Veidai

2019.10.13 18:03

Bohemiško gyvenimo nevengusio Giedriaus Arbačiausko santuoką išlaikė bendra kūrybinė veikla

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.10.13 18:03

„Kai žmogus kuria, jis atskleidžia gražiausias savybes. Ir matydamas tas gražiausias savybes dar labiau jį pamilsti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ mintimis dalijasi aktorius ir atlikėjas Giedrius Arbačiauskas. Jis neslepia – buvo laikas, kai dėl gausių vakarėlių ėmė braškėti jo santuoka, tačiau ją išgelbėjo žmonos kantrybė ir bendra kūryba.

Užutrakio istorijas G. Arbačiauskas galėtų sekti dienų dienas, ir jos visos būtų ilgesingos: apie saldžias trešnes, nuostabią gamtą, degančius saulėlydžius, spindulius, žaižaruojančius ežero bangose.

„Tai labai poetiška vieta. Čia mano gimtinė. Užaugau šitoje nuostabioje vietoje, ant Galvės ir Skaisčio ežerų krantų. Ir gyvenau iki 18 metų. Paskui išvažiavau į Vilnių, studijavau ir čia leisdavau vasaras“, – kalba jis.

Muzikanto tėvai anuomet dirbo turizmo bazėje, turėjo daržą greta Tiškevičių dvaro, kur šiandien nesustodami spragsi fotoaparatai, įamžinantys įvairių švenčių akimirkas.

„Sodindavo bulves, laikydavo triušiukų, vienu metu netgi karvę, paršiukų, kad išlaikytų visą šeimą, kai algos būdavo 70 rublių per metus. Ravėti tų bulvių eidavau nenoriai, bet išmokau atsakomybės, kad šeimoje kiekvienas turi prisidėti, darbštumo, kuris padėjo Muzikos akademijoje ir teatre. Kad pasiektum rezultatą, reikia įdėti pastangų“, – apie išmoktas pamokas pasakoja atlikėjas.

Sovietiniais laikais Užutrakyje ir greta veikusioje turizmo bazėje, kaip pamena G. Arbačiauskas, gyvenimas virte virė. Atvažiuodavo turistų iš tuometinės Sovietų Sąjungos, tad tai buvo vieta, kurioje buvo galima daug pamatyti net nekeliaujant: atvykdavo daug žmonių su savo kultūra, patirtimi, tradicijomis.

Su turizmu susiję ir pirmieji darbai, kurių ėmėsi būsimasis aktorius. Vasaromis dirbdavo instruktoriumi ar gelbėtoju. Užutrakis giliai įsirėžė ir G. Arbačiausko žmonos Agnės atmintyje, ypač prisiminimai pirmąkart apsilankius būsimojo vyro gimtinėje.

Toks gamtos perlas negalėjo neišugdyti poetiškos sielos. Nuo paauglystės G. Arbačiauskas žinojo, kad suks arba muzikanto, arba aktoriaus keliu – pasuko abiem. Muzikuojančio aktoriaus amplua jį pirmąkart pamatė ir būsimoji žmona.

„Susipažinome Muzikos akademijos bendrabutyje. Ji pažinojo vieną iš mano kambario draugų. Atėjo pakviesti į gimtadienį ir pakvietė mane. Aš ten kaip visada grojau gitara. Turėjau tokį megztinį, menininkas rimtu veidu. Tuo metu dainavau savo dainas“, – prisimena jis.

A. Arbačiauskienė, paklausta apie pirmąjį įspūdį, kurį padarė jos dabar jau sutuoktinis, neteigia, kad pasipylė gėlytės ir širdelės: „Netgi buvo taip, kad atsisėdo šalia jo draugas ir klausia: kaip manai, ar galima jį įsimylėti? Sakau, aišku, galima – gražios dainos, gražūs tekstai, bet ne mano skonio. Ir prisikalbėjau.“

Iš vakarėlių liūno ištraukė žmona

Sutuoktiniai drauge ne tik kasdienybėje, bet ir scenoje. A. Arbačiauskienė – profesionali muzikantė, groja violončele. Šeima koncertuoja, skaito poeziją. Ir nors kiekvienas atskirai groja nuo vaikystės, susiderinti užtruko.

Aš nevengdavau bohemiško gyvenimo. Tai sukelia tam tikrą įtampą santykiuose, o bendra kūryba padeda tos įtampos atsikratyti.

„Iš pradžių net minties tokios nebuvo: aš – muzikantė, jis – aktorius. Prie laužo atsisėdęs padainuoja su draugais ar šiaip kokia proga. Aš mokausi, kas užduota. Tai visiškai skirtingi dalykai. Buvo Giedriaus idėja. Jis sako: o jeigu parašytum violončelės partiją mano dainai? Aš: ką? Kokią partiją? Duok natas, tai pagrosiu. Buvo ginčų net iki ašarų. Bet kai pradėjome groti, tai taip šildė...“ – kalba pašnekovė.

Ji prasitaria, kad bendra kūrybinė veikla – ir atgaiva nuo kasdienybės bei vaikų.

„Išvažiuojame kur dviese, mums tokia laimė: išvykstame iš namų, be vaikų, kalbamės. Nėra kada pabendrauti – būna, kad Giedrius labai vėlai baigia darbus. Mums bendri koncertai yra laimė pabendrauti, pabūti, pagroti“, – kalba G. Arbačiausko žmona.

Pats muzikantas įsitikinęs, kad šeimos nariams būti scenoje nėra taip paprasta – pirmiausia turi nelikti jokių spyglių.

„Išmoksti klausyti, išgirsti, ką tau sako. Tai nuolatinis procesas – nėra taip, kad įvyksta stebuklas. Kai nukreipi save į kitą žmogų, kai nori, kad kitam su tavimi būtų jaukiau, geriau, šilčiau, tada atsiranda galimybė ir kartu kurti.

Aš nevengdavau bohemiško gyvenimo. Tai sukelia tam tikrą įtampą santykiuose, o bendra kūryba padeda tos įtampos atsikratyti. Pasidarai atviresnis, artimesnis tam žmogui. Kai žmogus kuria, jis gražus, atskleidžia gražiausias savybes. Ir matydamas tas gražiausias savybes dar labiau jį pamilsti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

G. Arbačiauskas neslepia, kad kadaise buvo gerokai įklimpęs į vakarėlių liūną, o išbristi padėjo būtent žmona: „Ačiū už jos kantrybę, meilę. Labai vertinu. Ir prisiminsiu, kol gyvas būsiu.“

A. Arbačiauskienė pasakoja, kad jiedu su vyru perėjo per visus keliukus, kalniukus, ištvėrė visus pakilimus ir nusileidimus. „Buvo daug visko, kol susiderinome, bet dabar galėtume pasakyti, kad mes laimingi“, – teigia ji.

Dabar G. Arbačiausias sako, kad jo tikslas – išlaikyti gyvenimo džiaugsmą. Jis tikina norintis išmokti džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turi, o ne liūdėti ir kankintis dėl to, ko neturi arba negali turėti.

„Tai yra mano siekiamybė: pažinti save tam, kad pasikeisčiau, tapčiau laimingas. Ir kad su manimi gyvenantiems žmonėms būtų galima dalintis ta laime“, – kalba jis.

Politikų parodijavimą „Dviračio žiniose“ vadina prasminga veikla

Kai jiedu atvyksta koncertuoti į mažesnius miestelius, daugeliui žmonių būna staigmena. Aktorius plačiajai visuomenei geriau žinomas kaip šmaikštuolis iš „Dviračio žinių“, įkūnijantis gausybę personažų, kurių jis neskaičiuoja, bet mano, kad turbūt jų jau būtų daugiau nei 20.

Kai yra konkretus personažas, norisi, kad tai būtų juokavimas, o ne patyčia. Visada sau sakau: neperženk ribos, kai jau pradeda būti neskanu.

„Visada labai smagu vaidinti, kai esi laisvesnis interpretuoti. Tai ūkininkai, lenkai, ta mūsų Lenkų rinkimų akcija... Kai nėra kokio konkretaus personažo, kai yra laisvės pašposauti. O kai yra konkretus personažas, norisi, kad tai būtų juokavimas, o ne patyčia. Visada sau sakau: neperženk ribos, kai jau pradeda būti neskanu“, – mintimis dalijasi aktorius.

G. Arbačiausko personažai „Dviračio žiniose“ jau sukasi 15 metų. Jis sako, kad kuriant šiuos personažus kartais nutinka labai smagių dalykų: linksmų, improvizuotų pakvailiojimų, kurie sukelia daug kūrybinio džiaugsmo.

„Galų gale, tai prasminga veikla, nes, deja, nuo nepriklausomybės paskelbimo politikai užsiaugina vis didesnį begemoto kailį. Visa tai, ką apie juos rašo, rodo – jaučiasi, kad jie visiškai į tai nereaguoja. Juos reikia patūsinti, kad ne viskas būtų taip sklandžiai, kaip nuo žąsies vanduo“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kurti unikalų personažą – visai kitoks iššūkis. Vienaip personažai gimsta televizijoje, kitaip kuriami charakteriai teatro scenoje.

„Kiekvienas žmogus turi savo kalbėjimo manierą, vidinį ritmą, tembrą. Jeigu, pavyzdžiui, žmogus kalba aukštesniu registru, vaidindamas situaciją bandai, kad toks tembras ir būtų. Nepamiršk, kad jis labai lėtas, galvą pasuka lėtai... Visa tai susineria į tikslų atvaizdą.

Visai kitoks kūrybinis procesas, kai gali sukurti personažą, perskaitęs pjesę. Kuri personažą ir fantazuoji, koks jis galėtų būti. Tada tie atradimai kitokie“, – svarsto žinomas aktorius.

Aktorystė įtraukia taip, kaip virtualus gyvenimas – panyri į žaidimą ir jame gyveni personažo gyvenimą, sako G. Arbačiauskas. Tokia veikla aktoriui ir muzikantui patinka, nes ji – įvairi.

„Koncertai, televizija, filmų garsinimas, animacinių filmų dubliavimas. Visa tai nesikartoja, [veikla] viena kitą papildo. Ir kai išbandai naujus dalykus, vis ką nors atrandi. Sako, reikia stebėtis gyvenimu. Nes kai nustoji stebėtis, jau tada viskas aišku“, – pažymi jis.

Atjauta – ne kentėjimas kartu, o ištiesta pagalbos ranka

Laidoje „Gyvenimo spalvos“ Arbačiauskai vyko į Simną, miestelį Alytaus rajone, kur jų pagalbos laukė senolis Antanas, jau 3 metus globojamas Simno gimnazijos jaunųjų maltiečių.

Antanas Simne garsėjo kaip puikus meistras, tačiau sveikatai pašlijus pagalbos buityje prireikia jam pačiam.

„Visą savo gyvenimą dalino kitiems, 20 metų statė, darė. Net šiandien yra simniškių, kurie sako, kad namuose jo sudėtos plytelės, jo sutvarkyta virtuvė. Jis buvo puikus statybininkas“, – pasakoja Laima Žemaitienė, maltiečių vadovė.

Skurdas yra labai žeminantis dalykas. Jeigu žmogus ilgai skursta, jis praranda žmogiškumą, tikėjimą, o to neturėtų būti.

Tad G. ir A. Arbačiauskai atvyko pas senelį pagerinti jo buities: parduotuvėje pirko kasdienius produktus, dažė kambarėlio lubas, kuopė aplinką. Tam prireikė ne tik pagalbos rankų, bet ir priekabos šiukšlėms išvežti.

Nors G. Arbačiauską dažniau pamatysi su gitara rankose negu su teptuku, aktorius tikina: jis anaiptol ne baltarankis.

„Aktoriaus profesija tokia, kad kartais tenka ir fiziškai scenoje padirbėti. Prie remontų nuo vaikystės esu įpratęs. Tėvas išmokė, ačiū jam už tai“, – sako jis.

Muzikantas pasakoja, kad kartais jį groti pakviečia ir Vytauto Kernagio fondas. Tada G. Arbačiauskas vyksta į ligoninę pabūti su sergančiais vaikais.

„Tą valandą pabūni su jais, praskaidrini nuotaiką. Manau, prasmingas buvimas, nes jie tą valandą užsimiršta. Kai galvoji apie savo ligą, slogi nuotaika tikrai nepadeda. Ir tėvams, kurie būna su jais, ten sunku. Pabūni, pabendrauji, atneši šiek tiek geros nuotaikos, šviesos – jiems vėl nušvinta saulė danguje“, – įsitikinęs vyras.

L. Žemaitienė prisimena, kad Antanas iš pradžių neįsileido svetimų žmonių, gėdijosi savo namų. Tačiuo juodu sujungė šunys – Antanas nuo mažens augino šuniuką, kurį buvo neseniai suvažinėjęs automobilis.

„Jis taip jį mylėjo, taip išgyveno, kad žmonės pervažiavo ir nuvažiavo, net nesustojo. Tikros ašaros byrėjo – matai, kad žmogui reikia ir bendrystės, ir paguodos“, – kalba ji.

Apie šunis, pasak moters, jis kalbėdavo visada. Vyras iki šiol meiliai glosto į jo kiemą užsukusius šunelius. Jie – jo draugai, su kuriais galima pasikalbėti. O anuomet patarus neleisti savam šuniukui lipti ant lovos, Antanas atsakydavo: „Aš bent šuns akis matau.“

Savanorystė, kaip sako L. Žemaitienė, per šaltas žodis. Tai, ką daro ji ir minties bičiuliai, veikiau abipusė dovana: kai dalijiesi, kasdienybė tampa švente, maži pagalbos žingsniai dėliojasi į šviesaus ir prasmingo gyvenimo mozaiką.

„Atjauta tai nėra, kai žmogus atsisėda ir kartu kenčia. Kentėjimas su juo nieko neatneša. Reikia ištiesti ranką. <...> Norėčiau maltiečiams palinkėti jėgų, kantrybės, kad į jų veiklą įsitrauktų daugiau žmonių. Ir kad žmonės nevargtų, nes skurdas yra labai žeminantis dalykas. Jeigu žmogus ilgai skursta, jis praranda žmogiškumą, tikėjimą, o to neturėtų būti“, – pažymi G. Arbačiauskas.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Gyvenimo spalvos. Senolio buitį palengvinęs Giedrius Arbačiauskas: šįkart sėdėti kartu ir kentėti – ne pagalba