Veidai

2019.10.11 06:47

LRT RADIJO balsui Jutai Liutkevičiūtei vos 25-eri, o tiesioginiame eteryje ji dirba jau dešimtmetį

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.11 06:47

„Gali galvoti, kad per radiją tave girdi buvę bendraklasiai ar mamos bendradarbiai, kad tavo darbas – labai ypatingas dalykas, tačiau jei eisi vedamas tokios minties, pirmyn judėti ilgai nepavyks“, – sako LRT RADIJO laidų vedėja Juta Liutkevičiūtė ir priduria, kad radijo eteris – vieta, kurioje nuskamba visos žurnalisto ydos.

– Esate 25-erių, o radijuje dirbate jau 10 metų. Kaip Jums tai pavyko?

– Buvau tik ką baigusi devintą klasę. Vieną dieną draugė man atsiuntė laišką, kad populiari regioninė Panevėžio stotis, kuri dar ir šiandien puikiai gyvuoja, ieško žmonių, kurie vasarą galėtų vesti laidas. Nuėjome į atranką, tiesa, nieko per daug nesitikėdamos.

Visgi ją įveikėme sėkmingai – gavome užduotį kiekvieną darbo dieną, klausomiausiu laiku, 17–19 val., kai visi po darbų važiuoja namo ir klauso radijo, tiesioginiame eteryje vesti pramoginę laidą.

Nuo to laiko be ilgesnių pertraukų ir dirbu radijuje. Negaliu sakyti, kad į radiją ėjau tikslingai ar kad šis darbas buvo mano svajonė. Tačiau taip jau nutiko, kad čia atsidūrusi iš aplinkinių girdėjau, kad man neblogai sekasi, radijuje gana gerai jaučiausi ir pati.

Pasibaigus vienai laidai, sulaukdavau pasiūlymo vesti kitą arba pereiti dirbti į kitą radijo stotį. Baigusi mokyklą atvažiavau studijuoti į Vilnių. Antrame žurnalistikos studijų kurse LRT RADIJUJE atlikau praktiką, po kurios čia ir pasilikau.

Dabar šeštadienio rytais vedu laidą „Kultūros savaitė“, kuri eteryje skamba jau 20 metų. Buvo iššūkis perimti ją į savo rankas, šiuo metu su komanda laidą bandome atgaivinti ir atnaujinti.

– Ar per tą dešimtmetį radijas kaip nors pasikeitė?

– Manau, jog paprastam klausytojui, kuris su radiju susiduria tik savo automobilyje, radijas išliko toks pat, – nebent pasikeitė dainų grojaraščiai ir vedėjų balsai. Tačiau kaip radijo žurnalistė pastebiu, kad šiuo metu laidas vis dažniau ima vesti žinomi žmonės. Tapo svarbu, kad radijo laidų vedėjas būtų žinoma asmenybė.

Seniau laidų vedėjas savaime buvo įžymybė dėl to, kad kalba per radiją.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, kai radijas ėmė klestėti, žurnalistui nereikėjo būti populiariam, – seniau laidų vedėjas savaime buvo įžymybė dėl to, kad kalba per radiją.

Be to, šiuo metu nebėra iki galo aišku, į kokį klausytoją kuriančiam radijo produktą žurnalistui vertėtų orientuotis, – tą, kuris klauso jo tuo metu per radijo imtuvą, ar tą, kuris įrašo internete klausys galbūt po pusės metų. Manau, kad tai yra klausimas, į kurį radijo laidų vedėjai vis dar ieško atsakymo.

Sutinku, kad radijas ir eteris maitina laidų vedėjo ego. Gali galvoti, kad per radiją tave girdi buvę bendraklasiai ar mamos bendradarbiai, kad tavo darbas – labai ypatingas dalykas, tačiau jei eisi vedamas tokios minties, pirmyn judėti ilgai nepavyks.

Galiausiai supranti, kad tai – toks pat darbas, kaip ir bet kuris kitas. Suvoki, kad turi prisiimti atsakomybę, tvarkytis su delikačiomis situacijomis ir tiesiog dirbti. O kai tau 25-eri ir neturi sukaupęs daug gyvenimiškos patirties, kartais gali iškilti sunkumų.

Eteryje negaliu būti geresnė, nei esu realybėje. Jei turiu kažkokių ydų, jos persiduoda ir į eterį.

– Jaunystės radijo žurnalisto darbe privalumu nelaikote?

– Man tenka susidurti su daugybe žmonių, kurie įsivaizduoja išmanantys, kaip šį darbą atlikti geriau. Kaip Lietuvoje turime 3 milijonus krepšinio trenerių, taip yra ir 3 milijonai žurnalistų, žinančių, kaip dirbti geriau, kokį geresnį klausimą pašnekovui užduoti.

Tačiau eteryje negaliu būti geresnė, nei esu realybėje. Jei turiu kažkokių ydų, jos persiduoda ir į eterį. Pavyzdžiui, man labai sunku kalbėti apie mirtį, nežinau, ką tokiu atveju pasakyti žmogui, kaip paguosti, ko paklausti.

Per mano darbo metus pasitaikė atvejų, kai vedant tiesioginę laidą mirė kokia nors išskirtinė Lietuvos kultūros pasaulio asmenybė. Buvo labai sunku pranešti žinią, surasti tinkamus ir jautrius žodžius.

Kadangi realybėje tokios situacijos mane tiesiog surakina, eteryje jaučiuosi lygiai taip pat. Jei man tokiais atvejais trūksta įgūdžių realybėje, eteryje niekaip negaliu jų išrasti.

– Turite sukaupusi nemažai profesinės patirties. Turbūt šiandien Jūsų balsas Jums paklūsta lengviau nei pirmą sykį palinkus prie mikrofono?

– Pirmo karto, kada kalbėjau tiesioginiame eteryje, beveik nepamenu. Matyt, patyriau per daug streso ir smegenys viską užblokavo.

Tačiau dar ir dabar, net jei viskas klostosi pagal planą, tiesioginis eteris mano kūnui yra ekstremali padėtis. Pamenu, pradėjusi dirbti LRT RADIJUJE, grįžusi namo po 2 val. trukmės tiesioginės laidos, 4 val. miegodavau. Nors radijas man nebuvo nauja patirtis, stresas atimdavo daug jėgų. Prireikdavo nemažai laiko jas atgauti.

Po kelerių metų darbo paaiškėjo, kad galiu vesti 4 val. trunkančią tiesioginę laidą, vakare eiti su draugais į teatrą, o kitą rytą 6 val. žygiuoti į sporto klubą. Bėgant laikui atsiranda atsparumas tiesioginiam eteriui, bet manau, kad savo kūno apgauti visgi nepavyks, – jis prisimena, kad daug laiko praleidžiu stresinėje būsenoje, nors smegenys to galbūt ir neužfiksuoja.

Mano galva, žmogaus prigimtis yra ieškoti saugumo ir kurti tokią situaciją, kurioje jaustumeisi kuo užtikrintesnis. Būtent todėl ir ruošiuosi pokalbiams, jei tenka vesti laidą iš kitos vietos, visada noriu ją apžiūrėti anksčiau. Stresinių situacijų nesiekiu ir stengiuosi jas kiek įmanoma sumažinti, nes tada geriau jaučiuosi ne tik aš, bet ir klausytojai.

Kai tik pamatau pašnekovo akis, iš karto pajuntu, kaip su juo kalbėti.

– Užsiminėte, jog kasdien užduodate sau klausimą, kas Jūsų darbe Jums teikia didžiausią džiaugsmą...

– Gyvenime man svarbiausia – santykiai. Todėl darbe mane labiausiai džiugina trumpas, bet drauge ir labai šiltas santykis su pašnekovu, kuris užsimezga mums įrašinėjant pokalbį arba kalbant tiesioginiame eteryje.

Kai tik pamatau pašnekovo akis, iš karto pajuntu, kaip su juo kalbėti, – ar galima pajuokauti, ar žmogus labai rimtas. Vien iš rankos paspaudimo, to, kaip jis eina studijos link, kaip lipa laiptais, galiu nuspręsti, kokį pokalbio toną pasirinkti. Tenka per trumpą laiką suprasti, kaip turiu bendrauti su žmogumi.

Radijuje labai svarbu, kad pašnekovas kalbėtų sklandžiai ir rišliai. Reikia pripažinti, kad mes, lietuviai, nesame labai geri oratoriai ir charizmatiški kalbėtojai.

Kartais kolegos pasiūlo paklausyti kokią anglakalbių radijo laidą. Paklausyti išties atrodo labai įdomu. Bet tada pagalvoji, kad tos laidos turinys visai paprastas ir mūsų radijo eteryje kartais skamba daug įdomesnės laidos, tačiau užsieniečių labai įdomu klausytis, nes jie charizmatiški, o anglų kalbos skambesys mums iš filmų ir serialų atrodo labai ypatingas.

Būna, kad pašnekovo išvaizda, kūno kalba labai išraiškinga, bet per jo balsą nepavyksta perduoti dalies tos energijos, kurią pastebi bendraudamas su žmogumi akis į akį. Todėl radijo laidų vedėjo iššūkis – atrakinti pašnekovo balsą. Žinoma, pavyksta ne visada.

– Susidaryti pirmą įspūdį apie pašnekovą spėjate per tas 5 minutes, kol einate į studiją ir ruošiatės pokalbiui. O kaip įsivaizduojate savo klausytoją?

– Bendraudama su pašnekovu, visada žinau, kad mus girdi ir trečias žmogus – klausytojas. Visada stengiuosi, kad jis jaustųsi įsitraukęs į pokalbį.

Mano tikslas – pabandyti parodyti, kad kultūra nėra tokia sudėtinga, kaip gali pasirodyti.

Įsivaizduodama savo klausytoją, galvoju apie savo artimiausių žmonių ratą. Mano artimiesiems kultūrinė informacija nėra labai įdomi, jie mano, kad kultūra yra kažkas, kam reikia specialaus, papildomo išsilavinimo.

Mano tikslas – pabandyti parodyti, kad taip nėra. Kad kultūra nėra tokia sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Todėl kurdama laidas galvoju apie tokius klausytojus.

– Kultūros srities žurnalisto darbas ir laisvalaikis – du atskiri, ar neatsiejami dalykai?

– Reikia pripažinti, kad žurnalisto smegenys dirba nuolatos. Feisbuke naršau ne šiaip sau, o tam, kad surasčiau temų ir pašnekovų. Tik ką grįžau iš atostogų, per kurias buvau pasižadėjusi nedirbti, tačiau lėktuve sutikau labai įdomų žmogų ir susitariau su juo dėl interviu.

Visgi atsipalaiduoti ir pailsėti nuo darbo reikia, o tai padaryti man padeda knygos ir, kaip aš sakau, informacijos higiena. Kasdien einu miegoti 22 valandą ir vakarais nebetikrinu darbinio elektroninio pašto, nebeatrašinėju į laiškus – tiesiog išjungiu telefono garsą, nebesilankau socialiniuose tinkluose.

Tokia griežta dienotvarkė man padeda išlaikyti sveiką protą ir atsiriboti nuo milžiniško informacijos srauto, kuris mane pasiekia.

Taip pat skaitykite