kurią perkame parduotuvėje, nėra labai sveika. Ir dar galvoju, kad joje lieka daug neigiamų emocijų, kurias paskui suvalgau. Pagalvojau, kad nieko baisaus, jeigu atsisakyčiau mėsos, išgelbėčiau vieną kitą gyvūną“, – sako ji.

Tačiau muzikantė tokių minčių kitiems neperša – turime patys suvokti, ko mums reikia, kad jaustumės gerai, o jai jaustis gerai padeda mėsos nevalgymas.

Gyvenimas yra visoks: ir baltas, ir juodas, ir žalias, ir geltonas, kartais labai neįdomus, kartais – labai įdomus, sako M. Linkytė. Būtent dėl to, pasak jos, kiekvienas turime leisti gyvenimui tekėti per save ir skirti laiko pažinimui.

„Labai svarbu eiti į santykį su savimi ir gyventi pagal savo taisykles. Susirinkti jas iš kitų žmonių, knygų, bet skirti laiko sau. Čia, man atrodo, didžiausias ir nuostabiausias receptas. Norime gerų santykių su kitais, savo darbu, šeima, bet su savimi neturime gero santykio. Savęs nemylime, tai kaip galime mylėti kitą?“ – klausia dainininkė.

Ji stengiasi kasdien savęs paklausti, kaip jaučiasi – šis klausimas gali padėti pamilti save: „Man save pamilti padeda joga, meditacija rytais ir tai, kad stengiuosi daryti dalykus su meile. Net ir tada, kai jie techniški, stengiuosi juos daryti su džiaugsmu, meile ir laisve. Tada net ir tai, kas užknisa, pasidaro su linksmumu.“

Pasaulio keisti nereikia – savanoriaujant jis keičiasi pats

M. Linkytė dalijasi ne tik muzika. Savanoriauti – dar viena veikla, kuri jai yra natūrali gyvenimo dalis. Laidoje „Gyvenimo spalvos“ ji vyko susitikti su iniciatyvos „Niekieno vaikai“ kūrėjais ir savanoriais.

Žiūriu į vaikus kaip į lygiaverčius draugus. Man su vaiku nesinori „lelekintis“. Tas lygiavertiškumas ir padeda. Tada ir tu natūraliai priimi, ir tave natūraliai priima.

Šios iniciatyvos tikslas – suteikti emocinę paramą vienišiems vaikams ligoninėse, daugiausia iš vaikų namų. Per daugiau nei metus prie iniciatyvos prisijungė apie 160 savanorių.

M. Linkytė kartu su Ugne Jurgaityte, „Niekieno vaikų“ koordinatore, keliavo į Vilniaus Antakalnio ligoninę, ten leido laiką su savaitę ligoninėje gulinčiu mažyliu iš vaikų namų ir bendravo su kita savanore.

Marija Dilytė ligoninėse savanoriauja jau daugiau nei metus. Prie sergančių mažylių ji praleidžia per 40 valandų per mėnesį. Moteris nėra vilnietė, tad gavusi iškvietimą į sostinę keliauja apie 50 kilometrų. Ji pati yra 3 vaikų mama, tačiau motiniškos meilės jai pakanka dalytis ir su svetimais vaikais.

„Darome tą patį, ką darytų mama, tėtis arba giminaitė. Migdome, žaidžiame, vaikštome į procedūras, guodžiame, linksminame, maitiname. Seselės mus vadina „mamų antrininkėmis“. Labai daug išmokstu, sužinau, pasisemiu jėgų. Net laukiu susitikimų“, – pasakoja M. Dilytė.

Jei ne tokie entuziastai kaip ji, tokie sergantys mažyliai būtų visiškai vieni. M. Dilytė apie savanorystę susimąstė būdama Airijoje. Ten vaikai nuo mažų dienų ugdomi savanoriauti.

Paklausta, kas prisijungus prie tokios iniciatyvos sunkiausia, M. Dilytė teigia, jog labai svarbu nepradėti vaikų gailėti: „Imti ir daryti. Ateiti pas tą vaiką ir būti, o ne gailėti, kad jis vienas.“

„Man atrodo, jeigu šalia tokio vaiko nėra jokio draugo, jis jaučiasi, tarsi visas pasaulis būtų prieš jį. Todėl prasminga dovanoti savo laiko ir pabūti tuo draugu, bent jau ligoninėje“, – mintimis dalijasi M. Linkytė.

Nors pati vaikų neturi, su mažyliu ligoninėje atlikėja puikiai tvarkėsi. Ir savanorė M. Dilytė negailėjo muzikantei pagyrų.

„Žiūriu į vaikus kaip į lygiaverčius draugus. Man su vaiku nesinori lelekintis, norisi žiūrėti kaip į žmogų, kuris šiandien labai mažas, kada nors bus labai didelis. Tas lygiavertiškumas ir padeda šitokiose situacijose. Tada ir tu natūraliai priimi, ir tave natūraliai priima“, – svarsto muzikantė.

Ji norėtų, jog visuomenė būtų tokia, jog bendraujant nekiltų klausimo, ar savanoriauji, o kiltų klausimas, kur savanoriauji. Savanorė M. Dilutė tikina, kad buvimas šalia mažyliui padeda ne tik nurimti, bet ir greičiau sveikti. Ir savanoriauti yra kur kas paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Niekas jūsų neapmokyto į jūrą nemes ir pačiam kapanotis nereikės. Nereikės keisti ir pasaulio – jis pasikeis pats.

„Nereikia tikėtis, kad mes pakeisime pasaulį. Kiekvienas mažu darbu gali pakeisti kelias vaiko valandas. O daug žmonių kartu gali pakeisti ir pasaulį“, – sako U. Jurgaitytė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Sergančiu beglobiu vaiku besirūpinusi Monika Linkytė: mažiesiems tiesiog reikia žmogaus
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt