Veidai

2019.10.15 05:30

Vaikystėje tėvų įspėta, „niekur neik – pasiklysi“, neregė Eglė šiandien eina atsakingas garso režisierės pareigas

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.15 05:30

Vis dar manoma, kad jei aklam žmogui kas nors nepavyksta, taip nutinka ne dėl jo patirties stokos, o dėl aklumo, sako LRT RADIJUJE garso režisiere dirbanti Eglė Jarmolavičiūtė, vaikystėje iš tėvų sulaukusi draudimų į rankas imti peilį ar vienai išeiti iš namų. Anot jos, nors požiūris į akluosius po truputį keičiasi, dar ir šiandien jai tenka būti išprašytai iš baseino.

Spalio 15 d. minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į regos negalią turinčių asmenų problemas.

– Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjote ieškoti darbo. Minėjote, kad ne iš karto pavyko jį susirasti. Su kokiomis kliūtimis susidūrėte?

– Niekada nesijaučiau gerai dėl to, kad nematau. Nematymas man buvo gėdingas, mano silpnumą atskleidžiantis dalykas. Galbūt todėl, kad vaikystėje tėvai bijojo mane vieną kur nors išleisti ir nuolat kartodavo: „Neliesk peilio – įsipjausi“, „Niekur neik – pasiklysi.“

Užaugau galvodama, kad aklumas yra blogis, kuris mane stabdo.

Žinau, kad jie man linkėjo tik gero ir tokiais būdais tiesiog saugojo, tačiau, augdamas tokiomis nuotaikomis, natūraliai imi jaustis silpnesnis ir prastesnis už kitus. Užaugau galvodama, kad aklumas yra blogis, kuris mane stabdo.

Vis dėlto tapau savarankiška ir ganėtinai anksti atsiskyriau nuo tėvų. Apsigyvenau su drauge nuomojamame bute.

Tačiau greitai man ir vėl teko atsimušti į sienas. Tada, kai pabandžiau įsidarbinti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. Tada sulaukiau akibrokšto – man pasakė, kad negaliu dirbti, nes esu akla. Knygoms įgarsinti reikia sekti tekstą – kaip aš tai padarysiu? Su ansamblių garso įrašais dirbti man taip pat nepavyks – juk nesugebėsiu tinkamai sureguliuoti mikrofono.

Man galvoje sukosi tik viena: jei negaliu gauti darbo tarp savų, kaip man įrodyti kitiems, kad aš kažką galiu?

Buvau priblokšta, kad su aklaisiais susidurianti bendruomenė, žinanti, ką šie žmonės sugeba, ir turinti ieškoti bendrų galimybių, priešingai – užveria jiems duris. Tada man galvoje ėmė suktis tik viena mintis: jei negaliu gauti darbo tarp savų, kaip man įrodyti kitiems, kad aš galiu kažką daryti?

– Visgi ryžto Jums nepristigo – nutarėte sėkmę išbandyti LRT RADIJUJE?

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau dainavimą ir kurį laiką maniau, kad gyvenime noriu dainuoti. Tačiau nuomonę pakeičiau jau antrame kurse, po kino dubliažo paskaitų.

Paprastai dėstytojai studijų metu man pakeisdavo su vaizdu susijusias užduotis, tačiau šio dalyko dėstytojas nutarė taip nesielgti.

Gavau užduotį išsirinkti užsienio kūrėjų filmą ir jo klausydama sinchroniškai dėlioti garsus. Nors atlikdama darbą užtrukau ilgiau nei regintysis, žaidimas su garsais man labai patiko. Tada ir supratau, kad vis dėlto noriu dirbti radijuje.

Negalėjau patikėti, kad man užteko pagalvoti ir garsiai ištarti, ko noriu, – viskas ėmė ir išsipildė.

Baigusi studijas, LRT RADIJUJE ėmiau atlikti praktiką. Manęs paklausė, kodėl čia atėjau ir ko noriu. Atsakiau, kad svajoju čia dirbti.

Pamažu mano svajonės ėmė pildytis – pradžioje įsidarbinau muzikos garso režisiere. Montuodavau koncertų įrašus ir rūpindavausi, kad visi instrumentai skambėtų darniai, o pauzės ar aplodismentai nebūtų per ilgi. Nors darbas nebuvo sudėtingas, jis reikalavo daug atidumo ir kruopštumo. Be to, vis pasvajodavau apie darbą radijo teatre.

Gana simboliška, kad esu laidos apie neįgaliuosius garso režisierė.

Vieną dieną sulaukiau vaikų muzikos redaktorės skambučio. Ji pasakė, kad reikia įrašyti muzikinį vaikų spektaklį. Su džiaugsmu atsakiau, kad galiu įrašyti ne tik muziką, bet viso spektaklio garsus. Negalėjau patikėti, kad man užteko pagalvoti ir garsiai ištarti, ko noriu, – viskas ėmė ir išsipildė.

Šiuo metu su režisieriumi Augustinu Griciumi įrašinėjame vaikams skirtą spektaklį apie ekologiją „Bebrų bebras“. Taip pat įrašinėju ir montuoju laidos „Draugystė veža“ garsus – gana simboliška, kad esu laidos apie neįgaliuosius garso režisierė.

– Šiuo metu vis garsiau kalbama apie neregiams pritaikytas pramogas ir kultūrinius produktus – kiną, teatrą. Kaip vertinate šias pastangas?

– Kartą viena pati nuvykau į vandens atrakcionų parką. Neilgai trukus prie manęs prisistatė gelbėtojas ir pasakė, kad neturiu teisės čia būti viena.

Grįžusi namo perskaičiau baseino taisykles. Jose buvo nurodyta, kad vaikai iki 14 metų ir neįgalieji vandens atrakcionų parke lankytis gali tik su suaugusiojo priežiūra. Vadinasi, vaikai iki 14 metų ir neįgalieji laikomi tokio paties intelekto. Po šio įvykio net kelias dienas jaučiausi niekam nereikalinga, tarsi būčiau našta mūsų visuomenei.

Neretai atrodo, kad kai kurie dalykai, neva turintys palengvinti neregių gyvenimą, daromi „dėl pliuso“.

Žinoma, pasitaiko ir gerų praktikų. Pavyzdžiui, susidūrusi su telefonų programėlių nesklandumais, visada rašau jų kūrėjams, kad šie galėtų jas patobulinti. Kartą parašiau vienos internetinės svetainės, kurią naudoju darbo metu, kūrėjui iš Danijos, kad naujai pasirodę portalo atnaujinimai labai nepatogūs.

12 val. nakties sulaukiau jo laiško. Pats svetainės kūrėjas ėmė domėtis portalo pritaikymu neregiams ir vos per porą dienų atnaujinimus pakeitė taip, kad naršymas puslapyje atimtų kuo mažiau mano laiko. Deja, Lietuvoje tokio noro padėti ir įsitraukti pastebiu mažiau.

Neretai atrodo, kad kai kurie dalykai, neva turintys palengvinti neregių gyvenimą, daromi „dėl pliuso“. Pavyzdžiui, viena Antakalnyje palei Nerį nutiesto pėsčiųjų tako reljefinė linija, skirta neregiams, veda tiesiai į stulpą, kita – nutiesta per 5 metrus nuo posūkio į taką. Gali būti, kad taką įrenginėjantys statybininkai net nežinojo, kam skirtos tos linijos, tačiau mes pasijautėme taip, tarsi iš mūsų būtų tyčiojamasi.

Labai smagu sulaukti pagalbos, tačiau norėtųsi, kad žmonės ją teiktų ne iš formalumo ir ne todėl, kad kažkas pasakė, jog reikia, o iš nuoširdaus noro.

– Gyvenimas gerėja – atsiranda vis daugiau žmogaus buitį palengvinančių prietaisų ir išmaniųjų technologijų. Ar aplinkinių požiūris į neregį keičiasi taip pat sparčiai?

– Labai gaila, kad visuomenė neįgaliuosius arba nuvertina, arba idealizuoja. Pasigendu to aukso viduriuko. Po nepriklausomybės atkūrimo, kai aklieji ėmė rodytis gatvėse, o aš dar lankiau mokyklą, sulaukdavome žurnalistų ir įvairiausių rėmėjų grupių, kurie atvykdavo mūsų aplankyti ir klausdavo, kaip gyvename, kaip gaminame, kaip plauname grindis, kaip su mumis bendrauti. Deja, šiandien vis dar sulaukiu tų pačių klausimų.

Man sunku atsakyti į klausimą, kaip su manimi bendrauti, – juk aš negaliu kažkam nurodyti, kaip bendrauti su nepažįstamu žmogumi.

Kartais gatvėje prie manęs pripuola žmogus ir sako: „Čia tokia judri gatvė, kaip jūs vaikštote?“ Nežinau, ką į tokius klausimus atsakyti, – juk vaikštau paprastai, dviem kojomis.

Kaip tik neseniai su drauge diskutavome, kodėl žmonės klausia tokių dalykų, kodėl jiems rūpi mūsų buities ypatybės? Sulaukusi tokių klausimų, jaučiu, kad žmonėms esu įdomi ne kaip asmenybė, turinti savitą kultūrinį, politinį požiūrį, ne kaip žmogus, su kuriuo būtų galima padiskutuoti apie filmus ar alkoholio draudimo įstatymą, o tiesiog kaip akloji.

Smalsumą, kaip atrodo neregio diena, patenkinti galima internete, kur gausu informacijos, kaip aklieji naudojasi telefonais ar kompiuteriais, kaip jų buitį palengvina įvairūs mechaniniai prietaisai, robotai-asistentai. O informacija apie tai, kad tvarkantis man nereikia šluotos, nes su ja negaliu pačiupinėti grindų ir patikrinti, ar gerai jas išploviau, mano galva, yra nereikalinga ir apie mane, kaip žmogų, nieko nepasako.

Žinoma, visuomenės požiūris į neregius keičiasi, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Iš dalies mes patys pripratinome žmones domėtis mumis ne kaip atskiromis asmenybėmis, o kaip aklaisiais. Kartą pagavau save, kad žmogui net neklausus ėmiau pasakoti, kaip naudojuosi kompiuteriu. Tada man atrodė, jog visi nori tai žinoti.

Beje, patys aklieji vieni kitus visaip įpareigoja, vienas kitam ant pečių užkrauna atsakomybę tinkamai reprezentuoti visus neregius. Kadangi esu pirmoji LRT įsidarbinusi neregė, vienas pažįstamas man sakė: „Egle, nebandyk prisidirbti, nes jei tave išmes, apie tokį darbą nė vienas iš mūsų nebegalės net pasvajoti.“

Tada supykau ir jam atšoviau, kad tikrai neketinu specialiai pasielgti taip, kad mane išmestų iš darbo. O jei darbdaviai mąsto stereotipiškai ir visus neregius vertina vienodai, tai – ne mano problema.

– Vis dar susiduriate su diskriminacija?

– Pamenu kartą, kai su drauge bandėme išsinuomoti būstą. Susiradome butą, nuvykome apžiūrėti, o po kelių dienų jo šeimininkai mums skambina, atsiprašinėja ir sako, kad butą pažadėjo išnuomoti giminaičiams. Pirmą sykį patikėjome, tačiau kai ta pati situacija pasikartojo keletą kartų iš eilės, suabejojome.

Nutarėme padaryti eksperimentą. Draugė neva giminaičiams pažadėto buto šeimininkams paskambino iš kito numerio. Paklausė, ar jis nuomojamas, o šeimininkai net nemirktelėję atsakė, kad taip.

Deja, per gyvenimą užsiauginti diskriminacijai atsparios odos nepavyksta. Skaudu, kad neregiui nuolat tenka atremti klausimų laviną: ar tau pavyks, ar nesusikirsi, ką darysi, jei nutiks taip ar anaip. Pradėjusi dirbti ir aš susilaukdavau tokių klausimų. Bandydavau teoriškai į juos atsakyti, bet mane apimdavo įniršis. Galvodavau: kodėl aš turiu teisintis? Juk jei užduoties imtųsi kitas žmogus, niekas jo neklaustų, kaip jis ją atliks, – jis tiesiog sėstų ir dirbtų.

Tokiais atvejais jaučiuosi tarsi stovėčiau ant bedugnės krašto: jei kažko nepadarysiu, viskas, – manimi niekas nebetikės ir antro šanso nebesuteiks. Vis dar manoma, kad jei aklam žmogui kas nors nepavyksta, taip nutinka ne dėl praktikos ar įgūdžių stokos, o dėl jo aklumo.

Nuolat sau primenu, kad neturiu teisės kitiems nurodinėti, kas yra teisinga, o kas – ne, tačiau tenoriu priminti, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir kitoks, nepriklausomai nuo to, jis mato ar ne. Todėl manau, kad kiekvienas nusipelno atskiro šanso parodyti, ką moka ir sugeba.

LRT RADIJUJE garso režisiere dirbanti neregė Eglė Jarmolavičiūtė dalijasi kasdieniais nutikimais

Taip pat skaitykite