„Aš nebijau nei būti vienas, nei vienišas. Žvirbliai būriais, o ereliai – po vieną“, – sako dizaineris Juozas Statkevičius. Praėjusį rudenį paminėjęs kūrybinės veiklos trisdešimtmetį, šiemet jis vėl ruošiasi kolekcijos pristatymui bei didžiuojasi, kad jo kūryba – įkvėpimas kitiems. Vis dėlto, jam apmaudu, kad žmonės ir mokosi iš savo stabo, ir tuo pačiu metu nekenčia, kad jis yra.
– Vienoje savo knygoje teigiate, kad peržiūrėdamas savo archyvus ir pats nustebote, kiek daug padaryta.
– Išties padaryta labai daug. Trečiojoje, keturis kilogramus sveriančioje knygoje sudėta daug informacijos. Iššūkių būta daug ir jie jau istorija – kvepalai, kolekcijos pristatymai Paryžiuje kartu su pasaulio grandais, ekspozicijų erdvė (showroom angl.) Niujorke, pasaulinės žvaigždės...
Visko neįmanoma paminėti. Man kiekviena smulkmena svarbi ir net menkiausias dalykėlis pareikalavo daug darbo, jėgų, sumanumo. Nors dažnam atrodo, viskas taip lengva. Deja, po lengvumo skraiste slypi kruvinas darbas.
– Archyvas, dabarties fiksavimas ir saugojimas. Jums tai – prievolė, būtinoji reikmė, prasmingas malonumas?
– Viskas paprasta. Negalvodamas kaupi, o viena gražią dieną sudedi viską ir turi puikią knygą – darbų ir pasiekimų altorėlį, juk niekas neatsimena, ką, kur ir kada padarei, o knyga – gyvas to įrodymas.
Tik labai sunku būti menininku Lietuvoje. Mūsų šalies negailestingumas menininkams verčia mąstyti, sukūrus darbo vietas, turi sugalvoti, kaip jas išlaikyti. Tenka suktis. Be to, padariau nemenką įtaką Lietuvos madai, nors tai tinkamai neįvertinama, neaprašoma, ignoruojama. Tokie jau mes, lietuviai – mokomės iš savo stabo ir tuo pat metu nekenčiame, kad jis yra.
Taigi tas archyvas – malonumas, įsitvirtinimas, istorija. Norite ar ne kito tokio nėra, per 30 Nepriklausomybės metų nė vienas nesugebėjo pristatyti savo kolekcijų tarp pasaulinių vardų, nė vienas nepapuolė į aukštosios mados asociaciją.
Pirmasis parodžiau kolekcijas Paryžiuje ir kvepalai, ir daug visokių dalykų. Malonu įkvėpti ir nėra nė vieno Lietuvos madoje, kuris nebūtų įkvėptas mano kūrybos.
Klaidinga manyti, kad dizaineris turi vaikščioti kaip povas, su karoliais ar švarku iš kilimo, kas yra visiška atgyvena.
– Jūsų manymu, kas svarbiausia mados pasaulyje, grožio meno industrijoje?
– Pirmiausia svarbu – dinamika. Žinoma, mados pasaulyje dinamikos, kaip ir rutinos, labai daug, kad išliktum jame ir būtum įdomus turi kaupti žinias, nuotykius, patirtis, visada stebinti. Čia tokia sritis, sudėjęs rankutes sėdėti vietoje negali. Madoje viskas žaibiškai keičiasi. Turi nuolat atsinaujinti. O dabar informacijos tiek, jog aprėpti viską labai sunku. Žinoma, labai svarbu nepasimesti toje gausoje.
Kitas svarbus aspektas – laikas. Kaip sakoma, laikas – pinigai. Tai taip ir sukiesi tame užburtame rate. Sunku nepaprastai suvokti, susigaudyti, turėti savo veidą, išsiskirti iš minios, juk man visada spjauna į nugarą, bet tik tokiu būdu ir sužinau, kad esu visada priešakyje. Pirmas.
Po lengvumo skraiste slypi kruvinas darbas.
– Kaip apibūdintumėte šių laikų žmonių aprangos stilių?
– Sunku atsakyti, laikas parodo. 90-ųjų metų stilius rodos buvo nei įdomu, nei ypatinga, tačiau po kiek laiko grįžta į madą. Manau, tai bus ir su dabartiniu laikotarpiu. Laikas atneša naujų technologijų, lengvinančių gyvenimą, bet kartu sukuriančių kitų problemų.
Apibendrinant, stiliui ir aprangai skiriamas mažesnis dėmesys. Gyvenimas per greitas, nėra kada tūpčioti, gražintis, daug chaoso, bet tai vėl savotiškas grožis. Man chaosas savotiškas grožis, o jums?
– Antroji jūsų raiškos mados pasaulio kūryboje pusė – teatras. Taigi pasidalinkite savomis kūrybinėmis patirtimis teatre.
– Tai nišinis dalykas, labai specifinis ir su daug daugiau kūrybos nei madoje. Tai gryna kūryba, viskas sukuriama specialiai tam spektakliui tuščioje teatro scenoje. Teatro yra kita užduotis – jis lavina estetinį skonį, mąstymą.
Čia, skirtingai nei madoje, negalvoji apie komerciją. Tarkim, ar sijonas bus perkamas ir pan. Teatre gali padaryti sijoną iš popieriaus ir jis visus žavės.
Žinau viena, patinka man teatre, bet vis dažniau atsisakau, nes už darbą teatre moka labai mažai. Valdininkai rėkia: „kultūra kultūra!“, o kai reikia sumokėt, kultūra baigiasi. Turiu mintyje, kruviną darbą, renkant medžiagas, siuvant kostiumus, įtinkant režisieriui ir artistams. Niekas neįvertina nemigo naktų. Todėl vis dažniau ir dažniau atsisakau. Šiais metais sukūriau kostiumus vienam spektakliui „Pikų dama“.
Malonu įkvėpti ir nėra nė vieno Lietuvos madoje, kuris nebūtų įkvėptas mano kūrybos.
– Koks esate teatro žiūrovas?
– Labai blogas žiūrovas, nes žinau visą specifiką. Mieliau žiūriu, seku iš užkulisių. Man dingo iliuzijos, žiūrovo džiaugsmas. Žiūrėdamas matau kitus dalykus arba noriu sprukti, arba užmiegu...
– Ne kartą esate pasakojęs apie tai, kad labai mėgstate eiti pasivaikščioti.
– Vaikščiojimas-pasivaikščiojimas tai ir savotiškas atsipalaidavimas. Mėgstu vaikščioti vienas, dažnai tolimų šalių miestų gatvėmis, stebėti, matyti, žiūrėti ir mąstyti. Dažnai naktimis, kai nėra šurmulio. Tai savotiškas susikaupimas. Kūrybiškam žmogui reikalinga vienatvė kaip atsinaujinimas.
Man niekada neliūdna vienam. Priešingai linksma, gera, visada ką nors sugalvoju, kaip sakant, gaudau įkvėpimą. O ir sportuoju tuo pačiu, malonumas ir nauda.
– Užsiminėte, kad mėgstate būti vienas, tačiau esama skirties tarp vienumos ir vienišumo. Ar abi šias būsenas pažįstate, kokias mintis, emocijas jos kelia jums?
– Būdamas vienas niekada nesijaučiu vienišas. Man būtina pabūti vienam, atsistatyti, nes žmonės vampyrai ištraukia viską. Aš negailiu energijos, dalinu ir atiduodu labai daug, todėl vienam pabūti svarbu. Man patinka pasislėpti, būti netrukdomam, bet tai nieko bendro su vienatve.
Aš nebijau nei būti vienas, nei vienišas. Mama viena negali, jai liūdna vienai, o man linksma vienam. Man tokia būsena būtina. Būti vienam ir vienišumas skirtingos būsenos, bet man jos artimos. Žvirbliai būriais, o ereliai po vieną.
– Ką, žvelgdamas į veidrodį, sau ištartumėte?
– Sveikatos ir nesibaigiančių norų. Jų dar vis yra. Kai baigiasi norai, baigiasi gyvenimas...
– Kokią svajonę norėtumėte įgyvendinti?
– Aš dar vis svajoju, bet nutinka ir taip, kad svajonė nublanksta, išgaruoja, netenka prasmės, bet aš dar svajoju, o mano svajonės pildosi.
Mokomės iš savo stabo ir tuo pat metu nekenčiame, kad jis yra.
– Kaip apibūdintumėte savo aprangą, stilių?
– Paprasta, kad nereiktų šukuotis, nes nėra kada, dėviu kepuraitę. Kad būtų patogu lakstyti, aviu sportbačius, taip pat baltas kojines, kad matytųsi švara. Sportiniai marškinėliai, striukė, patogios kokybiškos kelnės, kad galėčiau tupinėti aplink klientes ir artistus. Taigi kasdienai – amerikietiška mada, o šventėms – prancūziška.
Klaidinga manyti, kad dizaineris turi vaikščioti kaip povas, su karoliais ar švarku iš kilimo, kas yra visiška atgyvena. Madoje dirbantys žino, kaip rengtis. Mada darbas, o dirbant reikia dėvėti patogius drabužius, bet tai mano stilius, kitiems kitaip.
– Jūsų linkėjimas tai, viešpataujančiai Jos Didenybei Karalienei Madai, kūrėjams?
– Neužsistovėti, neužsimiršti, nepasenti, ieškoti įkvėpimo atsinaujinimui, plačiai mąstyti ir matyti. Visada kelti kartelę dar aukščiau, kantrybės, ištvermės ir meilės darbo, kurį darai, nes be meilės net sriuba išverda neskani. Dirbti madoje tai tas pats, kaip pakinkyti vėją. Labai sunku, bet nepaprastai įdomu. Man tai pavyksta.
