Veidai

2019.10.02 06:23

LRT RADIJO balsas Tomas Lukaševičius: svarbiausia nesistengti pasirodyti geresniam, nei esi

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.10.02 06:23

„Turbūt po 5–10 metų išnyks suvokimas, kad svarbų darbą darai tik tada, kai tavo balsas skamba FM bangomis arba tave rodo per televizorių“, – svarsto LRT RADIJO ir LRT OPUS laidų vedėjas Tomas Lukaševičius. Anot jo, stresinės situacijos radijo laidų vedėjo kėdėje – siekiamybė, o vis besikeičiantis radijo vaidmuo – galimybės.

– Darbas radijuje – išsipildžiusi Jūsų vaikystės svajonė?

– Ankstyvoje jaunystėje išbandžiau darbą įvairiose užkandinėse, man teko ragauti ir statybininko duonos. Labai greitai supratau, kad tai nėra veikla, kuria norėčiau užsiimti iki vėlyvos senatvės. Noras dirbti radijuje kilo visai natūraliai, nors artimieji dėl mano aukšto ūgio vis sakydavo, kad turėčiau tapti krepšininku.

Dar besimokydamas mokykloje įsidarbinau vienoje regioninėje radijo stotyje. Tai buvo puiki mokykla, kurioje išmokau, kaip vienu metu daryti mažiausiai tris skirtingus darbus ir atskirti techninį darbą nuo to, kas vyksta tavo paties galvoje.

Baigęs mokyklą ėmiau studijuoti kūrybines industrijas, kolegijoje susipažinau su vienos gerai žinomos komercinės radijo stoties darbuotoju. Jie tuo metu kaip tik ieškojo naujų radijo balsų. Mane pasiūlė, sėkmingai įveikiau atrankas ir įsidarbinau.

Nors daugelis to nepasako, tačiau didelė dalis žmonių, eidami į radiją, tikisi, kad jiems nereikės labai daug dirbti, bet pavyks nemažai užsidirbti. Mano, kad juos greitai pastebės ir jie užsitarnaus gerą vardą. Aš irgi atėjau į radiją vedamas siekio dirbti malonų, nepernelyg sudėtingą darbą, už kurį dar ir pavyktų užsidirbti.

– Kuo darbas visuomeninio transliuotojo radijo stotyje kitoks nei komerciniame radijuje?

– Komercinėje radijo stotyje išdirbęs apie metus supratau, kad ten dirbti man darosi sudėtinga. Ėmiau suprasti, kad nors ir turiu man skirto eterio laiko, negaliu ištransliuoti žinutės, kuri vertybiškai būtų man artima. Žinoma, visai natūraliai vis tiek bandžau ją ištransliuoti, tačiau komercinei radijo stočiai to nereikėjo – ji turi aiškią formą, kurią tiesiog reikia išpildyti. Todėl su darbu teko atsisveikinti.

Vėliau kurį laiką nedirbau jokioje radijo stotyje, užsiėmiau renginių planavimu, buvau vestuvių vedėju. Tačiau greitai supratau, kad man trūksta radijo. Nutariau ieškoti vietos, kurioje man būtų gera.

Pradėjau darbo radijuje paieškas, tik šįkart sėkmės užsispyriau ieškoti ten, kur dar nebandžiau, – visuomeninio transliuotojo radijo stotyje. Parašiau radijo programų direktorei, tačiau sulaukiau atsakymo, kad naujiems darbuotojams šiuo metu nėra nei laiko, nei vietos.

Visgi pasiryžau eiti kryptingai. Parašiau laišką vienam iš LRT OPUS įkūrėjų Dariui Užkuraičiui. Susitikome, pasikalbėjome, porą savaičių pasibandžiau ir sutarėme, kad dirbsime.

– Skamba taip, lyg įsidarbinti radijuje būtų visai paprasta. Darbai irgi išsyk ėmė eitis kaip per sviestą?

– Kaip ir visi, ateinantys dirbti į radiją, pradžioje naiviai tikėjausi, kad eteryje tiesiog kalbėsiu apie muziką ir žersiuosi komplimentus, koks aš šaunuolis. Tačiau taip nebuvo. Reikėjo sugalvoti, ką noriu daryti. Nutariau kurti radijo laidą „Po stiklu“.

Galima sakyti, jog pirmuosius porą mėnesių iš tiesų tiesiog kalbėjau apie muziką, pasakojau, ką groju, rinkau kūrinius, kurie atitiktų LRT OPUS kontekstą. Bet vėliau prasidėjo įdomesnė veikla. Supratau, kad privalau tinkamai išnaudoti terpę, kurioje galiu išdarinėti daugybę dalykų.

Nusprendžiau kalbinti gatvės muzikos atlikėjus iš užsienio, kurie groja savo rankomis kurtais instrumentais. Projekto „Gatvės garsai“ metu turėjau progą pakalbinti labai daug įdomių žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų – Europos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Australijos. Ne visi jie buvo gerai žinomi, tačiau turėjo, ką papasakoti.

– Atkapstote įdomių muzikantų iš tolimiausių pasaulio kampelių, esate kalbinęs ir nemažai žinomų žmonių. Koks Jūsų raktas į nuoširdų pokalbį?

– Svarbiausia visuomet atminti, kad visi esame žmonės. Kartais gali atrodyti, kad šiek tiek baisu kalbinti muzikantą, kuris koncertuoja didžiausiose pasaulio arenose ir kurį socialiniuose tinkluose seka 30 mln. žmonių. Nors jo balsas ir veidas atpažįstamas daugelio žmonių, jis tavęs nenuteis, jei kažką padarysi ne taip. Jis tik dirba savo darbą ir daro tai, kas jam patinka. Mokėti prieiti prie žmogaus – labai paprasta, jei esi nuoširdus ir atviras. Tada gali būti tikras, kad žmogus tave priims ir atsivers nuoširdžiam pokalbiui.

Gyvenime man labai svarbus asmeninis ryšys. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia – nesistengti pasirodyti geresniam, nei esi. Eteryje labai aiškiai girdisi, kada žmogus yra nenuoširdus. Todėl svarbiausia – būti atviram, nuoširdžiam, norėti dalintis ir turėti, kuo dalintis.

– Ar radijas – ta vieta, kurioje pavyksta užmegzti asmeninį ryšį su auditorija? Juk ne visada žinote, kam ir kokio dydžio klausytojų grupei kalbate.

– Po kurio laiko dirbdamas radijuje suvokiau, jog man labai svarbus tas intymus ryšys, kurį pavyksta užmegzti su klausytojais. Kadangi šiuo metu mus supa neaprėpiamas informacijos kiekis, sunku atsirinkti, ką skaityti, žiūrėti ir klausyti. Radijo laidų vedėjas vos per kelias akimirkas turi pasakyti ar padaryti kažką, kas prikaustytų klausytojo dėmesį. Todėl radijas – puiki vieta ieškoti būdų, kaip užmegzti santykį.

– Ar šiame informacijos amžiuje radijas netampa mirštančia medija?

– Manau, kad miršta viskas, kas gyvena. Visi sakė, kad laikraščiai taip pat mirštantis dalykas, tačiau spaudos apžvalgos ir toliau vyksta kaip vykusios. Vadinasi, laikraščių dar reikia.

Žinoma, susidomėjimas radiju yra sumažėjęs. Garsas įgavo kitokią formą ir persikėlė į kitą platformą. Šiandien bet kas, turintis mikrofoną ir mokantis šiek tiek montuoti, gali kurti tinklalaides. Naujovės yra išties šaunu, nes didžioji dalis to, ką šiandien matome ir girdime per pagrindinius kanalus, nebetiks šiuo metu augančiai ir bręstančiai jaunai auditorijai. Po 5–10 metų turbūt išnyks ir suvokimas, kad svarbų darbą darai tik tada, kai tavo balsas skamba FM bangomis arba tave rodo per televizorių.

– Turbūt stresas – kasdieninis radijo laidų vedėjo palydovas?

– Stresas man kyla tada, kai savaitę ar ilgiau nekalbu tiesioginiame eteryje. Tada suprantu, kad turiu krūvą idėjų, kurias noriu ištransliuoti, jaučiu, jog privalau eteryje išreikšti manyje susikaupusius dalykus tam, kad galėčiau toliau egzistuoti. Mano galva, visi vedėjai ir žurnalistai, kurie žino, kas yra tiesioginis eteris, yra nuo jo priklausomi. Daugelio laidų vedėjų siekiamybė – kad pasitaikytų akimirkų, keliančių stresą, nes tokios situacijos nuolat verčia tobulėti ir ieškoti sprendimo būdų.

– Tarpusavyje laidų vedėjai juokauja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Į kokias kuriozines situacijas esate patekęs tiesioginio eterio metu?

– Kuriozų eteryje nepasitaiko. Kuriozas būtų tada, jei tektų vesti laidą šokant parašiutu, mat tada būtų sunku kalbėti – trukdytų smarkus vėjas. Visai nevaldomų situacijų tiesiog nėra, nes viskas yra išsprendžiama.

Kartą Palangoje transliavome vieną laidą ir dirbome su pultu, kuris sušlapo, perdegė ir nustojo veikti. Pamenu, kalbu tiesioginiame eteryje ir matau, kad nebegaliu leisti kūrinių. Išeitis tik viena – turiu tučtuojau perjungti ir sukeisti kanalus, kitaip eteryje stos tyla. Žinoma, visada galima pasiteisinti, kad laidos vedėjas už techninius nesklandumus neatsako, tačiau man pačiam daug smagiau ir įdomiau viską sutvarkyti taip, kad klausytojas net nepajustų, jog aš perjungiau kompiuterį ir perkišau laidus.

Pamenu, kartą mano laidoje viešėjo angliškai kalbantys pašnekovai. Po kurio laiko nejučia supratau, kad pašnekovams klausimus uždavinėju lietuviškai, o jų atsakymus klausytojams tiesiog perpasakoju angliškai. Tada tiesiog sustojau, atsikvėpiau, paaiškinau klausytojams situaciją ir tęsiau laidą.

– Rutinos ir darbo biure greičiausiai nesiilgite?

– Esu dirbęs tokį darbą, bet man buvo labai sunku. Pirmąsias dvi darbo valandas tiesiog žiūrinėdavau, kokia nauja muzika pasirodė. Vėliau galvodavau, kur eisiu pietauti ir laukdavau pietų.

Radijuje darbo valandos kitokios. Nedirbame įprastomis darbo valandomis, 8–17 val., kartais tenka dirbti ir naktį. Nėra taip, kaip gali pasirodyti, kad vedėjas tiesiog ateina ir veda laidą. Jai reikia ruoštis. Pavyzdžiui, jei per valandą ketiname groti 12–13 dainų, vien jas surasti, užregistruoti ir gauti reikia 3–4 valandų intensyvaus techninio darbo be atokvėpių.

Tačiau kai kažkuo gyveni, viskas tampa paprasta. Jei nuolat sukiesi tame rate, ilgainiui užmezgi naujų pažinčių, atsiranda tam tikra rutina ir dalykai, kuriais be perstojo domiesi. Iš viso to ir gauni informacijos bei peno idėjoms, kurios vėliau nuskamba eteryje. Nes juk kuo daugiau turi pats, tuo lengviau kažką duoti ir kitiems.