Veidai

2019.10.19 07:00

Kanadoje gyvenanti Gražina Sviderskytė: pora metų „laukiniuose Vakaruose“ mane pavertė kitu žmogumi

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.10.19 07:00

„Dabar jau žinau, kad jokia pekla nėra galas ir kad, kai reikia, galiu viską: iš vienos taburetės sukurti gražius namus, prisijaukinti baimę, susigyventi su problemomis, stygių paversti perspektyva“, – portalui LRT.lt sako jau porą metų Kanadoje gyvenanti žurnalistė, istorijos mokslų daktarė, knygų autorė Gražina Sviderskytė.

– Jau kurį laiką Lietuvoje jus matome rečiau, pavyzdžiui, šiemet pristatėte septynerius metus rašytą savo knygą „Lituanica. Nematoma pusė“ ir vėl išvykote į Kanadą, kur gyvenate jau apie porą metų. Taigi kodėl Kanada? Tikriausiai daugeliui patrauklesni atrodo Europos kurortai ar JAV didmiesčiai...

– Nežinau, apie ką svajoja daugelis ir kaip čia reikėtų pasiaiškinti. Panašiai gal sutriktų laiminga jaunamartė, jei paklaustumėte, kodėl ji įsimylėjo jaunikį, o ne aną tokį „fainą“ pabrolį. Taip susiklostė.

Man svarbiau ne daug kažko gauti, bet kažkuo tapti, būti ne aukštoje kėdėje ar žurnalo viršelyje, bet taikoje su savimi ir neuždarytai tarp keturių sienų. Laikas ir laisvė – vienintelis tikras turtas.

Pasaulis mažas aplėkti, bet didžiulis patirti, ir jis yra atviras. Dėl to vis judu į priekį. Baigus mokyklą nuolat buvo taip: jei studijavau, tai ir dirbau; jei dirbau, tai ir tobulinausi ar studijavau; jei vien dirbau, tai kelis darbus iškart.

Kuo daugiau veiksmo, tuo įvairiau klostosi. Tad ir dabar esu ten, kur, manau, turiu būti: kur judu sparčiau ir galiu būti naudingesnė. Priežasčių išvykti buvo milijonas. Vienas paprasčiausių motyvų – giminės Kanadoje; bet jie čia buvo visada, o aš atsikrausčiau ką tik ir įsikūriau priešingame žemyno pakraštyje, taigi suveikė kiti dalykai.

Viktoriją, Britų Kolumbijos sostinę, akimirksniu pamilau labiau nei bet kokį kurortą ar didmiestį. Taip ir prigijau. Atrodo, jau prieš šimtą metų atvykau čia tarsi į niekur: su trimis lagaminais, mirtinai išvargusi ir išsigandusi, ir sykiu laiminga. Esamą gyvenamąją vietą mainyčiau nebent į pamario kopą ar Užupio kalvą. Bet kol kas mano kelias čia.

Kai sakau, kad nieko nebijau, tai nereiškia, kad esu bebaimė; tai reiškia, kad nebijau bijoti.

– Vis dėlto iš šono Kanada gali pasirodyti it mozaika, sudaryta iš tam tikrų stereotipų, atkeliaujančių iš amerikietiškų filmų, dėstytojų universitete pasakojimų ar nuogirdų, tačiau ten pagyvenusi porą metų veikiausiai susidarėte visai kitokį šalies vaizdą. Kokią Kanadą atradote jūs?

– Ne aš atradau Kanadą, o ji mane. (Šypsosi.) Ši šalis per plati ir pernelyg didinga, kad ją apsakyčiau. Užtat galiu apibūdinti vietos bendruomenę. Kuo geriau pažįstu miestą ir jo žmones, tuo labiau juos gerbiu ir myliu. Viktorijoje stebėtinai daug pozityvios energijos, visuomenė be galo atvira ir įtraukianti. Būdama iš prigimties aktyvi, nuo to tarsi atgyju ir randu begalę progų saviraiškai.

Vėlgi negaliu žinoti, kokie, kaip sakote, stereotipai ar fantazijos apie Kanadą tūno kitų galvose. Jei tundra ir banginių taukais ištepti kaliošai, tai ir tebūnie. Bet tai yra tokia pati nesąmonė, kaip mažiau išprususių užsieniečių vaizduotėje susmegusi Lietuva: samanotos trobos, pelkynai ir vien slaviška kultūra.

Kadangi Lietuvos žmonės statistiškai yra puikiai išsilavinę, tai tikiu, kad niekų neprisigalvoja. Kviesčiau drąsiai keliauti, daugiau patirti ir formuoti savo pačių nuomonę.

Kai leidausi į nežinią, pokyčiai vyko be mano žinios ar valios – tik laikykis.

– Viena iš Kanados ypatybių – literatūroje dažnai grėsminga ir bauginančia vadinama Kanados gamta. Ar tikrai ji tokia baugi?

– Puiku, kad užsiminėte apie literatūrą. Kanadoje klesti literatūros kritika ir leidyba, vienas po kito tarptautiniu mastu pripažįstami rašytojai, o vietiniai knygų rinkimai ir prestižiniai nacionaliniai apdovanojimai yra tarsi nacionalinis sportas.

Mano marga karjera yra paveikta perskaitytų knygų ir paženklinta pačios parašytų knygų, tad šis kultūros bruožas man artimas, brangus. Įdomu, kad literatūra yra miesto kultūros dalis, bet rašytojai semiasi įkvėpimo ir gamtoje: Lietuvoje juk irgi dažnas autorius įsitaiso kurti atokiau, tyloje ir ramybėje.

O dėl gamtos baugumo, tai Vankuverio saloje jis toks pat kaip ir kur nors Labanore: jei kojos neša toliau negu protas – rizikuoji patirti košmarų, o jei esi atsargus – tik mėgaukis ir gėrėkis.

Ne aš atradau Kanadą, o ji mane.

– Apskritai esate miesto ar gamtos žmogus?

– Aš pati esu miesčionė, vilnietė, ir dievinu miesto kultūrą, bet tėvų dėka mane subrandino ir miškai, paežerės, pajūris. Todėl be gamtos imu dusti, kartais privalau palikti gelžbetonį ir asfaltą.

Viktorijoje galiu atsigauti niekur neišvykdama: už lango dūzgia kolibriai, paplūdimyje šmirinėja ūdros ir kartais ruoniai, o parkuose apstu stirnų šeimynų.

Gamta dvelkia tuo galingu pirmykščiu gaivalu, kurį dar mena Lietuvos sengirės.

– Kodėl apskritai nusprendėte išvykti? Lietuva jums pasidarė per ankšta? Norėjosi didesnių iššūkių?

– Aš tebedirbu Lietuvoje. Jos su kitais kraštais nepalyginsi, nes Lietuva – mano namai: nei per ankšti, nei per prasti ar kitaip „ne tokie“. Kai kalbama apie gyvenimą svetur, man visada peršasi šeimos metafora: vaikai tėvų namus palieka ne todėl, kad juose kažkas blogai, o dažniau kaip tik todėl, kad juose viskas yra gerai.

Užaugę padoriuose namuose, vaikai išvyksta savais keliais, paskui savo idėjas ir širdį. Normalūs tėvai linki vaikams kuo geriausio ir yra laimingiausi pasaulyje, jei jie randa ar susikuria erdves tobulėti, stiprėja ir stiprina kitus – kad ir kur bebūtų.

Susikūrę savo gyvenimus, vaikai visada grįš pas tėvus: anksčiau arba vėliau, trumpam arba visam laikui. Jie tai darys ne iš pareigos, bet todėl, kad radę laimę norės ja dalytis su artimiausiais žmonėmis.

Taigi taip ir atsakau: esu čia, nes rūpinuosi savimi, kad būčiau naudinga kitiems. Nieko daugiau nesiekiu ir netrokštu.

Man svarbiau ne daug kažko gauti, bet kažkuo tapti, būti ne aukštoje kėdėje ar žurnalo viršelyje, bet taikoje su savimi ir neuždarytai tarp keturių sienų.

– Kaip dabar dalijate savo laiką tarp Lietuvos ir Kanados?

– Kartais gana komiškai, nes paros laikas susidvejina. Atsikėlusi puolu prie kompiuterio ir vos pasiveju besibaigiantį darbadienį Vilniuje arba tik palinkiu saldžių sapnų, o vakare, kai jau pati einu miegoti, prabudęs Vilnius žvaliai užmėto laiškais ir skubiais klausimais bei terminais.

Kolegos Vilniaus universitete ir artimesni bičiuliai jau įprato ir prisiderino prie kone pusės paros laiko skirtumo. Už tai esu dėkinga ir džiaugiuosi, kad Vilniuje tampa įprasta gyventi pasaulio ritmu, apskritą parą. Būna, kad tenka derinti reikalus rytinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje ir dar prisijungia trečia laiko juosta. Bet man tai tinka: daugiau ir pavargstu, ir įsikraunu.

– Gal išvykusi į naują šalį ir save pamatėte kiek kitokią, atradote naujų savo savybių, atsirado naujų įpročių? Juk neretai sakoma, kad esame priklausomi nuo aplinkos, ji mus formuoja, ji mus skirtingai atskleidžia...

– Tai ir yra bet kokios kelionės prasmė: tik išlįsk iš savo kiauto, ir prasideda įdomybės. Aišku, jei keliaudavau į chloruotą baseiną ir „viskas įskaičiuota“ pilvo rojų, tai pokytis apsiribodavo apskrudimu ir riebaliukų prieaugiu. O čia, kai leidausi į nežinią, pokyčiai vyko be mano žinios ar valios – tik laikykis.

Geri pora metų „laukiniuose Vakaruose“ mane pavertė kitu žmogumi. Likau viena kaip pirštas, kažin kur be namų ir net mašinos, ir gavau tokį intensyvų išgyvenimo kursą, kuriam neprilygtų jokia terapija ar studijos.

Dabar jau ne šiaip tikiu, bet žinau, kad jokia pekla nėra galas ir kad, kai reikia, galiu viską: iš vienos taburetės sukurti gražius namus, iš nulio ryšių išgauti socialinį tinklą, prisijaukinti baimę ir susigyventi su problemomis, stygių paversti perspektyva. Trumpai tariant, ugdo du patys banaliausi ir neįkainojami dalykai: absoliuti laisvė ir absoliuti atsakomybė.

Viktorijoje galiu atsigauti niekur neišvykdama: už lango dūzgia kolibriai, paplūdimyje šmirinėja ūdros ir kartais ruoniai, o parkuose apstu stirnų šeimynų.

– Beje, Lietuvoje vis dažniau kalbame apie aplinkosaugos krizę, klimato pokyčius ir vandenynus, springstančius plastiku, stengiamės atsisakyti vienkartinio plastiko. Ar Kanadoje šie klausimai dar opesni, o žmonių įpročių bei veiklos padariniai akivaizdesni?

– Globalioje komunikacijoje pasaulis nebedalijamas valstybių sienomis: aplinkosauga yra bendras rūpestis, ir Kanada šiuo požiūriu niekuo neišskirtinė. Tik čia savaip reiškiasi atvira ir įtraukianti visuomenė, vyksta ne tik mokslinė, bet ir pilietinė bei politinė diskusija.

Pavyzdžiui, Britų Kolumbijoje populiarėja Žaliųjų partija. Jei, tarkime, susiginčijama su gretima Albertos provincija dėl naujo naftotiekio, tai apie tai kalbama net virtuvėje valgant blynus. Jei Vankuverio saloje neišmanėliški verslai „nužudo“ bent du ežerus, tai viešai pripažįstama apsidergus ir ieškoma sprendimų.

Viktorijoje prie parlamento vyksta piketai, studentų streikai, anapus gatvės Britų Kolumbijos karališkajame muziejuje veikia įstabi ekspozicija. Klimato kaita yra viena iš nuolatinių nacionalinio transliuotojo aktualijų. Kur beeisi, rasi aptvarų su maždaug tokiais paaiškinimais: labai džiugu tamstą čia matyti, bet malonėk eiti sau ir leisk atsigauti čia, tau po kojomis, esančiai tokiai ir anokiai augalų ar gyvūnų rūšiai.

Vietiniai gyventojai mėgsta susitikti su mokslininkais, kai savotiškose ekskursijose, tarkime, geologai ar klimatologai moko iš uolėtos pakrantės skaityti ledynų istoriją. Žaviuosi žmonėmis, kurie įpratę daug laiko leisti gamtoje ir ją puoselėti kaip savo namus. Man artimas jų gyvenimo būdas: bjauroti ir niokoti gamtą yra anachronizmas ir barbarybė, kaip sakoma, not cool.

– Turite paauglį sūnų, ar jis Kanadoje lengvai pritapo ir susirado mėgstamų veiklų?

– Kadangi jis jau gerokai mane praaugo ir tampa vis savarankiškesnis, gerbdama jo privatumą detalių nepasakosiu. Pasakysiu taip: sekasi abiem, bet klesti jis. Kanados švietimo sistema yra plačiai žinoma, tad nenustebinsiu pasakydama, kad geresnės valstybinės mokyklos ir geresnio neformalaus ugdymo neįsivaizduoju.

Mes buvome laimingi ir Lietuvoje, nes sutikdavome nuostabiausių profesionalų: mokytojų, trenerių ir šiaip gabių ir gerų žmonių. Bet čia likimo dovana yra ne paskiri asmenys, o efektyvi sistema, dėmesinga ir jautri socialinė politika. Sudaryta tiek sąlygų ir galimybių šviestis bei ugdyti lyderystę, kad aktyviam ir žingeidžiam žmogui dygsta sparnai, – kad ir koks, iš kur jis būtų.

Niekas už tai neprašo krūvos pinigų ir nevaro į lažą, tik griežtai reikalauja dėmesio ir atsakomybės. Orientavimas beveik kariškas: dabar tu gali daryti tą ir aną; jei pasistengsi – pasieksi to ir kito, o jei ne – kaip nori, tave pralenks kiti.

Nesu politologė, bet patirtys leidžia manyti, kad socialinėje politikoje esama kažko panašaus į „skandinavišką socializmą“. Valstybė pasitiki ir investuoja, o piliečių iniciatyvumas ir branda atsiperka. Nieko daugiau ir nereikia.

Atrodo, jau prieš šimtą metų atvykau čia tarsi į niekur: su trimis lagaminais, mirtinai išvargusi ir išsigandusi, ir sykiu laiminga.

– Lietuvoje esate žinoma žurnalistė, istorikė, istorinių knygų bei filmų autorė, istorijos mokslų daktarė. Ar nebuvo baisu, kad išvykus į tolimą žemyną bus sunkiau susirasti veiklos ir atverti kai kurias duris, reikės kažką įrodyti iš naujo?

– Kaip čia geriau paaiškinus apie tą baimę: kai sakau, kad nieko nebijau, tai nereiškia, kad esu bebaimė; tai reiškia, kad nebijau bijoti. Naujų tyrinėjimo objektų ir atvertinų durų, kaip sakote, yra apstu. Ir tai – gerai, nes įrodinėti kažką – ne kitiems, o pirmiausia sau pačiai – man lyg įgimta.

Atvykau turėdama kelis darbus Vilniuje: baigdama įsipareigojimus Atviros Lietuvos fonde ir jau turėdama sutartį su leidykla; kai baigiau darbą fonde, prasidėjo poros metų nuotolinė podoktorantūros stažuotė Vilniaus universitete; šį pavasarį išleidus knygą „Lituanica. Nematoma pusė“ darbas su leidykla baigėsi, o gruodį baigsis ir podoktorantūra universitete, bet jau svarstau naują pasiūlymą. Taigi buvau ir tebesu truputėlį užsiėmusi Vilniuje.

Bet per savo hiperaktyvumą įsisukau į veiklas ir Viktorijoje: talkininkavau fantastiškam kolektyvui psichologinės sveikatos centre, savanoriauju Viktorijos policijos departamente, tebesu sūnaus oro kadetų eskadrilės rėmimo asociacijoje, atsidūriau savo vietinio „Toastmasters International“ klubo valdyboje, padedu namo bendrijoje ir, kiek spėju, einu į renginius, tyrinėju istoriją ir gamtą, domiuosi politika.

Degu iš nekantrumo, kaip toliau klostysis. Visur yra ką veikti, kad tik būtų sveikatos.

– Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad vasarą leidote tiriamojoje išvykoje ir labai intensyviai dirbote. Ką veikėte išvykoje?

– Dvejus metus nagrinėta istorinių herojų tematika reikalautų atskiro interviu: tai yra aktualu, nauja ir perspektyvu. Ši diskusija humanitarinių ir socialinių mokslų lauke dabar vyksta ir Lietuvoje, ir svetur. Džiaugiuosi, kad į ją įsitraukiau atsidūrusi reikiamoje vietoje reikiamu laiku.

– Galbūt netrukus galime tikėtis ir naujos knygos?

– Su knygų rašymu mano santykis ypatingas: dar mokykloje laimėjau nacionalinį rašinių konkursą ir raštu sau prisiekiau nerašyti knygų, nes jų ir taip yra per akis. Kaip suprantate, likimas tiesiog šaiposi iš to mano apsisprendimo.

Neseniai kolegai istorikui, kuris irgi plėtoja savo podoktorantūros projektą, vėl parašiau, kad savo projektu pasieksiu ko tik nori, tik nerašysiu knygos. Ir ką gi: bebaigiant privalomas tiriamąsias išvykas į Jungtinių Valstijų universitetus ir berašant mokslinius straipsnius, mintyse savaime susiklostė knygos turinys ir struktūra.

Po galutinės projekto ataskaitos su tema turbūt neatsisveikinsiu, ji pernelyg įdomi. Mano pasaulėžiūrą tiesiog pakeitė mokslininkų įdirbis ir pažanga Lietuvoje bei užsienyje, užsimezgę ryšiai Virdžinijoje ir Kalifornijoje, tenykštės pažintys su besiformuojančių transdisciplininių heroizmo mokslų (Heroism Science) lyderiais ir ypač netikėtas asmeninis kontaktas su bene žymiausiu socialinės psichologijos autoritetu profesoriumi Philipu Zimbardo.

Šiuo metu dar sprendžiasi įdomus jų pasiūlymas, kuris leistų plačiau įsitinklinti. Mintis apie knygą ir toliau tramdau, bet norom nenorom jau turiu trijų – Zimbardo ir dar dviejų profesorių – interviu juodraščius. Mielai prisidėčiau prie šios tematikos sklaidos Lietuvoje.

Taip pat skaitykite