Veidai

2019.10.16 06:41

Užsienio žvaigždes papuošusi Agnė Kuzmickaitė: noriu, kad tai, kas nuo manęs priklauso, būtų tobula

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.10.16 06:41

„Šeimoje reikia vienam kitą palaikyti ir netrukdyti. Svarbu turėti savo pašaukimą ir nemanyti, kad turi pasiaukoti dėl vyro karjeros ar atsiduoti tik vaikams“, – portalui LRT.lt sako dizainerė Agnė Kuzmickaitė, kurios sukurtais drabužiais puošiasi ir lietuvaitės, ir užsienio žvaigždės.

– Ruduo jums prasidėjo labai džiugiai – Paryžiuje koncertavusi pasaulinio garso atlikėja Rita Ora nuo galvos iki kojų pasipuošė jūsų kurtais drabužiais. Sakoma, kad nebūsi pastebėtas, jei pats nesistengsi atkreipti į save dėmesio...

– Tiesa, man svarbu bent šiek tiek dalyvauti pasauliniame mados kontekste, nes tada viskas atrodo labiau tikra ir aišku, taip pat tai yra įdomiau ir atsiranda daugiau azarto. Kai sukiesi labai mažoje rinkoje, vaizdas gali būti šiek tiek iškreiptas.

Galbūt kažką ir stebina tai, kad mano drabužiais puošiasi užsienio žvaigždės, kažkam galbūt tai atrodo sėkmės dalykas, bet man tai atrodo ganėtinai dėsningas įvykių posūkis. Aš daugelį metų kuriu ir stengiuosi plėsti savo kūrybos geografiją, tai darau su kiekviena nauja kolekcija.

Iš tiesų dizainerio darbas nėra tiksliai apibrėžtas ir tam tikrų žingsnių, kaip kažko pasiekti, nėra.

Šiame versle – nemažai iššūkių. Tarkime, net ir pristatyti savo kolekciją yra daug sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš šono.

Nors ir kurdavau nekasdieniškus drabužius, mane įkvėpdavo mano kasdienybė.

Kalbant apie Ritą Orą, aš jau ne vieną sezoną bendradarbiauju su ekspozicijų sale (angl. showroom) Londone. Čia lankosi daugelio žvaigždžių stilistai, kurie ir parenka derinius. Žinoma, šie turi patikti ir žmogui, kuris juos vilkės. Taigi, labai džiaugiuosi, kad R. Orai patiko mano sukurti drabužiai. Malonu ir tai, kad ji pasirinko būtent derinį su drugeliais, kurie jau tapo atpažįstamu mano kūrybos ir prekės ženklo bruožu.

A. Kuzmickaitė spalio viduryje dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Forces of Fashion“ Niujorke, kur susipažino su įtakingiausiomis mados pasaulio asmenybėmis, tarp jų – „Vogue“ redaktorė Anna Wintour.

– O kaip nutiko, kad prieš kelerius metus jūsų drabužiais domėjosi ir Lady Gagos stilistai?

– Tada neturėjau savo ekspozicijos užsienyje, tačiau tais metais dalyvavau Berlyno mados savaitėje. Po pasirodymo ten atlikėjos stilistai man parašė prašydami mano sukurtų drabužių. Manau, kad norint būti pastebėtam svarbu, kad tavo kuriamas drabužis būtų kažkuo ypatingas, įsimenantis.

Jei mano drabužis bus labai kokybiškas, bet ganėtinai klasikinis ir panašus į daugelį kitų klasikinių drabužių, vargu, ar jis patrauks žvaigždės ar jos stilistų dėmesį. Taigi drabužiai turi būti kitokie ir akimirksniu paliekantys įspūdį.

Turiu tą perfekcionizmo grūdą ir noriu, kad tai, kas nuo manęs priklauso, būtų tobula, tačiau mokausi į kai kuriuos dalykus žvelgti paprasčiau.

– O panašu, kad drąsių ir kitokių sprendimų jūsų kūryboje netrūksta.

– Malonu, jei taip manote. Man kūryba ir yra išraiškos priemonė, kurdama savęs nevaržau ir neriboju. Neturiu tikslo kurti minimalistinio dizaino drabužių, juolab kad yra kūrėjų, kurių toks braižas, jie turi daug patirties ir yra išdirbę tam tikrus kūrybos niuansus, kurie yra labai svarbūs.

Tačiau man įdomiau kas kita – vizualinis efektas, ne visada kasdienybėje matomos formos, tam tikras šou momentas. Galbūt todėl mano drabužius neretai renkasi būtent scenos žmonės.

Nors iš tiesų per pristatymus ant podiumo būna daug nekasdieniškų drabužių, tačiau turiu liniją, kurią žmonės lengvai gali pritaikyti savo kasdienybėje. Beje, kalbėdama apie savo klientus, galėčiau paneigti tą mitą, kad lietuviai mėgsta tik pilką spalvą ir nenori išsiskirti.

Mano klientės dažniau renkasi gaminius, kurie yra kontrastingi, spalvingi. Galbūt tai diktuoja ir pati rinka: minimalistinių drabužių pasiūla Lietuvoje yra didesnė, o dizainerių, siūlančių ryškias spalvas ar ne visai tradicinius sprendimus, daug mažiau.

Moteriai tikrai nebūtina derintis prie vyro karjeros ar visiškai pasiaukoti dėl vaiko. Svarbu atrasti savo pašaukimą ir siekti savų tikslų.

– Pristatydama ankstesnes savo kolekcijas pasakojote, kad jus įkvepia kasdienybė, ant drabužių puikavosi vaikiški piešiniai, spalvingos raizgalynės. Ar toji kasdienybė vis dar persikelia į kūrybą?

– Nors ir kurdavau nekasdieniškus drabužius, mane įkvėpdavo mano kasdienybė. Tarkime, netvarkinga žaislų krūva inspiruodavo sukurti kokį nors drabužį ar raštą. Man tikrai nebūtina eiti į gamtą, vaikštinėti po kalnus ar ieškoti nekasdieniškų patirčių, kad gimtų idėjos.

Dabar norisi atrasti kažkokią logika paremtą karjeros kryptį, susikurti maksimalų patogumą, kad galėčiau pragyventi, kurti. Tarkime, mane liūdina tai, kad mados kūrėjai, kuriais žavėjausi būdama paaugle, o jų vardas buvo ganėtinai žinomas, šiandien tarsi nėra matomi. Taigi man taip pat svarbu ateityje matyti perspektyvų, kurios būtų įdomios.

Lietuvoje dažnai dar ne visi išdrįsta žaismingai pasižiūrėti į madą ir ją priima labai rimtai.

– Vadinasi, mūzų nelaukiate?

– Manau, kad geras kūrėjas, ypač profesionalas, mūzos nelaukia arba moka ją prisikviesti tada, kai jam reikia. Iš tiesų nėra kada laukti įkvėpimo, nes reikia įgyvendinti klientų užsakymus. Ir tai nėra blogai. Juk ir žinomiausių pasaulio klasikų nuo Mozarto iki Michelangelo kūriniai, šiandien laikomi šedevrais, prasidėjo nuo kažkieno užsakymo. Man patinka, kai kūrėjai nemistifikuoja kūrybos ir nesigėdija pasakyti, jog jiems nėra sudėtinga ką nors sukurti.

Jei mano karjeros tempas sulėtėja, pradeda atrodyti, kad mano gyvenime niekas nevyksta, tarsi ir negyvenu.

– Renginiuose neretai tenka matyti jus pasipuošusią savo kurtais drabužiais. Ar ir kasdien dažniausiai puošiatės savo kūryba?

– Kadangi mano kūryba nėra monochromatinė ar supersantūri, eidama į renginius galiu kiek pažaisti, sudėlioti savo kurtų drabužių derinius. Kasdienybėje yra kiek kitaip.

Lietuvoje dažnai dar ne visi išdrįsta žaismingai pasižiūrėti į madą ir ją priima labai rimtai. Tiesa, manau, kad stilingų ir drąsių žmonių daugėja, ypač kalbant apie jaunus žmones. Iš tiesų tarpusavyje suderinti spalvingus drabužius yra sudėtingiau nei juodus.

Suprantama, kad kasdienybėje neutralūs, juodi drabužiai lengviau pritaikomi, bet džiaugiuosi, kad jau atsiranda norinčių kasdien puoštis spalvingais megztukais ir pan.

– Jūsų vyras, atlikėjas Saulius Prūsaitis – vienas stilingiausių atlikėjų, ne paslaptis, kad jo sceniniais įvaizdžiais rūpinatės jūs. Ar jis reiklus klientas?

– Visų nuopelnų prisiimti sau negaliu, nes jis buvo stilingas ir prieš tai, kai tapo mano vyru. Tik pažiūrėkite senesnius „Happyendless“ klipus. (Šypsosi.) Galbūt taip sutapo, kad jis randa tai, kas jam tinka ir patinka tarp mano kurtų drabužių. Man malonu su juo bendradarbiauti. Iš tiesų jis turi savitą stiliaus pojūtį ir aiškią viziją, o man tai labai patinka.

– Jis jūsų kuriamais drabužiais puošiasi, o ar jūs visuomet ištikimai klausotės vyro atliekamos muzikos?

– Žinoma, dažnai būna taip, kad aš jo dainas daugybę kartų išgirstu dar prieš tai, kai jos pasiekia plačiąją auditoriją.

Būna, kad jis ką nors sugalvojęs ir man parodo. Negaliu pasakyti, kad namuose nuolat skamba jo muzika, tačiau kartais jo kūrybos pasiklausau. Dažniau jo dainas išgirstu skambant kur nors kavinėje, per radiją ir pan.

– Atrodo, kad ir jūsų, ir jūsų vyro darbai tokie, kad rutinos jūsų namuose tiesiog negali būti...

– Aš nesu prieš rutiną, ji turi ir savų privalumų. Man patinka dienos ritmas, o dažniausiai būtent šeima ir sukuria tą gerąją rutiną. Žinoma, yra ne tokių malonių niuansų, kurių būna ir gyvenant šeimoje, ir gyvenant po vieną. Tiesiog jų nereikėtų sureikšminti ir verčiau su jais susigyventi.

Manau, reikia padaryti tai, kas būtina, tačiau svarbu nepamiršti, kad visko gyvenime nesukontroliuosi.

– Ir jūs, ir jūsų vyras sėkmingai kopiate kiekvienas savo karjeros laiptais. Jūs vienas kitam padedate ar veikiau stengiatės vienas kitam netrukdyti?

– Manau, kad reikia palaikyti, bet svarbu ir netrukdyti. Karjera yra labai efemeriškas dalykas, nebūna taip, kad išmoksti tam tikras taisykles, jų laikaisi ir viskas pavyksta.

Aš manau, kad moteriai tikrai nebūtina derintis prie vyro karjeros ar visiškai pasiaukoti dėl vaiko. Svarbu atrasti savo pašaukimą ir siekti savų tikslų.

Jei mano karjeros tempas sulėtėja, pradeda atrodyti, kad mano gyvenime niekas nevyksta, tarsi ir negyvenu. Vos tik atsiranda tam tikrų iššūkių, laukia įdomus darbas, aš iškart pasijaučiu psichologiškai geriau.

Šeima karjerai veikiau padeda todėl, kad jautiesi psichologiškai saugi, atsiranda geroji rutina, susiklosto palankios buitinės sąlygos gyventi ir kurti.

Profesionalas mūzos nelaukia arba moka ją prisikviesti tada, kai jam reikia.

– Ar lengvai pavyksta atitrūkti nuo darbų, namų reikalų? Kaip atrodo jūsų laikas sau?

– Aš visuomet buvau įpratusi turėti daug laiko sau, tačiau kai atsirado šeima, jo liko ženkliai mažiau. Taigi kartais norisi atitrūkti. Kadangi mano darbotvarkė gan lanksti, o užduotis sau kuriu pati, man pavyksta surasti laiko ir sau. Tiesa, nemėgstu griežtos darbotvarkės, suplanuotos minučių tikslumu, tad galiu atsisakyti kai kurių darbų, kad pasilikčiau sau laisvės, erdvės energijai sukaupti ir darbams įsibėgėti.

– Kai kurios mamos skundžiasi, kad yra įpratusios visą laiką skirti vaikui, o kai jis iškeliauja pas senelius ar paauga ir tampa savarankiškesnis, jos nežino, kuo užsiimti. Jums tokių galvosūkių nebūna?

– Esu girdėjusi ne vienos mamos pasakojimą, kad jos taip įpranta rūpintis šeima, jog išsiuntusios vaiką pas senelius ar pažaisti su draugais nežino, ko griebtis, nors gali tą laiką skirti sau.

Būna tokių situacijų ir man, tačiau būdama su vaiku stengiuosi daryti tai, kas man įdomu, ir taip lavinti savo mažąją Leonardą. Pavyzdžiui, mano mama labai mėgo eiti į teatrą, kartu vesdavosi ir mane. Iš pradžių man tai nepatiko, tačiau su laiku pasidarė įdomu, tapo savotiška būtinybe.

Tik mamos dėka mačiau daugelį spektaklių, kurių šiandien jau neberodo, nors jie savotiška lietuviško teatro klasika. Panašiai ir aš stengiuosi daug ką kartu veikti su dukra.

– Esate reikli mama?

– Nelabai. Mano dukra dabar mokosi antroje klasėje. Praėjusiais metais teko pasistengti, kad dukra susidėtų visas knygas ar paruoštų namų darbus. Dabar ji jau pati viskuo pasirūpina savarankiškai. Vaikus svarbiausia įstatyti į tam tikras vėžes, reikia stengtis, aiškinti jiems ir tai ateityje duos rezultatų.

Nesu supermama, paprastai esu ganėtinai atsipalaidavusi. Man svarbiausia, kad vaikas būtų pavalgęs, šiltai ir tvarkingai apsirengęs, kad namų darbai būtų paruošti. Pavyzdžiui, tikrai nesistengiu dukros vesti į kuo daugiau būrelių. Neseniai pagalvojau, kad pažįstu daugybę žmonių, kurie nelankė jokių būrelių, ir iš jų išaugo puikūs žmonės, talentingi menininkai ir pan. Manau, kad persistengti nereikia.

Iš tiesų daugelyje gyvenimo sričių stengiuosi nepersistengti. Reikia palikti vietos natūraliam vyksmui. Jei aš persistengiu, nebūtinai man viskas pavyksta gerai. Manau, reikia padaryti tai, kas būtina, tačiau svarbu nepamiršti, kad visko gyvenime nesukontroliuosi.

Tiesa, man ne visada pavyksta to laikytis. Turiu tą perfekcionizmo grūdą ir noriu, kad tai, kas nuo manęs priklauso, būtų tobula, tačiau mokausi į kai kuriuos dalykus žvelgti paprasčiau.

Taip pat skaitykite