Veidai

2019.10.17 06:52

Retai interviu duodantis Tadas Gryn: branda suteikia tai, ko suvaidinti neįmanoma

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.10.17 06:52

„Dabar gyvenu šokiais. Net ir po kelių valandų treniruočių bei darbų teatre grįžęs vakare namo galiu žiūrėti panašius užsienio projektus ar šokėjų pasirodymus“, – portalui LRT.lt sako aktorius ir LRT TELEVIZIJOS projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvis Tadas Gryn. Šokiai gerokai pakoregavo ir jo rutiną: tingius rytus pakeitė fizinis krūvis, o naktis prie serialų – daugiau miego.

– „Šok su žvaigžde“ yra jūsų debiutas ne tik šokių aikštelėje, bet ir televizijos projekte. Ilgai svarstėte, ar pasiryžti tokiai avantiūrai?

– Iš tiesų, tai pirmas televizijos projektas, kuriame dalyvauju. Iki šiol visi pasirodymai eteryje buvo tiesiogiai susiję su mano profesija. Tačiau manęs ilgai įtikinėti tikrai nereikėjo, svarbiausia buvo pasitikrinti, ar galėsiu repeticijas ir laidų filmavimus suderinti su savo darbu.

Džiaugiuosi, kad pavyko, nes pramoginiai šokiai man nauja sritis ir labai įdomus iššūkis. Nors iškart supratau, kad projektui turėsiu skirti daug laiko ir jėgų, norėjau išmokti ko nors naujo.

Ir labai džiaugiuosi, kad sutikau. Tai puikus projektas, turintis labai daug privalumų: kūnas nuolat dirba, yra aktyvus, o repeticijose ir per pasirodymus patiriu labai daug gerų emocijų, užsimezgė naujos pažintys.

Tikiu, kad dalyvavimas projekte turės teigiamos įtakos ir man, kaip aktoriui. Juk ir šokėjai, ir aktoriai dirbdami naudoja savo kūną, o kuo jis labiau išlavintas, tuo lengviau tam tikrus dalykus išreikšti judesiais. Juk ne viskas ant scenos pasakoma žodžiu.

Svarbu suvokti, kad aukščiausi balai uždirbami tik atidavus daug jėgų ir darbo.

– Kaip pasikeitė jūsų rutina, joje atsiradus šokiams?

– Visiškai pasikeitė. Dabar rytais keliuosi daug anksčiau ir savo dieną pradedu repeticijų salėje. Kelias valandas intensyviai treniruojuosi ir tada vykstu į darbus teatre. Dabar ir kavos puodelių išgeriu mažiau – teatre daugiau pertraukėlių, tad ir kavos galima atsigerti dažniau.

Jei anksčiau nutikdavo taip, kad susidomėjęs kokiu nors serialu galėdavau jį žiūrėti iki paryčių, dabar sau to tikrai neleidžiu – miegoti einu anksčiau, kad kitą dieną pakaktų jėgų. O jų tikrai reikia, nes kai pusę dienos praleidi repeticijose, svarbu, kad kūnas nepervargtų fiziškai ir emociškai.

Pamenu, kai mano dienotvarkėje šokių nebūdavo ir turėdavau laisvą dieną arba į repeticijas teatre vykdavau 11 val., mano rytai būdavo kiek tingūs ir ištižę. Galėdavau išgerti ir penkis puodelius kavos, pusryčiai dažniausiai būdavo labai vėlyvi.

Dabar ir kavos puodelių išgeriu mažiau, nes visą repeticijos laiką stengiamės išnaudoti produktyviai, jei ir sustojame pailsėti, dažniausiai tuo metu kalbamės apie būsimą pasirodymą, jo detales. Iš tiesų dabar gyvenu šokio ritmu. Net ir vakarais ilsėdamasis žiūriu įvairus šokių įrašus, į „Šok su žvaigžde“ panašius užsienio projektus, žiūriu, kaip sekasi jų dalyviams, galvoju idėjas...

– Ne vienas projekto dalyvis sako, kad yra perfekcionistai ir kiekvieną pasirodymo smulkmeną stengiasi nugludinti iki tobulumo. Jūs taip pat save apibūdintumėte?

– Net jei šis projektas yra avantiūra, stengiesi sau kelti tam tikrus tikslus ir siekti gero rezultato. Tai skatina netinginiauti.

Žinoma, tai nėra tavo tiesioginis darbas ir tarsi galėtum pasirodyti bet kaip, tačiau ar tokiu pasirodymu gali būti patenkintas? Nemanau. Jei šokčiau atmestinai, nuvilčiau save, savo partnerę ir kitus.

Suprantu, kad šokti kaip profesionalas neišmoksiu, nes šokėjai treniruojasi ištisus dešimtmečius, tačiau svarbu stengtis ir padaryti taip, kad ši veikla teiktų malonumą. Tada bus ir man, ir kitiems įdomu. Jei jausčiau tam tikrą įtampą, žiūrovai tai tikrai pamatytų.

Per daug įsitraukus į socialinius tinklus, stebint kitų gyvenimus galima lengvai pamiršti savąjį.

– Projekto teisėjai taip pat yra sakę, kad judu su Ala Karpenko atrodote labai brandžiai, jūsų pasirodymus vadina suaugusių žmonių šokiu.

– Veikiausiai jie kalba apie mūsų gyvenimišką patirtį. Vis dėlto nei man, nei partnerei jau nebe aštuoniolika, patirties tikrai esame sukaupę nemažai. Rengdami pasirodymus neretai pasikalbame apie išraišką, emocijas, daryti paviršutiniškai nenorime.

Branda suteikia tai, ko suvaidinti neįmanoma. Jauniems artistams neretai nutinka taip, kad stokodami tam tikros patirties jie persistengia vaidindami ar norėdami perteikti emociją. Vis dėlto jei palygintume, kaip tą patį vaidmenį atlieka dvidešimtmetis ir kaip keturiasdešimtmetis, tikiu, kad skirtumas būtų akivaizdus.

Vis tik tas dvidešimties metų skirtumas reikšmingas ir kalbant apie gyvenimiškus patyrimus, ir apie požiūrį į daugelį dalykų, ir apie tai, kiek yra įvaldyta profesija.

Būna žmonių, kurie ir dėl iš rankų išslydusio puodelio puola kaltinti aplinkinius, tačiau negali kitiems išdalyti atsakomybės.

– Nors įvyko dar tik pora laidų, veikiausiai noras išlikti ir užimti kuo aukštesnę vietą auga...

– Pirmiausia man svarbu pasiekti kažko prieš save patį. Žinoma, visada malonu, kai gerai įvertina, tada atsiranda polėkis dirbti toliau. Džiugu po laidų sulaukti komplimentų ir padrąsinančių žinučių.

Tačiau gerai veikia ir tam tikras spyris į užpakalį, po kurio pradedi svarstyti, kas buvo ne taip, analizuoji klaidas, galvoji, ką galima padaryti geriau. Taip stengiesi pasiekti savų tikslų ir tai labai svarbu.

– Buvo dalyvių, kurie komisijos vertinimus vadina kiek griežtokais, o ką manote jūs?

– O man patinka, kad teisėjai nesišvaisto dešimtukais. Jei nuo pirmų laidų komisija pradėtų dalyti dešimtukus, neliktų dėl ko labai stengtis, atrodytų, kad puikiai šokame, ir tai stabdytų mūsų tobulėjimą. Be to, svarbu suvokti, kad aukščiausi balai uždirbami tik atidavus daug jėgų ir darbo.

– Tikriausiai pradėjęs dalyvauti projekte pastebite, kad sulaukiate daugiau visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo. Iš tiesų interviu dalijate labai retai.

– Manau, kad tai natūralu. Keletą metų nedaviau jokių interviu. Tiesiog būna laikotarpių, kai nejauti nei noro, nei poreikio apie save kalbėti viešai. Tad ir nesistengiau sau prieštarauti.

– Esate iš tų, kuriems reikia vienatvės, pabuvimo su savimi?

– Tikrai taip. Manau, kad man vienatvės reikia. Jei būnu labai pavargęs, noriu tik pabūti namuose ar pasivaikščioti po mišką, nesinori su niekuo susitikti. Manau, kad reikia palaikyti, atgauti tam tikrą pusiausvyrą. Mano profesija tokia, kad manęs laukia daugybė repeticijų, spektaklių, filmavimų aikštelėje, kur zuja daugybė žmonių. Kartais, kai tenka susikaupti kokiai nors sudėtingai scenai, tas šurmulys tarsi bando išmušti iš vėžių, o tu turi nepasiduoti. Tai reikalauja energijos, kuri atsistato būnant vienumoje.

Tadas Gryn: čia nuolaidų būti negali, šokyje turiu ją vesti

– Dabar didžiąją jūsų laisvalaikio dalį pasiima šokiai, o kaip būdavo anksčiau? Skaitydavote? Žiūrėdavote filmus? O gal mieliau leisdavote laiką gamtoje, rinkdavotės aktyvias ar kiek ekstremalesnes pramogas?

– Skaityti patinka, tačiau namuose kelios pradėtos knygos, kurių dėl laiko stokos taip ir neperskaitau. Filmą pasižiūrėti malonu, tačiau ir tam dabar neužtenka laiko, kaip ir sakiau, mieliau vakarais žiūriu šokių laidas. Tačiau panašiai būna ir vaidinant teatre – pradedi kurti kokį nors vaidmenį, ieškai su juo susijusios informacijos ir panašiai.

Vasara buvo darbinga, mažai kam turėjau laiko. Tarkime, prieš metus man tikru atradimu tapo žvejyba – labai malonus užsiėmimas, pabūni gamtoje, vienas pats su savimi. Tačiau šią vasarą nebuvo tam laiko. Dabar man didžiausias malonumas ir atsipalaidavimas – pietų ar vakarienės ruošimas. Kai gaminu, pailsiu ir nuo šokių, ir nuo vaidybos. Kitaip turbūt perkaistų smegenys.

– Ar pastebite, kad jūsų profesijos žmones dažnai lydi įvairūs stereotipai. Vieni svarsto, kad aktoriai skrajoja padebesiais, kalba apie bohemą teatre, kiti pasąmoningai lygina su kuriamais personažais.

– Galbūt kai buvau studentas, maždaug prieš dešimt ar penkiolika metų, būdavo kokių nors bohemos apraiškų, vienas kitas vakarėlis, tačiau dabar viso to nėra. Visi turi daug darbų, daug įsipareigojimų ir atsakomybių, tad net ir po premjeros skuba namo ilsėtis, kad kitą dieną atsibustų kupini jėgų.

Jei kalbėtume apie kuriamus personažus, taip pat pastebiu, kad žmonės galbūt susikuria tam tikrą mano įvaizdį, tačiau pabendravę dažnai sako, kad mane įsivaizdavo visiškai kitaip. Tačiau man nepatinka, kad žmonėms primetami tam tikri įvaizdžiai ar amplua. Manau, kad dabar apskritai vieni kitiems labai daug ką primetame: pasakojame, kaip reikia gyventi, kaip valgyti, kuo rengtis, kaip atrodyti... Tačiau kiekvienas turime teisę gyventi taip, kaip norime.

– Populiaru dabar kalbėti apie vidinės harmonijos paieškas, įvairius tobulėjimo kursus, meditacijos naudą...

– Man atrodo, kad tos vidinės harmonijos ieškome visą gyvenimą, tik tų paieškų forma ir išraiška nuolat keičiasi. Aš tikrai neinu į įvairius kursus, nepraktikuoju meditacijos, nevažiuoju į savaitę trunkančias tylos stovyklas, kuriose sudarytos visos sąlygos savaitę nekalbėti. Juk to nepritaikysi savo kasdienybėje, darbe. Manau, kad harmoniją reikia rasti tokiame pasaulyje, kokiame gyveni, kokiame dirbi. Žinoma, čia tik mano nuomonė, galbūt kažkas su manimi nesutinka.

– Dažnas žinomas žmogus aktyviai darbuojasi socialiniuose tinkluose, renka sekėjus. Dalyvaujant šokių projekte tie sekėjai tikriausiai labai praverstų...

– Laikai labai pasikeitė ir tai savotiškai įdomu. Socialiniai tinklai formuoja tam tikrą nuomonę, internete gali susikurti tam tikrą įvaizdį, turinys juk dažnai būna gerai apgalvotas, sukurtas, paruoštas. Nepavadinčiau savęs aktyviu socialinių tinklų naudotoju ar sekėju. Per daug įsitraukus į tuos tinklus, stebint kitų gyvenimus galima lengvai pamiršti savąjį ir į daugybę dalykų pradėti žiūrėti kitaip. Tai ne man.

– O ar lengvai suradote bendrą kalbą su savo partnere? Repeticijų salėje konfliktų nekyla?

– Pirmosios repeticijos buvo skirtos susipažinti, tačiau greitai pamačiau, kad susikalbame be pastangų. Aš ja labai pasitikiu, o repeticijose tikrai netrūksta ir juoko. O jei Ala ir pasako ką nors griežčiau, suprantu, kad esu jos mokinys ir mane paraginti ji nori ne todėl, kad jos prasta nuotaika, bet todėl, kad abu dirbame dėl bendro tikslo ir norime pasirodyti kiek įmanoma geriau. Tačiau man su ja labai lengva dirbti.

– Galbūt su jumis apskritai lengva sutarti, atrodote labai ramus, linksmas, pozityvus.

– Manau, kad su manimi lengva. Tikrai galima sutarti ir susitarti, žinoma, kol bendravimas yra geranoriškas. Tačiau jei kas nors mane paveikia labai asmeniškai ir peržengia tam tikrą ribą, galiu būti ir ne toks malonus.

– Ir gyvenime stengiatės į viską žvelgti optimistiškai?

– Stengiuosi. Juk dažniausiai viskas priklauso nuo tavo paties sudėto darbo ir pastangų. Jei kažko nepadarysi, kažko neatliksi, nieko ir negausi.

Gyvenime vadovaujuosi mintimi, kad niekas man nėra nieko skolingas, nei materialinių, nei dvasinių dalykų. O ir aš niekam nesu skolingas. Taigi kiek padarai, tiek ir gauni grąžos. Pykti ant kažko dėl to, ko pats nepadarei, yra kvaila.

Aišku, būna žmonių, kurie ir dėl iš rankų išslydusio puodelio puola kaltinti aplinkinius, tačiau negali kitiems išdalyti atsakomybės. Jei norisi pykti, pirmiausia pykti reikia ant savęs. Tada atsiranda sau keliami nauji uždaviniai, tikslai.

Taip pat skaitykite