Veidai

2019.10.04 21:31

Pianistas Petras Geniušas: bloga esu padaręs tik netyčia

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2019.10.04 21:31

Visuomenės domėjimasis meilės istorijomis – natūralus, kai esi viešas, tačiau tai atlaikyti nelengva. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ pianisto Petro Geniušo žmona Kristina sako, kad dar dabar tiesiog nepažįstamieji klausinėja apie ankstesnę maestro santuoką ir jųdviejų santykių pradžią. O pats P. Geniušas pažymi: kaltė – nuostabus jausmas, tik reikia ką nors su ja daryti.

Pianistas P. Geniušas neįsivaizduoja savęs be muzikos. „Muzika – mano gyvenimo būdas“, – sako maestro ir juokauja, kad net į negyvenamąją salą pasiimtų instrumentą – elektroninius klavišus. Kita vertus, vienokia ar kitokia muzika lydi kievieną žmogų, ne tik muzikantą.

„Šiais laikais kiekvienas, jeigu turi Dievo dovaną girdėti, girdi muziką. Ar groja radijas, ar šventė, ar gedulas – ji lydi žmogų“, – sako jis.

P. Geniušas muziką girdėjo nuo mažens, nes gyveno muzikų šeimoje. Grojo net jo mama, nors buvo dailininkė, kaip ir jo žmona, o tėvas buvo pianistas ir dirigentas.

„Visą laiką girdėjau muziką, net neatskyriau jos nuo savęs. Ji buvo kaip oras, kuris visą laiką aplinkui, ir duoda galimybę gyventi“, – kalba pianistas.

Virtuozas prie klavišų, tačiau menkas pagalbininkas buityje, prisipažįsta pašnekovas. Jis dar vaikystėje suprato, kad ūkio darbai ar krapštytis prie technikos – ne jam.

„Atrodo, kitam žmogui visai paprasta. Netgi brolis buvo toks, kuris gali sutaisyti dviratį. Man nuo vaikystės buvo didžiulė kančia daryti ką nors buitiško. Suvokiau, kad bandysiu kitaip nešti naudą – išnaudoti savo talentus, tą, kas man duota. Visi negali visko daryti, kiekvienas turi pasirinkti, ką sugeba“, – svarsto jis.

Užtat puikių buitinių gebėjimų turi pianisto žmona K. Norvilaitė-Geniušienė. Anot pašnekovo, ji ir buityje gali visokius dalykus padaryti tiesiog savo rankomis, net stalą.

„Aš labai dėkingas, kad ji prisiima gal net per daug buitinių dalykų. Kita vertus, ji padaro tai labai kūrybiškai, buityje sukuria meną“, – komplimentų žmonai negaili žinomas vyras.

Nors, pasak K. Norvilaitės, būtent dėl buities šeimoje blyksi žaibai, santuoka tarp menininkų – didžiulis privalumas. Jai antrina vyras. Tokią porą sieja ne vien meilė, bet ir menininis pasaulio suvokimas, abiem įdomios pokalbių temos, idėjų mainai. Tokie partneriai vienas iš kito semiasi įkvėpimo.

„Petro edukacija mane labai praturtina. Tai labai didelė inspiracija. Muzika mane lydi visur. Dažniausiai klasikinė, kuri labai įkvepia. Jeigu klausai klasikinės muzikos, galvoje kyla paveikslai, nereikia jų išgalvoti, tik padaryti. Aš matau spalvą, kompoziciją. Visa tai natūraliai išeina į mano darbus“, – pasakoja K. Norvilaitė.

Jos meno galerijoje akivaizdi muzikos ir dailės sintezė. Nuo sienų groja paveikslų orkestras, jam pritaria fortepijono skambesys.

„Mano galerijos istorija prasidėjo prieš 8 metus, jau eina devinti. Tiesiog norėjau savo vietos. Ir labai norėjau, kad būtų toks modelis: menininkas ne kažkur už užuolaidos, o kuria čia pat, pristato savo darbus, gali apie juos pasakoti. Savo galerijoje rengiu renginius: ir poezijos, ir nemokamus koncertus. Labai norėjosi dialogo su žmonėmis, ne tik būti vienatvėje su savo kūryba, pažinti pasaulį ne per pasakojimą, ne per knygas, o per žmones“, – mintimis dalijasi grafikė.

Net nepažįstamieji tebeklausinėja: tai kaip ten buvo?

Dviejų menininkų pažintis užsimezgė taip pat vienoje galerijoje prieš keliolika metų. Per tą laiką romantiškas ryšys atlaikė ne vieną išbandymą, nes P. Geniušas buvo vedęs. Paauglę dukrą auginanti pora oficialiai santykius įteisino tik prieš 5 metus. Dramatiška jų meilės istorija iki šiol kursto smalsumą viešumoje.

„Jeigu esi viešas, tai natūralu, bet tai nėra lengva. Labai išsigąsti, kad visi žino. Kažkoks nepažįstamasis ateina į galeriją: o kaip ten buvo? Turi tarsi pasiaiškinti. Kartais visai nenori vėl visko prisiminti, nes tame procese buvo daug žmonių, daug skaudžių išgyvenimų“, – kalba pašnekovė.

Tobulai sugroti kūrinį sudėtinga, net geriausi meistrai padaro klaidų. Ir gyvenime klystame visi, sako maestro ir teigia į klaidas žiūrintis per filosofinę prizmę.

„Kaltės jausmas yra nuostabu. Jeigu jo nebūtų, viskas sustotų. Kai sako, atsikratykite kaltės jausmo, man atrodo, kad tai nesąmonė. Labai gerai, tik turėkite tą ir ką nors su tuo darykite“, – sako P. Geniušas.

Studentavimo laikais kartais buvo, kad skaičiuoji kiekvieną kapeiką ir galvoji, ar gali nusipirkti kefyro. Bet mažai to patyriau. Užtai žmonės, kurie tą patiria, man atrodo kaip šventieji.

Jis tikina nedaręs piktybiškų klaidų ar nuodėmių. „Nesu piktas žmogus, kuris laikytų pyktį. Specialiai nesu niekam nieko blogo padaręs, tik netyčia“, – pažymi pianistas.

Su savo kūryba per pasaulį keliaujantys menininkai, pasirinkę gyventi Lietuvoje, pripažįsta: menui sklisti šiais laikais nėra sienų. P. Geniušas ne tik dažnai koncertuoja užsienyje, bet ir svetur moko studentus. Jis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, dėsto ir Karališkojoje Škotijos mokslų akademijoje.

„Muzikantas visada juda. Aš neturiu geografinio prisirišimo būtinai gyventi čia ar kitur. Galbūt judi daugiau pagal darbą. Bet, manau, žmonės, kurie gyvena užsienyje, irgi prisideda prie savo tautos garsinimo. Lietuva irgi gali skambėti ir būti visavertė pasaulyje. Nemanau, kad esmė, kur esi“, – svarsto pašnekovas.

K. Norvilaitė sako, kad Lietuvoje galbūt tiesiog sunkiau gyventi iš meno, bet įmanoma, jeigu tiki savo kūryba ir daug dirbi. Ji neneigia materialinio atlygio svarbos.

„Pinigai yra tokia gyvenimo formulė: turi uždirbti, nes reikia nusipirkti drobės, teptukų, dažų, sumokėti mokesčius. Bet tai nėra piramidės viršūnė“, – pažymi ji.

P. Geniušo nuomone, pinigai suteikia laisvę daryti tą, ką nori. „Nekaupiu pinigų tam, kad įsigyčiau ypatingų daiktų. Tai tik priemonė laisvei pasiekti. O ta laisvė ne šiaip sau – tam, kad galėčiau užsiimti kūryba“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Gal tai skamba garsiai, sako jis, tačiau tokia jo misija. Pianistas žino, ką gali daryti geriausiai, ir mano, kad būtent tai ir privalo daryti.

„Tai simbiozė su žmonėmis. Ir man reikia, ir kažkam reikia. Ir tai darau iš visų jėgų, visada, beveik visą gyvenimą. Nelabai tinginiauju. Studentavimo laikais, kai mokiausi Maskvoje, kartais buvo, kad skaičiuoji kiekvieną kapeiką ir galvoji, ar gali nusipirkti kefyro. Bet mažai to patyriau. Užtai žmonės, kurie tą patiria, man atrodo kaip šventieji“, – neslepia maestro.

Per daug ramus žmogus scenoje – neįdomus

P. Geniušas – vienas ryškiausių Lietuvos klasikinės muzikos atlikėjų. Iš profesionalių pianistų išsiskiria eksperimentais ir drąsa išbandyti kitus stilius. Jis koncertuoja su džiazo muzikantais, popatlikėjais, akompanuoja spektakliuose, dalyvauja įvairią muziką jungiančiuose projektuose. Tačiau jis savęs neaukština – viskas tik dėl daug įdėto darbo, sako jis.

„Man kasdien atrodo, kad dar turiu tą nuveikti, išmokti... Žmogui, kuriam atrodo, kad jis viską moka arba kuo nors labai didžiuojasi... Nežinau. Aš irgi jaunystėje kažkokį konkursą laimėjęs galvojau: va, aš, lietuvis, Majamyje saliutas mano garbei! Tai ne man asmeniškai, o dėl mano darbo“, – svarsto muzikas.

Neretai muzikos avantiūristu vadinamas pianistas sako, kad kūrybinių išmėginimų kupina kiekviena jo diena. Tačiau didžiausius iššūkius kelia laikas.

„Atrodo, beveik neįmanoma padaryti, kas suplanuota. Kartais esi beveik ant ribos: nespėsiu – ką daryti? Naktį mintys: kaip spėsiu, kaip išsidėliosiu, kaip sugebėsiu, kaip paskirstyt jėgas? Koncertai metams, dvejiems suplanuoti, rezgi mintis tretiems. Žinai, kad reikės rasti 150 val. pasiruošti iki lapkričio. Mano problemos visada susijusios su laiku“, – prisipažįsta jis.

Jeigu kas sakys, kad neturi baimės jausmo, netikėkite. Kuo daugiau iš tavęs laukia, tuo didesnis nervas. Bet per daug ramus žmogus neįdomus – publika laukia kraujo.

Pianistas prabyla ir apie scenos jaudulį – anot jo, nesvarbu, kokia muzikanto patirtis ir įgūdžiai, jaudulys prieš kiekvieną pasirodymą nemažėja, greičiau priešingai.

„Jeigu kas sakys, kad neturi baimės jausmo, netikėkite. Kuo daugiau iš tavęs laukia, kuo labiau esi žinomas, tuo didesnis nervas. Nes ateina žmonės: na, tai parodyk, kodėl tu čia toks. Labai didelė našta, spaudimas. Bet mes pripratę tą jaudulio energiją nukreipti – per daug ramus žmogus neįdomus. Publika laukia kraujo. Kitaip gali įrašo klausyti.

Atliekant gyvai turi būti pavojaus elementas. Kartais būna, jeigu [salėje] sėdi ekspertas, pradedi galvoti apie jį vieną. Geriau nuo to atsiriboti, groti Dievui ir bendrai žmonėms, publiką suvokti kaip visumą, vieną asmenį. Jeigu bandysi kontaktuoti su vienu asmeniu, tada neišeis“, – sako muzikas.

Grafikė, knygų iliustruotoja K. Norvilaitė teigia, kad jiedu su vyru nepavargsta nuo to, ką daro. Šalia kūrybos ir šeimos ji dar randanti laiko savanoriauti. Santaros vaikų klinikoje ji jau dešimtmetį rengia meno terapiją mažiesiems pacientams.

„Man tai labai svarbu, didžiulė gyvenimo prasmė. Profesiją realizavau, noriu tuo pasidalinti. Kartu suvoki gyvenimo trapumą, kai eini į ligoninę ir matai visokių istorijų, ir skausmų, ir laimių. Pradedi labai vertinti, ką turi – ne viskas amžina“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Anot jos, kartais žmonėms gali padėti labai paprastai – šypsena, pasakymu, kad labai gražiai išraižei lino raižinį, ir to užtenka.

„Jeigu padarau ką nors tokio, jaučiuosi gerai. Čia ne už pinigus darbas, ne savo naudai. Žmogus yra visuomenės ląstelė ir, jeigu pasirūpina kita ląstele, rūpinasi visu organizmu, kartu ir pačiu savimi“, – sako P. Geniušas.

Savanorystė – geresnės atostogos už gulėjimą po palme

P. Geniušo šeima nusprendė vieną dieną savanoriauti gyvūnų prieglaudoje šalia Vilniaus.

„Lietuvoje daugėja beglobių gyvūnų. Populiaru gyvūnus atiduoti į prieglaudas.

Tapo kiek populiariau ir paimti, bet ir atsikratyti gyvūnu, nes susikūrę daug prieglaudų – patogu. Atitarnavo, apako – atsikrato.

Yra įvairių žmonių. Daug savo gyvūnu rūpinasi iki pat garbaus jo amžiaus, išlydi kaip žmogų ir patiria skausmą didelį. Yra tokių, kurie pakeičia kaip daiktą. Atveža ir sako, paimkite mano seną, duokite man jauną. Su tokiais net kalbėti nenoriu, labai negeros emocijos“, – pasakoja viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ direktorė Ilona Reklaitytė.

Šiuo metu šioje prieglaudoje rūpinamasi net 160 augintinių. Prieglaudą prieš 13 metų įsteigusi I. Reklaitytė jau neskaičiuoja, kiek gyvūnų išgelbėjo iš viso, tačiau spėja, kad arti 10 tūkstančių.

Jos tikslas – ne vien padėti gražiems veisliniams šuniukams rasti naujus šeimininkus, bet ir gelbėti sergančius, luošus, senus, kurių paimti niekas nenori. Suteikti jiems tokius namus, kurie būtų patogūs ir šilti, nes dauguma tokių gyvūnų lieka prieglaudoje iki gyvenimo galo. Moteris pabrėžia, kad į jos kurtus namus patekę paliegę ir susenę gyvūnai ne migdomi, o gydomi ir prižiūrimi.

„Laura [Geniušų dukra – aut. past.] seniai norėjo savanoriauti šunų prieglaudoje. Tai buvo puiki proga padaryti pirmus žingsnius. Manau, vaikams, paaugliams tai puiki terapija“, – įsitikinusi K. Norvilaitė.

P. Geniušui savanorystė šunų prieglaudoje – it atostogos: „Tai geriau atjungia negu vartymasis po palme ir kokteilio grukšnojimas. Jautiesi kaip kokiame kine, dar žinai, kad kažką darai gera, reikalinga.“

K. Norvilaitė siūlo žmonėms skirti kelias valandas savanorystei – pamatyti džiaugsmą šunų snukučiuose, anot jos, labai smagu. Nors tikėjosi pajusti liūdesį, jo nebuvo – priešingai, savanodriaudamas jautiesi pasidalijęs ir iš pačių prieglaudos gyventojų gavęs labai daug meilės.

Jai antrina vyras. Atvykus savanoriauti, gauni nurodymus, ką daryti – pasijauti tarsi tarnas, tačiau supranti, kad toji tarnystė – orus ir smagus dalykas, sako P. Geniušas.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

„Gyvenimo spalvos“. Petro Geniušo savanorystė: vyro rankos švelnios ne tik pianinui, bet ir keturkojams beglobiams