Veidai

2019.10.16 20:46

Žinomas vardas negarantuoja sėkmės maitinimo versle: Drukteinis siūlo įžymybių vardais vadinti patiekalus

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.16 20:46

Vis dažniau Lietuvoje duris atidaro žinomų žmonių – krepšininkų, dainininkų, humoristų – įsteigti restoranai ir užkandinės, bet ne visas jas lydi sėkmė, – kai kurios bankrutuoja nespėjus nurimti atidarymo šurmuliui. Ar garsus vardas pramogų pasaulyje atneša sėkmę ir maitinimo versle? Anot Giedriaus Drukteinio, kavinių lankytojams labiau už savininko vardą rūpi maistas.

Turbūt ne vienas yra pasvajojęs apie savo restoraną, kuriame sulauktų būrio ištikimų lankytojų ir juos vaišintų pagal senus močiutės receptus paruoštais patiekalais, o jaukus ir mylimas darbas džiugintų ne tik širdį, bet ir banko sąskaitą.

Anot Lietuvos gastronomijos forume kalbėjusio žurnalisto ir etiketo žinovo Giedriaus Drukteinio, mintis atidaryti maitinimo įstaigą – išties malonaus, sėslaus, šeimynišku aspektu dvelkiančio verslo idėja, tačiau realybėje viskas atrodo kiek kitaip: maitinimo įstaigų verslas – sudėtingas procesas, kuriame egzistuoja tos pačios taisyklės, kaip ir bandant parduoti tam tikrus produktus ar paslaugas.

„Statistika rodo, kad nėra taip paprasta parduoti iliuziją ar emociją ir įtikinti lankytojus ateiti į tavo restoraną“, – sako G. Drukteinis ir priduria, kad žinomas vardas nebūtinai reiškia sėkmę maitinimo versle.

Pavyzdžiui, praėjusią žiemą atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu Anykščiuose įkurtas restoranas gyvuoja puikiai, tačiau Vilniaus centre kebabų restoraną įkūrusiam humoristui Mantui Katleriui tokia sėkmė nenusišypsojo – deja, jam greitai teko uždaryti tik ką atidarytą restoraną.

Naujos tendencijos: du šefai viename

Kaip pasakoja G. Drukteinis, dar šio amžiaus pradžioje Lietuvoje šefais išskirtinai buvo vadinami tik įstaigų vadovai ir direktoriai. Virtuvėje prie puodų sukosi ir kavinių lankytojų skrandžius džiugino virėjai.

Geru virėju buvo laikomas tas, kuris skaniai gamina ir kurio darbas yra brangiai apmokamas, tačiau virėjas nesiekdavo komercinės restorano, kuriame dirba, sėkmės.

Restoranų įkūrėjai, kurių siekis buvo uždirbti pinigų, buvo tiesiog verslininkai, savo ruožtu nesitaikantys į šefo statusą ir nesivaikantys naujausių maisto madų bei tendencijų, sako G. Drukteinis.

Šiandien, anot G. Drukteinio, maitinimo versle galima pastebėti naujas tendencijas, arba, kitaip tariant, du šefus viename – vis dažniau virtuvės šefai įkuria maitinimo įstaigą ir tampa restorano šefais. Virtuvės meistrai ėmė pretenduoti į verslo segmentus, steigti kavines, užeigas bei restoranus ir taip, besinaudodami savo vardu, siekti komercinės sėkmės.

Maistas svarbiau už vardą

Pasak G. Drukteinio, naujai duris atvėrusios maitinimo įstaigos sėkmę lemia daugelis dalykų – jos vieta, maistą ruošiantis virtuvės šefas, patiekalų kaina, akiai patrauklus interjeras ir išskirtinis personalo dėmesys klientui.

Kad geras vardas negarantuoja komercinės restorano sėkmės ir ilgos prie durų besivingiuojančios klientų eilės, iliustruoja ir istorija, žurnalistui nutikusi Las Vegase, kuomet jis lankėsi visame pasaulyje žinomo virtuvės šefo Gordono Ramsay`io restorane.

„Man sakė, kad žmonės mušasi, jog galėtų į jį patekti, kad stalai rezervuoti dviem savaitėms į priekį, kad apsauga griežtai tikrina lankytojus ir ne visus ten įleidžia. Maniau, kad man nusišypsos didelė sėkmė vien į jį patekus“, – prisimena G. Drukteinis.

Tačiau vos sulaukęs užsisakyto patiekalo G. Drukteinis suprato, jog lūkesčiai, kuriuos jis kėlė garsaus virtuvės šefo restoranui, pateisinti nebus.

„Valgėme trise, užsisakėme skirtingus patiekalus, tačiau visi sulaukėme to paties. Kad ir kokie įmantrūs prancūziški patiekalų pavadinimai viliojo akį ir skrandį, padavėjas mums visiems patiekė tą pačią bandelę su skirtingų daržovių ir vaisių griežinėliais ir, galbūt, ypatingu būdu iškepta vištiena ar jautiena. Patieklas nė iš tolo nepriminė to, už ką norėtum mokėti 20–40 dolerių“, – sako G. Drukteinis.

Visas jo, kaip vartotojo, įspūdis, kurį jis buvo susidaręs, akimirksniu dingo: „Deja, prie mūsų nepriėjo šefas Ramzis, nepasidomėjo lankytojais iš Lietuvos. Eilėje į restoraną niekas nesimušė, o maistas ir aplinka buvo pritaikyta masiniam, populiariam skoniui. Žmonės aplink sėdėjo su šortais ir guminėmis šlepetėmis, o aš, ryšėdamas kaklaraištį, sėdėjau ir galvojau: ko gi vertas šis geras restorano vardas?“

Garsus įkūrėjo vardas – dideli lankytojo lūkesčiai

Anot G. Drukteinio, žinomas restoraną atidariusio asmens vardas lankytojams kartais kelia dideles, tačiau dažnai klaidinančias viltis. Ko tikisi žmogus, eidamas, pavyzdžiui, į tik ką Vilniuje atsidariusį krepšinininko Roberto Javtoko restoraną? Kad ten nuėjęs išvys Javtoką su sportine apranga, kuris išbėgs į salę ir ims lankytojus kažkaip stebinti, sako G. Drukteinis.

Tačiau labai greitai tenka suprasti, kad tai – tik dar viena vieta, kurią kažkas atidarė tiesiog vedamas asmeninių ambicijų, pastebi G. Drukteinis. Todėl svarbu pasirūpinti, kad lankytojus džiugintų ir dar kartą apsilankyti naujoje maitinimo įstaigoje trauktų kiti dalykai – darbuotojų dėmesys, malonus aptarnavimas ir gardus maistas.

G. Drukteinis juokauja, kad didesnės restorano sėkmės sulaukti padės ne žinomas įkūrėjo vardas, o žymių žmonių vardais pavadinti patiekalai. Jis dalijasi, kaip pats sako, nemokama verslo idėja:

„Lietuvoje ši verslo idėja nėra labai populiari, tačiau ji dažnai taikoma Holivude. Galima pavadinti patiekalus žymių asmenybių vardais: pavyzdžiui, „Mėgstamiausias Jogailos Morkūno sumuštinis“, „Giedriaus Drukteinio beliašai“ arba „Dažniausiai užsisakomos Natalijos Bunkės salotos“, – šmaikštauja G. Drukteinis ir sako, kad restorano įkūrėjo turtas priklausys nuo to, kiek jis pats atiduos savo klientams – šypsenos, įkvėpimo ir skanaus maisto.

Taip pat skaitykite