Veidai

2019.10.18 06:35

Jurgita Jurkutė apie laiką po skaudžių netekčių: kartais per sunku tvarkytis pačiam, nes matai iškreiptą vaizdą

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.10.18 06:35

Netikėti artimųjų sprendimai pasitraukti iš gyvenimo palieka didžiules žaizdas, tačiau, kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ pažymi aktorė ir laidų vedėja Jurgita Jurkutė, svarbiausia tokias žaizdas atsakingai užgydyti. Dabar žinoma moteris gyvenimą myli dar labiau, tačiau niekada nepamiršta, kokią žinutę neša: „Į emocinę sveikatą reikėtų žiūrėti prevenciškai.“

Kuriam laikui iš ekranų dingusi J. Jurkutė-Širvaitė dabar laukia premjeros. Sausio pradžioje kino teatruose pasirodys filmas „Tobulas pasimatymas“, kuriame ji suvaidino pagrindinį vaidmenį.

„Man tai buvo labai mielas vaidmuo. Po motinystės atostogų savotiškas grįžimas į darbo rinką mamoms būna nelengvas žingsnis. Tai jaunos mokytojos vaidmuo. Ji ieško tobulo partnerio ir eina į nelabai tobulus pasimatymus“, – atskleidžia aktorė.

Ar ir pati J. Jurkutė sutiko tobulą partnerį? Šeimą su verslininku Ryčiu Širvaičiu prieš 7 metus sukūrusi žinoma moteris vengia savo santykiams klijuoti skambius epitetus.

„Man šiek tiek nejauku, kai žmonės sako: oi, jis toks tobulas, ji tokia tobula... Nėra tobulų žmonių. Mes tik žmonės, čia ateiname mokytis, siekti mažyčio procento tobulumo. Dėl to sakyti „tobulas“... Netikiu, kad yra tobulų žmonių. Kad sutikau nuostabų žmogų ir artimą savo sielai draugą – taip. Manau, mums abiem pasisekė“, – kalba ji.

Visgi moteris pripažįsta, kad išbandymus jiedu su sutuoktiniu pakelia gana sklandžiai, tačiau J. Jurkutė teigia nenorinti plėtoti šitos temos. „Žinote, kaip būna“, – sako ji.

Poros gerų santykių paslaptis – abipusė pagarba, kalbėjimas, gebėjimas išgirsti, nuoširdus rūpestis vienas kitu, meilė ir kantrybė, ypač atsiradus vaikui. Lauktą motinystę žinoma moteris vadina ne tik didžiausia gyvenimo dovana, bet ir iššūkiu.

„Buvo toks etapas, kuris praėjo kaip akimirka. Dukra auga labai greitai, viskas tiesiog ritasi pirmyn. Aš ją ilgai maitinau, lygiai 2 metus ir 3 mėnesius. Kai šitas etapas baigėsi, vieną vakarą atsigulusi sakiau: „O Dieve, atrodo, kad akyse tapo šviesiau.“

Tikrai buvau labai pavargusi. Auginti vaiką yra iššūkis, tai paima visą tavo energiją. Bet tai turbūt didžiausia dovana, kurios su vyru labai laukėme. Labai džiaugiamės, kad pavyko“, – mintimis dalijasi J. Jurkutė.

Jeigu ant kūno turi randą, tai jis niekur nedingsta. Galbūt nebeskauda, jis tavęs nebetrikdo, bet visada yra. Būna momentų, kada prisimeni, ilgiesi.

Plačia šypsena spindinti ir gyvenimu besidžiaugianti žinoma aktorė ir laidų vedėja žino ir tai, ką reiškia bejėgiškai grimzti liūdesio vandenyne. Tėčio, o po kelerių metų – ir artimo kolegos Vytauto Šapranausko netektys J. Jurkutę buvo prislėgusios sunkių išgyvenimų našta. Sudėtingas etapas nepraėjo be pasekmių.

„Jeigu ant kūno turi randą, tai jis niekur nedingsta. Galbūt nebeskauda, jis tavęs nebetrikdo, bet visada yra. Būna momentų, kada prisimeni, ilgiesi. Labai svarbu tą randą pačiam nuoširdžiai, svarbiausia – nuoširdžiai, užgydyti, kad tai nebūtų atvira žaizda“, – įsitikinusi ji.

Moteris pasakoja vis dar gaunanti laiškų nuo žmonių, kurie su tokiais jausmais gyvena daugybę metų: „Tokie žmonės labai pavargę, išsekę. O gyvenimas gražus. Dėl to visą laiką visiems sakau, kad viskas tavo rankose. Taip, žiauriai sunku pradėti, bet viskas prasideda tik tada, kai veiki. Ne galvoji, ne projektuoji kažkokias idėjas, o pradedi veikti.

Kad ir mažas planas: ką galiu padaryti šiandien, kad man būtų truputį geriau? Ką galiu padaryti per savaitę, kad būtų geriau gyventi? Susirašyti punktais. Konkretus išdėstymas popieriuje disciplinuoja. Šitą padariau – varnelė, šitą padariau – varnelė. Vadinasi, galiu. Svarbiausia patikėti, kad gali. Ir rasti žmonių, kurie tave palaiko ir gali palydėti.“

Ragina nelaukti, kol ateis sunkus momentas

Paradoksas, tačiau iš gyvenimo pasitraukę itin brangūs žmonės ją išmokė gyvenimą pamilti dar labiau. Tiesa, iki šio suvokimo teko eiti mažais žingsneliais. J. Jurkutė po skaudžių netekčių dingo iš televizijos, atsisakė teatro, atsiribojo nuo viešo gyvenimo. Jai buvo sunku pripažinti, kad reikia pagalbos – jautėsi blogai, bet nedrįso kreiptis į specialistus.

„Yra daugybė momentų, kai galime ir privalome tvarkytis patys. Bet kartais tvarkytis pačiam per sunku. Tiesiog nematai tos situacijos realiai, matai ją iškreiptą, kaip neišsprendžiamą“, – pažymi pašnekovė.

Kas padėjo išbristi? J. Jurkutė vardija daugybę žmonių: šalia visada buvo vyras, padėjo ne vienas kunigas, psichiatrai, psichoterapeutai, šeima. Dabar ji džiaugiasi, kad turėjo proto ir drąsos priimti šių visų norinčių padėti paramą ir palaikymą. „Tai didelė mano stiprybė“, – pažymi aktorė.

Viešai savo išgyvenimus J. Jurkutė atskleidė ir patirčių dalijimosi konferencijoje „TEDx“. Jos kalba, pavadinta „Apkabinimo galia“, sukrėtė tūkstančius ir sparčiai ėmė plisti internete.

„Buvo stipri kalba, tai rodo ir peržiūros, ir reakcija. Daugybė žmonių pradėjo kalbėti apie vienatvės jausmą, liūdesį, ilgesį. Ką mums labiausiai reikėtų stengtis padaryti dėl savęs ir mūsų visų, tai į šitą sveikatos dalį – emocinę sveikatą – dažniau pažiūrėti prevenciškai, nelaukti paskutinio momento. Tada būna labai sunku vėl stotis ant kojų“, – svarsto pašnekovė.

Tačiau, kaip teigia J. Jurkutė, jai visai nesvarbu, kaip dalytis savo patirtimi. Tai neturi būti didelės konferencijos. Laidų vedėja tikina ir į įvairius televizijos projektus siekianti įpinti jai svarbių žinučių. „Galbūt tai bus susitikimas su maža žmonių grupe, gal spektaklis, kino filmas – visur rasiu, kaip pasakyti savo žinutę“, – tikina ji.

Viena geidžiamiausių televizijos laidų vedėjų su šypsena pasakoja apie pirmuosius savo karjeros žingsnius, kai būdama vos 15 metų laimėjo konkursą „Ford Supermodel Lietuva“ ir pirmiausia išgarsėjo gimtojoje Plungėje.

„Mažame miestelyje žmonėms tu labai savas. Jeigu pasiseka tavo šeimai, visi labai džiaugiasi“, – sako J. Jurkutė.

Visgi ji užsimena ir apie kitą mažo miestelio ypatumą: „Policijoje dirbo Jurkienė ar Jurkuvienė. Buvo parduotuvė „Jurkinė“. Kas nežinojo, kas mano tėvai, galvojo: aha, ji yra pareigūnės arba parduotuvės savininkės [dukra], tai viskas aišku. Tie stereotipai visur gajūs.“

Kaip dėstytojai pasirenka: vieną, mato, reikia mušti, nes jis padarys daugiau; kitą, mato, reikia glostyti, nes tada jis padarys geriau. Bet jeigu susipainioja, tada visko būna.

Vis dėlto penkiolikmetei iš mažo miestelio laimėti tokį konkursą buvo didžiulis postūmis siekti daugiau. Šis laimėjimas atvėrė didžiules galimybes: pasipylė siūlymai demonstruoti madas užsienyje, prasidėjo kelionės po pasaulį. Modelio karjera suteikė pasitikėjimo dalyvauti ir „Mis Lietuvos“ atrankoje.

„Norėjau dirbti televizijoje ir galvojau, kad tai puiki proga originaliu būdu patekti už kadro. Taip ir parašiau anketoje: noriu dalyvauti, nes noriu dirbti televizijoje. Buvo pirma atranka, klausia: „Kodėl čia dalyvauji, koks tavo tikslas?“ Sakau, jūs mano anketos neskaitėte? Parašiau, koks mano tikslas“, – pasakoja žinoma moteris.

Kinui nesako „ne“, bet ir nesiveržia vaidinti

J. Jurkutė sako nė karto nesigailėjusi, kad sudalyvavo tokiame konkurse: „Man atrodo, didžiausia vertybė – išdrįsti. Ar sunku, ar sekasi, išdrįsęs ir žengęs pirmyn gali atrasti didžiulį socialinį kapitalą. Tai didelė vertybė. Vienas žmogus, kitas žmogus – niekada nežinai, kur toliau jie tave nuves.“

Kaip gi gailėsiesi, kai laimėta karūna merginai padėjo pasiekti dar prieš konkursą anketoje užrašytą savo tikslą – dirbti televizijoje. Po laimėto konkurso ėmė vertis nauji karjeros horizontai.

„Rolandas Skaisgirys pakvietė filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau“. Pradėjau dirbti – neturiu žinių, įgūdžių... O kadangi aš darbštus, teisingas žmogus, vadinasi, užimu vietą to, kuris turi diplomą. Man reikia diplomo. Įstojau į Muzikos ir teatro akademiją. Buvo velniškai sunku. Ir įstoti velniškai sunku. Dėl to, kad visur klijuoja etiketes“, – pasakoja pašnekovė.

Ji užsimena ir apie akademijoje iškeltus ultimatumus, pavyzdžiui, išeiti iš televizijos, jei nori įstoti.

„Daug ultimatumų ten buvo, mane laužė, tikrai labai sudėtinga specialybė. Bet nesigailiu, kiek tai kainavo emociškai ir fiziškai. Esu studentė vienintelio aktorių kurso, kurį išleido amžiną atilsį Eimuntas Nekrošius. Didžiulė Dievo dovana būti tokio meistro mokine. Banalu, bet pakartosiu: kai atidarai duris, ten visko labai daug. Tik reikia išdrįsti“, – pabrėžia ji.

O žmonėms, kurie nori studijuoti aktorystę, J. Jurkutė siūlo stiprėti emociškai: „Dažniausiai aktorius yra jautrus žmogus. Be jautrumo, vidinių stygų virpinimo – niekur. Dėl to mums ten ir lengva, ir sunku. Kaip dėstytojai pasirenka: vieną, mato, reikia mušti, nes jis padarys daugiau; kitą, mato, reikia glostyti, nes tada jis padarys geriau. Bet jeigu susipainioja, tada visko būna.“

J. Jurkutė pasakoja po pabaigtų aktorystės bakalauro studijų nė nesvarsčiusi stoti į magistrantūrą. Pamatyti plačiojo pasaulio ji ragino ir savo kurso draugus. Aktorystės studijos moterį įkvėpė pabaigti ir kitas Vilniaus universitete pradėtas studijas – socialinio darbo. „Kai manęs klausia, kaip galiu [kalbėti] tokiom sunkiom temom, sakau, kad turiu socialinio darbo diplomą“, – pažymi ji.

Dideli kino projektai patraukti į šoną. Žinau savo prioritetus, žinau, ko noriu, dėl to renkuosi televiziją. Man tai lengviau suderinama su motinyste.

Nors neseniai filmavosi kine, šiuo metu J. Jurkutė sako teikianti pirmenybę darbui televizijoje ir svarbiausiam gyvenimo vaidmeniui – būti mama.

„Ieškau geriausių būdų kuo daugiau laiko praleisti su dukra. Todėl dideli kino projektai patraukti į šoną. Žinau savo prioritetus, žinau, ko noriu, dėl to renkuosi televiziją. Man tai lengviau suderinama su motinyste. Bet tai nereiškia, kad atsiradus geram pasiūlymui nepersvarstyčiau savo galimybių ir nepriimčiau kitokių sprendimų“, – teigia ji.

Įrodyti, kad gali dirbti, užsidirbti ir būti apdovanota, jai nėra taip aktualu – J. Jurkutė labiausiai nori mėgautis gyvenimu, turėti sveikatos, mylėti savo vyrą, vaiką ir realizuoti save tiek, kiek leidžia jėgos neskriaudžiant savo šeimos.

Savanorystė padeda pamatyti, kokie žmonės iš tiesų nuostabūs

Socialiniuose projektuose save realizuojanti aktorė nedvejodama sutiko įsitraukti į savanorišką veiklą ir dieną skirti labdaringam darbui „Carito“ žvakučių dirbtuvėse.

„Savanorišką veiklą esu vykdžiusi ne kartą, man tai tikrai nesvetima. Manau, kiekvienas turi kuo pasidalinti. Jeigu ir neturi, gali prisidėti savo rankomis. Man atrodo, kiekvienam tai turėtų būti artima. Galų gale smalsu pabandyti, kuo galėčiau būti naudinga“, – pažymi ji.

Čia žinoma laidų vedėja ne tik gamino žvakeles – ji bendravo su kitais „Carito“ darbuotojais ir išgirdo ne vieną nelengvo gyvenimo istoriją. „Carito“ žvakelių dirbtuvėlės turi kiek kitokį tikslą, nei tiesiog gaminti žvakes. Į šią veiklą įtraukiami žmonės, kurie turi bėdų, skolų, neturi įgūdžių arba yra gyvenime paklydę. Toks darbas padeda įgyti įgūdžių, išmokti reikalingų dalykų ir pradėti naują gyvenimą.

„Caritas“ – bažnytinė organizacija, o žvakė simbolizuoja viltį, Kristų. Tą simbolį „Caritas“ neša žmogui kaip žinią, kad nesi vienas, yra žmonių, kurie nori padėti. Be to, žvakelės nepardavinėjamos už konkrečią sumą. Jas norintys įsigyti aukoja tiek, kiek gali ar nori. Taip atsiranda ryšys tarp žvakelės gamintojo ir aukotojo – žvakė juos jungia.

„Man atrodo, tokia savanorystė labai tinka žmogui, kuris dirba įtemptą darbą. Tai toks susikoncentravimas – apie nieką negalvoji. Galvoji: pavyko užmauti? Parafinas nenutrupės? Nebegalvoji apie nieką, pavyzdžiui, aš nė akimirkos nepagalvojau apie savo vaiką, vyrą, iš kur atėjau. Buvau visa toje vietoje tą akimirką. Toks savotiškas atsipalaidavimas nuo kasdienybės“, – svarsto J. Jurkutė.

O pasak Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktoriaus pavaduotojo Vladyslavo Bortkevičiaus, savanorystė padeda pamatyti, kad žmonės daug gražesni iš vidaus negu iš išorės – kartais juos vejame nuo savęs, tačiau, jeigu jie atsiveria, gali pamatyti, kokie jie iš tiesų gražūs ir nuostabūs.

„Supranti, kiek žmogus turi priežasčių, kodėl jis yra viename ar kitame savo gyvenimo taške. Man atrodo, atėjau lengvesnė, o išeinu su apmąstymu... Kaip kiekvienas gyvename savo gyvenimą, bet aplinkui dar daug kitų gyvenimų“, – pažymi laidos herojė J. Jurkutė.

Plačiau – laidos įraše.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. „Carito“ savanore tapusi Jurgita Jurkutė: gyventi noriu „pilna koja“, o tam reikia padirbėti