„Dažnai gerus dalykus mes priimame kaip savaime suprantamus ir į žmogų dėmesį atkreipiame tik tada, kai jis suklysta“, – taip apie nelengvą mokytojo kelią kalba kunigas Benas Audrius Martusevičius, socialinių tinklų erdvėje geriau pažįstamas kaip Benas Lyris. Nuolatinės komforto paieškos išstumia tikrą ryšį, o mokytojas šiandien pamažu virsta robotu, sako dvasininkas.
Portalas LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Mano gyvenimo mokytojas“, kuriame mintimis apie mokytojo darbą ir prisiminimais apie savo mokyklos laikus dalysis įvairūs žmonės.
Paprašytas mintimis sugrįžti į mokyklos suolą, Benas Lyris džiaugiasi tiek mokykloje, tiek seminarijoje sutikęs daug gerų mokytojų, kurie jį užaugino doru žmogumi. „Pamenu, biologijos mokytoja neatlygintinai papildomai mokydavo vaikus. Mano atmintin ji įsirėžė kaip žmogus, iš tiesų mylintis savo darbą. Ji buvo ne tik gera pedagogė, bet ir spinduliavo rūpesčiu bei nuoširdžiu noru išmokyti“, – pasakoja kunigas.
Šiuo metu, norint mokytis papildomai, įprasta samdyti korepetitorių, tačiau pats Benas Lyris mokykloje tokios galimybės neturėjo. „Mano tėvelis jau buvo miręs, mama sunkiai dirbo viena. Biologijos mokytoja buvo tas žmogus, kuris padėdavo mokiniams, net jei šie ir negalėdavo jai už tai atsilyginti“, – sako dvasininkas, iki šiol dėkingas savo mokytojai.
„Ta pati biologijos mokytoja su savo vyru šiuo metu kaip tik mini 50-ąsias jųdviejų santuokos metines. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš jos dukros. Pakvietė į progos minėjimo šventę, sakė, jog jos mama – mano mokytoja – labai nori, kad atvykčiau. Labai apsidžiaugiau“, – apie visam gyvenimui užsimezgusį svarbų mokytojo ir mokinio ryšį pasakoja Benas Lyris.
Man sakė, kad esu niekam tikęs.
O štai iš lietuvių kalbos mokytojos šiandien ne vieną knygą parašęs Benas Lyris pamena palaikymo nesulaukęs. „Man sakė, kad esu niekam tikęs. Mano įvertinimas buvo 6, – šiandien jau su šypsena prisimena kunigas. – Dešimtoje klasėje lietuvių kalbos pamokas man ėmė vesti kita mokytoja. Ji galvojo, kad aš nusirašinėju, kad popieriuje nugula ne mano mintys“, – pasakoja kunigas.
„Mokytoja pradžioje šiek tiek nuo manęs atsiribojo, nes galvojo, kad aš arba viską išmokstu mintinai, arba kažką darau ne taip. Tačiau nutiko taip, kad tapau Jaunųjų filologų konkurso laureatu, o mokytoja už tai sulaukė padėkos. „Tu tik rašyk, nesvarbu, kad darai gramatinių klaidų“, – tada ėmė mane skatinti. – Mes viską tau užskaitysim, tu tik rašyk savo mintis, ragino mane mokytoja“, – apie tai, kaip skynėsi rašytojo kelią, prisiminimais dalijasi Benas Lyris.
Dar ir šiandien ši lietuvių kalbos mokytoja kunigo širdyje užima išties svarbią vietą. „Ji man buvo labai svarbi. Sulaukiau iš jos švelnumo ir pasitikėjimo. Iš tiesų, galiu sakyti, kad ji mane užaugino kaip žmogų“, – kalba dvasininkas.
Mažiau malonios jam buvo matematikos pamokos. Kunigas pasakoja stebėdavęs klasę ir bijodavęs, kad tik mokytoja nepakviestų jo atsakinėti. „Žinodavau, kad jei vyks atsiskaitymas, tai teks nusirašyti, nes pats nieko neparašysiu. Vis pasirengdavau paruoštuką, tačiau taip niekada jo ir nepanaudodavau – per daug jautrią širdį turėjau“, – šypteli kunigas Benas Lyris.
Praėjus keleriems metams po to, kai užvėrė Kauno Aleksandro Stulginskio mokyklos duris, Benas Lyris pats tapo mokytoju – baigęs kunigų seminariją tikybos ėmė mokyti Kėdainių jaunimo mokyklos auklėtinius. Iš savo, kaip mokytojo, patirties kunigas suprato, jog labai svarbu žmonėms parodyti, kad jais pasitiki.
„Svarbiausia žmonėms suteikti, kaip aš sakau, pasitikėjimo kreditą. Pastebėjau, kad jei nuoširdžiai pasitiki mokiniu, kuris iš pradžių gal ir neatrodo iki galo vertas to pasitikėjimo, ir į savo darbą įdedi visą širdį, bėgant laikui mokinys tą įgautą pasitikėjimą pradeda noriai demonstruoti savo elgesiu ir pasiekimais“, – sako dvasininkas, pabrėždamas meilės ir rūpesčio galią.
„Pastebėjau, kad patys geriausi mokytojai dažnai didžiausią dėmesį skiria ne lyderiams, o tiems mokiniams, kurie iš tiesų nori mokytis. Tada mokytojai savo meile ir išreikštu pasitikėjimu padeda tiems vaikams tapti geriausiais savo srityje, o tie mokiniai savo ruožtu gali tapti net geresni už tuos, kurie yra lyderiai, bet neturi tokio didelio noro“, – atsakingo mokytojo darbo atradimais dalijasi Benas Lyris.
Pasak kunigo, labai svarbu, kad mokytojai ne tik mokytų savo dalyko, bet ir padėtų mokiniams atpažinti stipriąsias jų puses. „Galbūt tai ir nebus paties mokytojo dėstomas dalykas, tačiau labai svarbu suprasti, kad negalime būti geriausi visose srityse, ir skatinti mokinius geriausiai atlikti tai, ką jie sugeba ir nuoširdžiai mėgsta“, – sako Benas Lyris.
Mokytojas turi tapti draugu ir pastebėti vaiko gabumus, o pastebėjęs juos skatinti.
„Mokytojas neturi prisiimti didžiulės atsakomybės ir galvoti, kad privalo iš mokinio padaryti žmogų ir sudėti į jį visas savo dėstomo dalyko žinias. Mokytojas turi tapti draugu ir pastebėti vaiko gabumus, o pastebėjęs juos skatinti“, – apie mokytojo pareigą ir vaidmenį kalba Benas Lyris.
Mokinys turi užaugti žmogumi, kuris neprivalo būti „nukaltas“ pagal aiškią sistemą, įsitikinęs dvasininkas. „Svarbiausia, kad žmogus užaugtų asmenybe, kuri nebūtinai mąsto pagal sistemą ir mokyklos programą. Svarbu atpažinti ir kurti savyje tai, ką turi geriausio“, – įsitikinęs kunigas.
Kad mokytojas padėtų mokiniui puoselėti jo gabumus, jis, anot Beno Lyrio, turi tapti draugu. Mokymosi užsienyje patirtis kunigui leido suprasti, kad kai kuriuose pasaulio kraštuose mokytojo ir mokinio santykis – artimesnis ir šiltesnis nei mūsų šalyje.
„Pastebiu, kad Lietuvoje studentai nedrįsta užduoti dėstytojams klausimų prie savo kolegų, baiminasi, kad paklaus „nesąmonės“, – sako dvasininkas. – Pavyzdžiui, Milane dėstytojas stengiasi būti studento draugu, o kolegos nebando pasirodyti kažkokiais supermenais, todėl tarp mokytojo ir mokinio atsiranda nuoširdus bendravimas, leidžiantis gerai pažinti dalyką, kurį studijuoji, ir laisvai, nesivaržant įsitraukti į mokymosi procesą.“
„Per gyvenimą esu sutikęs tokių kunigų, kuriuos pamatęs gatvėje nė nepamanytum, kad jie – dėstytojai. Eina vesti paskaitų su kuprine ant pečių ir, svarbiausia, neturi to kunigiško sindromo pavadinimu „Esu labai svarbus“. Daugiau vidinės laisvės turintys kunigai ir mokytojai, kurie supranta, kad jie nėra vien tik tam tikrų žinių perteikimo aparatas, dalijasi su savo mokiniais pasaulio vaizdiniu ir taip juos praturtina“, – kalba dvasininkas.
Atrodytų, gyvename labai patogiai, tačiau tuoj nebeliks vietos tikram ryšiui.
Kunigas Benas Lyris teigia, kad šiandieninis komforto siekis pakeičia ir išstumia nuoširdų ryšį. „Kol nebuvo informacinių technologijų, vaikams viskas buvo įdomu. Šiandien tampa iššūkiu rasti būdų, kaip su žmogumi užmegzti ryšį, kokia forma jį sudominti. Atrodytų, gyvename labai patogiai, tačiau tuoj nebeliks vietos tikram ryšiui“, – svarsto jis.
„Šiandien nebėra knygos ir pokalbio džiaugsmo, nes viską galime rasti internetinėje erdvėje. Seniau mokytojas buvo autoritetas, nes turėjo misiją – patarti, atsakyti į klausimus. Šiandien viskas mums duodama jau „sukramtyta“ ir iš anksto paruošta. Mokytojai ir kunigai pamažu virsta robotais“, – šių laikų tragizmą įvardija Benas Lyris.
Dažnai gerus dalykus mes priimame kaip savaime suprantamus.
„Išgyvename autoritetų krizę. Visuomenėje mokytojai jais nelaikomi, nors jų profesija išties nedėkinga – mažai apmokama, kelianti daug streso, reikalaujanti didelio pasiruošimo. Dažnai gerus dalykus mes priimame kaip savaime suprantamus. Į žmogų dėmesį atkreipiame tik tada, kai jis suklysta, – žiūrėk, vaikui nusuko ausį ar dar kažką padarė“, – sako Benas Lyris.
Būtent dėl to labai reikia visuomenės palaikymo ir dėmesio mokytojams, įsitikinęs dvasininkas. „Svarbu pastebėti mokytojus, juos įvertinti ir suprasti, kad jie yra savo darbui pasišventę šių dienų autoritetai, neretai mokymui atiduodantys visą savo širdį“, – sako Benas Lyris.
